[ SCROLL DOWN FOR ENGLISH VERSION ]
Prieš 14 metų Kyjivo naktinį elektroninės muzikos pasaulį dengė gana atšiaurūs electro house, dubstep ir techno debesys. Philipp Markovich ir jo draugai nusprendė pasiūlyti šiek tiek pragiedrulių – šviesesnės ir lėtesnės atmosferos, apgaubusios jų vakarėlių seriją „LOW“, netrukus gavusios The Main Disco Nights of Ukraine titulą. Žinoma, disko nebėra toks pat kaip ’70-aisiais, tačiau šiandieninę savo muziką Philipp apibūdina labai panašiai: „daili, viliojanti, gundanti, pakylėjanti ir šiek tiek lengvabūdiška.”
Deja, vakarėlių ciklo gimtadienį ukrainiečių didžėjai dėl suprantamų priežasčių priversti švęsti užsienyje. Vasarį specialus renginys buvo surengtas Berlyne, o balandžio 14-ąją “LOW 14 Years” vyks klube “Opium” Vilniuje. Čia Philipp gros kartu su savo kolega Pavel Plastikk. Jiems kompaniją palaikys leiblo “Luna Flicks” bosas, dueto”Mungolian Jet Set” narys DJ Strangefruit iš Novergijos ir vietinė Aistė Regina.
Vos prasidėjus karui Ukrainos elektroninės muzikos atstovai paskelbė savo poziciją atvirame laiške. Beveik prieš pusmetį pagrindiniai Kyjivo naktiniai klubai “Closer” ir “∄” (arba “K41”) po 8 mėnesių pertraukos vėl atidarė savo duris lankytojams. Dėl nuolatinių elektros energijos trukdžių jie buvo priversti pasirūpinti alternatyviais šaltiniais, kad galėtų užtikrinti garsą ir šviesas. “Closer” trimis savaitgalio renginiais atšventė savo 9-ąjį gimtadienį. Tiesa, dėl komendanto valandos, viskas vyksta dienomis. Nuo pat savo įsikūrimo ši institucija garsėja visoje Europoje ir yra viena pagrindinių lankytinų reivo turizmo vietų. Per keliolika metų būtent šiuose klubuose “LOW” rezidentai patyrė geriausius savo momentus.
Philipp Markovich pastaruoju metu galima sutikti Vilniaus gatvėse. Nuo praėjusios vasaros jis veda savo laidą “Nezabarom” bendruomenės radijo stotyje “Radio Vilnius”, spėjo sugroti vietiniuose klubuose “Gallery 1986”, “Lizdas” ir kitur. Per savo karjerą didžėjus pasirodė Vokietijoje, Norvegijoje, Belgijoje, Lenkijoje, Baltijos šalyse, o dabar planuoja turą JAV, kuriame pristatys savo firminį patrauklų house ir disco skambesį.
Prieš “LOW” gimtadienį Vilniuje su Philipp susėdome pakalbėti Ukrainos elektroninės muzikos debesuotumą ir pragiedrulius.
Sveikas, papasakok apie save. Tarkim, koks buvo pirmasis tau įstrigęs muzikos kūrinys ar pirmoji šokių nakties patirtis?
Labukas! Esu Philipp iš “LOW”, vaikinas, kurio kolegos kino industrijoje neįsivaizduoja, kad esu didžėjus, o įrašus sukantys draugai nežino, kad dienomis dirbu scenaristu.
Nepatyriau TOS vienos nakties diskotekoje, apvertusios mano pasaulį, bet tūsintis pradėjau turėdamas gana keistą pomėgių susikirtimą. Tuo metu man patiko ir mod-revival scena, ir IDM garsai. Taigi, vieną vakarą linguodavau grojant Northern Soul 7-coliams, kitą – klausydamas kažkokios keistos elektronikos su neįprastos formos ritmais.
Papasakok, kada, kodėl ir kaip atsirado vakarėlių serija “LOW”? …ir kodėl “LOW”?
