Su Simu Slabačiausku, anksčiau žinomu kaip Billy Kristal, išsamiau kalbėjomės prieš daugiau nei 4 metus, kai jie kartu su Kill My Disco naktinį Vilnių šokdino “12 inčų po žeme” ir “Smalos” vakarėliuose. Tuomet dar nebuvo pandemijos ir atrodė, kad toks karas, koks vyksta dabar, išvis neįmanomas. Šiandien Simas, neseniai pristatęs pirmąjį savo singlą “Sun Jacuzzi”, labiau mėgsta saulės šviesą ir balandžio 15-ąją kviečia į išskirtinai dienai dedikuotą elektroninės muzikos renginį – “Solresol Day Dance”.
Pastaruoju metu didžiąją laiko dalį Maljorkoje, Nidoje ar Alytuje leidžiantis Simas, įkvėpimo semiasi iš balearic muzikos garsų, nugulančių jo kūrybinėse veiklose: pirmajame jo single, Luko Pilkausko „Lopšinės“ remikse ar Simo radijo laidoje “Solresol”. Be to, prodiuseris jau planuoja saulėtus vasaros renginius po savo įkurtos muzikinės leidybos ir renginių platformos “Solresol” skėčiu.
“Dieniniai šokiai klube – sena mano svajonė, todėl džiugu, kad tai pavyks įgyvendinti po „gallery 1986” stogu, nes su klubo komanda mus sieja ilga draugystė.” – pasakoja S. Slabačiauskas: “Renginyje sieksime sukurti naujus formatus mėgautis elektronine muzika ir šokiu, kūno judesiu bei vienas kito kompanija. Norisi šiuo džiaugsmu dalintis plačiau, pakviesti didesnę auditoriją žmonių – todėl apsuksime laikrodžio rodyklę ir atversime duris šokiams nuo vidudienio.”
Na, o mes, su Simo “Sun Jacuzzi” fone, sėdame ilgesniam pokalbiui.
Kaip ir kodėl lengvai įsimenamas Billy Kristal tapo sudėtingai (ypač užsieniečiams) ištariamu Simu Slabačiausku? Ką reikėjo išgyventi, kad grįžtum į save?
Reikėjo išgyventi 35 gyvenimo metus, 12 metų po žeme, 9 metus “virti” smalą, kurti muziką kaip Siaubas, Plot Pilot ar Tribal Ice Cream… Prie viso to pridėkime daugybę bemiegių naktų šokių aikštelėse… visos patirtys, ypatingai kūrybinės, veda link savęs… Esu labai dėkingas, kad muzika padovanojo man tiek daug galimybių, leido tiek daug patirti ir susipažinti su daug įdomių, kūrybingų žmonių iš kurių daug išmokau.
Kalbant apie kūrybą, visuomet mėgau kolaboracijas, kurti kartu su draugais, galvoti įvairius konceptus… iš vienos pusės tai ir smagi auginanti veikla, o kartu ir atsakomybės pasidalinimas. Manau, kelionėje į save atėjo metas prisiimti daugiau atsakomybės, įgyvendinti savo idėjas ir eiti savo keliu. Jaučiau, kad nebenoriu galvoti dar vieno pseudonimo, vaidinti kažkokio susikurto charakterio, o tiesiog būti savimi.
Prie viso to labai prisidėjo ir atsitraukimas nuo kasdieninės aplinkos, daug laiko praleidau su šeima, savo gimtajame Alytuje, taip pat – ir su sese Maljorkoje. Kūryba kartu su sese labai įdomus procesas, paliečiantis dar giliau ir suteikiantis daug džiaugsmo ir pilnatvės. Daug laiko gamtoje, atsitraukimas nuo miesto, kelionės suteikė galimybę geriau pajausti save, auginti pasitikėjimą savimi ir savo autentišku keliu, mažiau lygiuotis į kitus. Nors iš tikrųjų, manau, “grįžimo į save” procesas vis dar tęsiasi ir nežinau, ar jis kada nors turi pabaigą – mums reikia “atmokti” labai daug tėvų, mokyklos, visuomenės ir sistemos įkaltų dalykų bei programų “kaip turi būti”. Muzika ir kūryba yra mano kelias žengti ir gilintis į save. Šiuo metu jaučiuosi esantis gerame kelyje.
Minėjai, kad už savo krepšininko algą pirkai pirmąsias plokšteles. Kaip muzika nugalėjo krepšinį?
Muzika visuomet buvo mano gyvenime kiek tik save prisimenu… krepšinis atėjo kiek vėliau ir ilgą laiką užėmė labai svarbią vietą. Turbūt kertinis momentas buvo pirmais ar antrais studijų metais, kai supratau, kad NBA svajonė nebereali. Porą metų žaidžiau krepšinį profesionaliai NKL lygoje, bet muzika vis labiau ir labiau traukė. Diskotekoje besisukanti plokštelė buvo visiškai užhipnotizavus ir labai žavėjo tas jausmas, kai pasineri į šokį, į muzikos kelionę ir pamiršti viską aplink. Muzika traukė ir kaip būdas išreikšti save – visada buvau tylus, o diskotekoje grojant muziką save išreikšti gali labai garsiai :)
Manau, kad išvargino ir disciplina, kurios reikėdavo sportuojant, nors, įdomus momentas, kaip tik jos vis labiau ir labiau ieškau paskutiniu metu. Atsakinėjant į klausimą kilo mintis, jog čia buvo vienas iš grįžimo į save etapų – nors krepšinį labai mylėjau ir šis žaidimas vis dar patinka, tai visgi nebuvo mano kelias. Labai gerai pamenu tą momentą, kai krepšininkų plakatai dingo nuo sienų, o paskutinis simbolinis momentas buvo štampuojant pirmąsias išleistas plokšteles su remiksu Lukui Pilkauskui – apsidairęs supratau, kad mano vaikystės kambarys Alytuje dabar pilnas plokštelių ir muzikos instrumentų.
Su kuriuo muzikos atstovu norėtum pamėtyt į krepšį, o su kuriuo krepšininku sugroti B2B?
Tebūnie Stephen Curry, nors nieko negirdėjau apie jo muzikinį skonį, labai žavi jo atsidavimas savo amatui, paprastumas ir žaismingumas. Manau, sudarytume gerą B2B, tuo labiau, kad ir pats labai mėgstu mėtyti tritaškius ir inspiracijos semdavausi būtent iš jo. Turiu prisipažinti, jog senokai tą bedariau, Maljorkoje retai sutiksi krepšinio aikštelę.
Iš muzikos atstovų renkuosi Golden Parazyth – pamėtyti į krepšį ir paplepėti apie gamtą, kokioje nors senoje kaimo sodyboje skamba kaip smagus nuotykis. Iš tikrųjų daugiausia į krepšį esame mėtę su mano kolega iš “12 inčų po žeme” Marijum, nemažai ir su Manfredu ar Josefu iš “Tribal Ice Cream”. Krepšinis vis tiek giliai įsišaknijęs ir visuomet eina šalia ir muzikos.
Sėkmingai “atrakinai ir pašokdinai” Luko Pilkausko dainą “Lopšinė”. Mano galva, Lietuvoje remiksų kultūra gana skurdi ir šokiuose lietuviškos muzikos beveik nesigirdi. Kodėl? Gal jau yra minčių dar ką nors perdaryti?
Ačiū. Nieko daug su Luko daina nereikėjo daryti – labai graži ir stipri emocija, gilūs žodžiai, ji labai mane užkabino ir norėjosi ją labiau pritaikyti savo DJ setams šokių aikštelėse. Iš tikro labai smagu groti lietuvišką kūrinį, publiką Lietuvoje jis paliečia daug giliau. Visada žavėjo remiksai ir ši sritis, kaip subtiliai interpretuoti kūrinį ir suteikti jam dalelę savęs, tuo pačiu išlaikant ir kūrinio esmę.