2009 m. Kyjivo klubinėtojai gyveno tamsiuose electro house, dubstep ir techno debesyse. Buvo gyvybiškai svarbu sukurti nuolatinę saugią atmosferą žmonėms, mėgstantiems klausytis ir šokti pagal lėtą ir šviesią muziką. Tuo metu Pavelas turėjo pradėti dirbti klube „Xlib“. Jam kilo idėja ir jis savo draugui bei mentoriui, klubo savininkui Bardui pasiūlė pradėti naują nuolatinių vakarėlių seriją. Jie žaidė su žodžiu slowtempo ir nusprendė iš jo panaudoti tik 3 raides – taip gimė „LOW“. Ir taip, jie abu vis dar mėgsta klausytis to paties pavadinimo David Bowie 1977 m. albumo!
Viskas prasidėjo prieš 14 metų klube „Xlib“, avangardinėje požeminėje erdvėje, paslėptoje nebeveikiančioje bombų slėptuvėje. Koks tuo metu buvo jus supęs vietinės scenos kontekstas?
Tuo metu Kijevo scenoje vyravo dubstep, techno ir electro-house, visi, kaip žinia, su stipriai išreikštu ritmu, todėl trūko kažko tikrai melodingo. Vadinasi, turėjo atsirasti disco (slash house) vakarėliai, kuriuose pagaliau būtų erdvės ir Melodijai.
Pakalbėkime šiek tiek apie auksinę jūsų komandos taisyklę: tinka viskas, kol tai nėra nuobodu ir monotoniška. Tiesą sakant, niekas nenori taip skambėti, tačiau nuobodu ir monotoniška apibrėžimai gali labai skirtis. Pavyzdžiui, jūs turėjote skundų dėl techno ir dubstep…
Nesuprask manęs neteisingai; kalbu apie sąmojingumą ir žaismingumą, kuriuos „LOW“ vakarėliuose stengiamės išlaikyti. Tobulas mūsų įsivaizduojamas didžėjaus pasirodymas, yra tarsi pjesė, kurioje siužetas nėra pagrįstas tik žanru, tačiau turi ir keletą šautinių linijų. Kai po house melodijos seka ilgas new wave himnas, vėliau susiliejantis su acid melodiją, o viso to kulminacijoje – ritmingas ir triuškinantis disco – velniškai jaudinantis muzikos pasakojimas.
Koks būtų tavo šiandiennio disco apibrėžimas ir kodėl žmonėms to reikia?
Mano požiūris į disco šiandien yra toks pat, kaip ir anksčiau: daili, viliojanti, gundanti, pakylėjanti ir šiek tiek lengvabūdiška muzika. Kažkas, džiuginantis jūsų sielą ir priverčiantis pajudėti – argi ne to žmonėms iš tikrųjų reikia?
Ką pavadintum pirmųjų 10-ies metų svarbiausiais „LOW“ įvykiais?
Visai neseniai, įvairiems scenos žmonėms mirties metinių proga besidalijant prisiminimais apie Andrew Weatherall, pamaniau, kad jo setas „LOW“ 10-mečiui klube „Closer“ buvo mūsų viršūnė. Tą vakarą šokių aikštelė buvo sausakimša. Aš jį apšildžiau, o kai buvo pasiruošęs prisijungti, jis ne tik paklausė mano paskutinio groto kūrinio pavadinimo, bet ir leido groti jam iki galo, nors tai buvo gana ilgas gabalas. Pasakiau, kad gali nutraukti, kada panorės, bet jis atsakė: “Ne, būtų nusikaltimas sutrumpinti šią melodiją. Tegu groja!” Vienas mano mėgstamiausių asmeninių prisiminimų. Visgi ta naktis buvo stulbinanti – verta metraščių.
Prieš pat karą buvote įžengę į daug apkalbėtą vietą “∄” (kartais vadinamą tiesiog klubu “K41”). Ar ji dabar atidaryta? Kokia tai erdvė?
Tai didžiulė, daugiazonė, laisvos dvasios ir labai svetinga erdvė, kurioje emancipacijos ir bendruomenės jausmas yra tarsi namuose. Dabar jis veikia beveik visu tempu. Ten taip pat neseniai buvo pradėta nauja gyvų pasirodymų serija. Tik dabar viskas vyksta dienomis, nes Ukrainoje vis dar įvesta komendanto valanda ir žmonės naktimis turi būti namuose.