Kalbant apie Lietuvos remiksų kultūrą – taip, sutinku, kad ji mažai išvystyta, bet tikrai auganti. Galvojant apie tai kyla keletas minčių. Visų pirma, Lietuvoje gyvenome tokį etapą, kai “autentiškumas” ir “lietuviškumas” nelabai ir buvo skatinamas – geriausias komplimentas, kurio galėdavai sulaukti, kad kūrinys “skamba užsienietiškai”… visas dėmesys visuomet buvo svečiui iš užsienio. Nežinau, ar jau visiškai išlipome iš to, čia jau atskira tema, bet tikrai nueitas didelis kelias gera linkme.
Kitas momentas, pas mus vis dar labai daug konkurencijos, daugiau perfekcionizmo nei tiesiog linksmo leidimo kuriant, dalinantis kūryba. O metas lietuviškai muzikai šokių aikštelėse, manau, dar tik ateina – jos jau vis daugiau ir daugiau (nebūtinai su lietuviškais vokalais).
Apskritai muzikinė situacija Lietuvoje nuostabi, tiek daug žmonių kuria muziką, tokia stipri tiek elektroninės muzikos scena, tiek atrodo ir gyvos, nors joje mažiau dalyvauju, jos pamažu įgauna vis daugiau ir daugiau sąlyčio taškų, auga ir meditacinės muzikos sritis, turime tiek erdvių renginiams ir koncertams, palyginus nedaug reguliacijų ir daugybę gražių iniciatyvų su muzika. Viena jų “Radio Vilnius”, kuri po vienu stogu subūrė labai plačią bendruomenę iš įvairių muzikos scenų, klubų ir pan. Tai suteikia galimybes visiems jungtis, dalintis muzika, auginti plačią bendruomenę ir kurti naujus dalykus. Graži ir labai naudinga iniciatyva.
Grįžtant prie mano remiksų. Visai neseniai prisiminiau, jog prieš kelis metus esu perdaręs BIX’ų “Vynas ir laikas”, paklausiau dabar – viskas vis dar labai artima ir susiklausė smagiai, manau, artėja metas grįžti prie jo, šiek tiek atnaujinti ir pasidalinti plačiau.
Kas tas “solrezolis”, kuriuo pavadinai savo laidą “Radio Vilnius”, leiblą ir renginių platformą? Skamba kaip kokio vaisto pavadinimas…
Vaistas man gal per daug asocijuojasi su farmacija, tad pradėkime nuo to, jog tai – natūralus vaistas, natūrali priemonė praskaidrinti dieną. Muzika yra vienas geriausių būdų tai padaryti, ji turi ir gydomųjų savybių, taip pat padeda pasiekti transcendentines būsenas, žinoma, jeigu laiku ir vietoje, tinkamai ją naudojame – kitaip ji gali labai greitai pavirsti tiesiog triukšmu ir dar labiau išbalansuoti visą aplinką ir joje esančius. Muzika daug lengviau nei žodžiai padeda išreikšti emocijas, žodžiai – jie limituoti ir riboti – tuo tarpu muzika universali kalba. “Solresol” iš tikrųjų ir yra kalba, kurią 1827 metais išrado prancūzas François Sudre, sukūręs ją iš solfedžio garsų. Tai ir kalbos pavadinimas ir tuo pačiu joje reiškiantis žodį “kalba”. Kai galvojau laidos konceptą, man labai norėjosi perteikti šią idėją, kad muzika yra labai galinga komunikacijos priemonė, jaučiu, kad ji man daug artimesnė nei žodžiai ir muzikos dėka visuomet galėjau išreikšti save geriau, pasakyti daugiau, muzikos garsais išreikšta istorija visuomet būna pilnesnė ir žavesnė. Tai ir buvo mano inspiracija, dar pridėkime jog SOL reiškia saulę, nieko geriau sugalvoti ir negalėjau. Laidoje ir norisi transliuoti muziką, kuri kelia geras emocijas, kuri šildo, kuri praturtina, į vieną istoriją apjungti kalbą, muzikos garsus, gamtą, skatinti ją mylėt ir tausoti. Per tuos pora metų “Solresol” iš radijo laidos virto ir muzikos leidybos platforma, kurioje noriu viniluose leisti savo, draugų ir man širdžiai artimą muziką. Veikla pamažu plečiasi ir į dieninių renginių formatą, kuriuo galiu dar geriau išreikšti savo idėjas.
Pastaruoju metu vis dažniau kalbi apie dieninius šokius, vienus tokių organizuoji “Gallery 1986”. Kai kalbėjomės 2019-aisiais, sakei, kad labiausiai mėgsti groti “naktį, kai tamsu ir visi drąsesni bei labiau išprotėję.” Kodėl šiandien labiau norisi groti/šokti dieną?
Nuo paskutinio pokalbio praėjo daug laiko ir pasaulis apsivertė aukštyn kojomis – todėl ir šokti norisi dieną, nebe naktį :) Nakties energija man asmeniškai atrodo išsemta tema, gyvenu visai kitokį gyvenimą ir norisi kurti naujus dalykus, naujo formato renginius žmonėms susiburti kartu su muzika. Noriu dalintis savo muzika plačiau, naktį šokti eina tik labai ribotas ratas žmonių. Norisi į šokius, į šokį, į kūno judesį pasižiūrėti plačiau, kitu kampu, labiau akcentuoti pačio šokio ir judesio svarbą, šokėjų svarbą. Jaučiu, kad sukurti naują, ištransliuoti savo idėjas – pirmas žingsnis yra pakeisti nakties energiją į dienos, pakviesti į šokius platesnę auditoriją žmonių, įnešti naujų vėjų. Ši idėja ore sklando jau kuris laikas, labai džiaugiuosi kad pagaliau ji įgauna pavidalą ir pabandysime.
Kaip jau minėjau, muzika turi labai galingų savybių, tuo pačiu ir šokis – apjungus abu šiuos dalykus gauname dar stipresnę kombinaciją. Tuo pačiu tai ir puiki pasilinksminimo priemonė, būdas pamiršti rūpesčius, meditacija. O klube muzikos galima klausyti garsiai, tai suteikia papildomą efektą – nuostabus jausmas tai daryti su kokybišku garsu ir bassline’ą pajausti visu kūnu. Nuostabus jausmas ištirpti muzikos garsuose ir minioje, susijungti su kitais per muziką. Aš ateinu iš klubinio pasaulio, ten užaugau, norisi sukurti sveikesnę, saugią, bet tuo pačiu neribojančią ir neteisiančią aplinką ir erdvę, kuri leidžia mėgautis muzika, šokiu, vienas kitu ir dalintis šiais džiaugsmais. Tuo pačiu norisi žengti ir žingsnį pirmyn, pasiūlyti žmonėms ne tik alkoholį sumaišytą su kalnu cukraus, bet ir kitas daug sveikesnes alternatyvas, kurios taip pat padeda įsijausti į muziką, išlaisvina, pvz., arbata ar kakava. Laukia įdomi patirtis, nekantrauju sužinoti, kaip pavyks sujungti šiuos du pasaulius.
Labai džiaugiuosi, jog tęsiame bendradarbiavimą su “Opium” klubo komanda, atvėrusia nuostabios “Gallery 1986” duris. Ši erdvi, pilna langų, spalvota erdvė žavi mano vaizduotę ir, manau, jog yra puiki erdvė šiam konceptui. Pavyko suburti nuostabią muzikos komandą – Auntie Flo, Saphlieaum, Alenas ir Indrė Anicca – kuri artima ne tik muzikiniu skambesiu, savo energija, bet ir požiūriu į pasaulį, siejančia meile gamtai ir įvairioms sąmoningumo veikloms. Nekantrauju su visais dar labiau susipažinti ir kviečiu visus kartu leistis į šį nuotykį ir sukurti gražų ir nepamirštamą renginį.
Jei koks nežinomas didžėjus uždėtų “Love is in the air”, visi tik pasijuoktų ir nurašytų tai prastam skoniui, bet jei švintant jį uždeda Simas Slabačiauskas, visi iškelia rankas ekstazėje. Kodėl taip yra?
Labai mėgstu dalintis muzika, šokdinti žmones, kurti gražią, jaukią ir euforišką atmosferą su muzika ir į savo veiklą įdedu daug meilės. Norisi tikėti, kad žmonės tai jaučia..
Iš tikrųjų tai šis kūrinys man yra tik vienas iš daugelio kitų, dar viena priemonė pakreipti ir užauginti energiją šokių aikštelėje ten link kur noriu… niekada šio kūrinio negrojau, kad “pataisyti” reikalus šokių aikštelėje… Šie dalykai ir tobulos aplinkybės susidėjo į viena ir šis kūrinys man padovanojo labai įspūdingą kelionę – šią plokštelę turėjau nuo labai seniai, bet niekada nebuvau grojęs, vien dėl to, kad tai mega hitas – tai nepriimtina rimtoje DJ scenoje :)
Proga pagaliau pagroti šį kūrinį pasitaikė labai smagi – mano gero draugo Povilo, su kuriuo mus sieja draugystė iš “Zuikio daržo” Nidoje laikų – gimtadienis. Pirmasis leistinas susibūrimas po suvaržymų, kažkaip visai atsitiktinai įsimečiau šią plokštelę ir grojau linksmas, pop melodijas. Visa neįpareigojanti aplinka suteikė progą “Love is in the air” suskambėjimui – iš tikrųjų, ore tvyrojo daug meilės, daug draugų, žmonės buvo išsiilgę vienas kito, muzikos, būti ir šokti drauge. Ir kūrinys nepaliko abejingų – buvo ypatingas momentas, dar niekada nebuvau pajautęs, kad grojamas kūrinys paliečia absoliučiai visus klausytojus. Tai paskatino mane jį groti vis dažniau, vis didesniuose šokiuose ir padovanojo magiškus momentus – vien ko verta ta ošianti žmonių jūra “Ant bangos” festivalyje. Neįkainojami momentai.
Kai kurie žmonės išgirdę, kad didžėjus išleido savo plokštelę, nustemba, kad žmogus, grojantis kitų muziką, gali kurti ją ir pats. Juk jis moka groti tik… patefonais. Kaip vyko tavo debiutinio “Sun Jacuzzi” EP įrašai?
Patefonas labai subtilus ir jautrus instrumentas ir kuo toliau tuo labiau darosi išskirtinis. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad moku juo groti. Kad jis puikiai veiktų, prieš grojant jį reikia suderinti ir sukalibruoti, visai kaip ir kitą muzikos instrumentą… paskutiniu metu vis dažniau prie jo sugrįžtu. Vis labiau ir labiau norisi kuo mažiau laiko būti “digital” pasaulyje, o groti patefonais ir plokštelėmis visai kita dinamika ir daug žaismingesnis būdas.
Kalbant apie Sun Jacuzzi labai smagu, kad vinilo kūryboje dalyvavo daug man artimų žmonių. Tai vienas pirmųjų mano kūrinių, kuris nepaskendo projektų jūroje. Sukūrus muziką, gabalas prašėsi vokalo – vokalas man labai svarbus motyvas kūriniuose, labai mėgstu vokalinius įrašus. Pagalbos paprašiau atlikėjo Josef Laimon, kurio kūryba tuo metu žavėjo ir pamaniau jog būtent jo balsas puikiai tiks šiam kūriniui. Kitas ilgametis draugas tiek studijoje, tiek ir už DJ pulto – Titas Tumosa – pasiūlė įrašyti gitarą ir po kelių bandymų įkalė nuostabią partiją, kuri viską apjungė ir suteikė euforiškos emocijos. Gitara ir vokalas kiek pakeitė pirminę kūrinio nuotaiką ir energiją, todėl norėjosi ir versijos išlaikyti jai. Taip gimė ir instrumentinė versija – joje panaudojau Sauliaus Petreikio tradiciniu lietuvišku instrumentu “molinis ožiukas” sugrotą melodiją, “shakerius” įrašiau ir namuose rastų sudžiovintų aguonų. Manu tai ir atspindi mano kūrybos metodus – kūriniuose susipina įvairūs “samplai”, mano paties įrašyti gamtos motyvai ar netradiciniai instrumentai bei draugų muzikantų įrašytos instrumentų partijos. Šiuos jungiu į viena ir taip kuriu norimą emociją.
Kadangi mėgstu remiksus, norėjau kad kūrinys turėtų ir interpretacijų. Natūralus pasirinkimas buvo Josef’o projektas Middle Sky Boom, kurio kūrinys “Dreamy route” ir inspiravo paprašyti jo įrašyti vokalus – jis sukūrė stipresnę ir labiau klubinę kūrinio versiją. Kitą remiksą sukūrė Tim Paris, senas favoritas muzikoje, jo kūrinius groju nuo pat DJėjavimoo pradžios – jo versija man tarsi odė Smalos vakarėlių serijai, tobulas kūrinys raudonų užuolaidų nakčiai, kuris taip ir nespėjo ten suskambėti. Tačiau jis puikiai atspindi skambesį iš kurio ateinu ir visą “12 inčų po žeme” laikotarpį. Labai džiaugiuosi visais kūriniais – jie man kaip mini albumas, istorija pasakojanti iš kur ateina mano skambesys ir nukreipia į naujus dalykus. Labai noriu paminėti ir nuostabią Gvido Pakarklio iliustraciją, kurią jis sukūrė vinilo viršeliui, inspiracijai panaudodamas baltų simbolį “saulės kryžių”. Šiuo metu kaip tik vyksta vinilo gamybos procesas – nekantrauju jį turėti rankose ir išvysti pilną iliustraciją ant viršelio. Labai džiaugiuosi Gvido darbais – su juo ir toliau kuriame Solresol vizualią kalbą.
Ačiū visiems prisidėjusiems prie šio leidinio ir kūrybinio proceso!
Vokalus ir tekstus šiems kūriniams sukūrė Josef Laimon. Jūsų draugystę įprasmina ir bendras projektas Tribal Ice Cream. Papasakok daugiau apie Josef’ą…
Josefas yra labai charizmatiška ir jautri asmenybė, labai talentingas prodiuseris iš Tel Aviv’o. Jis kuria muziką jau daugiau nei 20 metų ir be to yra labai geras improvizuotojas. Jis kuria muziką kaip Middle Sky Boom, taip pat prodiusuoja super duetą Megaphonim ir visai neseniai pradėjo atlikti gyvus pasirodymus, kaip Josef Laimon. Labai universalus prodiuseris, kuriantis muziką nuo ambient iki techno. Galiu drąsiai teigti kad yra vienas mėgstamiausių mano muzikos prodiuserių. Labai džiaugiuosi šia galimybe kurti su juo, daug išmokau. Ir esu dėkingas dar daugiau susipažinęs prie žydų kultūra, kuri man tokia artima, tiek muzikos garsais, tiek bendru jausmu – mūsų tautas sieja toks senas ir gilus ryšys, smagu prie jo prisiliesti ir per kūrybą.
Sun Jacuzzi buvo pirmasis mūsų iškeptas blynas – skanus rezultatas paskatino susitikti ir sukurti daugiau muzikos, kuri įgavo Tribal Ice Cream pavidalą. Smagu kad žmonėms ji rezonavo – planuojame išleisime trečiąjį singlą Real Talk, kurio įrašuose dalyvavo ir mano sesuo Sãvastis bei studijos partneris Paulius aka Sesija. Turime ir daugiau sukurtos muzikos – laikas parodys kokiu formatu ji pasieks dienos šviesą. Smagu, kad projektas paskatino žengti žingsnį link gyvo kūrinių atlikimo ir eksperimentuoti šioje srityje, kuri vis labiau ir labiau traukia.
Kas tau šiandien yra svarbiausia muzikoje?
Svarbiausia kad kūrinys dovanų ir suteiktų gražią emociją, kad jis keltų vibracijas. Muzika ir garsai yra labai galingas įrankis, norisi kad jie skleistų grožį, meilę, šviesą, ramybę, žaismingumą, seksualumą. Mes žmonės keliame labai daug triukšmo ir įtampos savo kasdieninėje veikloje, pavargau nuo to, noriu kad muzika kurtų harmoniją.
Šaukštas saulės smalos statinę …. ?
Medus.
Internete:
soundcloud.com/simasslabaciauskas
instagram.com/simas.slabaciauskas
youtube.com/@solresol/videos
solresol.bandcamp.com
radiovilnius.live/category/shows/solresol
Komentarai