Vienas Ukrainos menininkų pasakojo, kad žmonėms reikia moralinės pertraukos ir išsiblaškymo. Tai ypač pasakytina apie karius, grįžtančius namo atostogų ir norinčių taikios civilinės atmosferos, o ne gedulo. Ar tai reiškia, kad šou turi tęstis?
Iš tikrųjų tai yra vienas tikslų, dėl kurio mūsų herojai kovoja fronte: galimybė gyventi laisvą ir klestintį gyvenimą nepriklausomoje ir atviroje šalyje, tokioje kaip Ukraina.
Pastaruoju metu praleidai šiek tiek laiko Vilniuje. Ar matai skirtumus tarp Lietuvos ir Ukrainos naktinio gyvenimo?
Man patinka tobula Vilniaus vieta pusiaukelėje tarp Kijevo ir Berlyno tiek geografine, tiek kultūrine prasme. Su tam tikrais panašumais į abu, bet ir su daugybe savų keistenybių. Man ypač patinka, kaip lietuviai randa lokacijas renginiams. Tai arba kažkoks beprotiškas postindustrinis rajonas, kaip Kaune, kur vyko festivalis „Audra“, arba stulbinanti gamta kur nors miške ar pajūryje.
Šiais metais švenčiate 14-ąjį „LOW“ gimtadienį. Vienas renginys jau įvyko Berlyne, dar vienas numatytas balandžio 14 d. Vilniuje. Kokia būtų geriausia šio gimtadienio dovana?
Atsižvelgiant į tai, kad dabar užsienyje gyvena daug ukrainiečių, norėčiau šokių aikštelėje pamatyti kuo daugiau pažįstamų veidų. Vasarį „Oxi“ klube Berlyne jautėmės beveik kaip namuose, kartu su žmonėmis iš „LOW“ bendruomenės bei kolegomis iš „Closer“. Net ir kontrole prieš įėjimo rūpinosi Inna, garsioji mūsų Kijevo namų bazės „Closer“ vartų sargė (ju0kiasi).
O didžiausia svajonė būtų kitą „LOW“ gimtadienį švęsti namuose laisvame ir nenugalėtame Kyjive…
Kokį kūrinį grosi pergalės dieną?
Jei atvirai, pats nieko negročiau. Labiau norėčiau, kad Kijevo kamerinis choras dainuotų Viktorijos Polevos, Valentino Sylvestrovo ir Myroslavo Skoriko kūrinius, skirtus žuvusiems kare.
Internete:
instagram.com/lowpartyofficial
[ ENGLISH VERSION ]
Hi Philipp, can you introduce yourself a bit? What was the first track that stuck in your mind or the first dance night experience?
Labukas! Philipp from LOW here, a guy whose film industry colleagues have no idea that I am a DJ, and my fellow record-spinning friends don’t know that I am a screenwriter by daylight. I don’t really have a one-night-at-the-disco-flipped-my-world experience, but I rather have this weird cross-over background from when I started going out. At that moment, I was into both the mod-revival scene and IDM sounds. So, one night I was swinging to some Northern Soul 7-inches, the next to some weird Electronica with rudimentary and odd-shaped rhythms.
Please, tell when, why and how LOW Party was founded? …and why LOW?
In 2009, the Kyiv clubbing crowd was living in the dark cloud of electro house, dubstep, and techno. It was vital to create a permanent safe atmosphere for people who love to listen and dance to slow, sunshine-like music. Pavel was about to start working at Xlib club as a booker, so he came up with the idea to his friend and mentor, Xlib-owner Bard, and offered to launch a new regular party series. They were toying with the word “Slowtempo” and decided to use only 3 letters from that – that’s how the “LOW” party was born. And yes, they both still love to listen to David Bowie’s eponymous 1977 LP!
The party series took off 2009 at the Xlib Club, the vanguard underground venue hidden in a defunct bomb shelter. What was the context of local scene surrounding you at that time?
At that time, the Kyiv scene was dominated by the sounds of dubstep, techno, and electro-house, all of which are famously rhythm-based. Therefore, something truly melodic was missing. Hence, a disco (slash house) night had to find its way to finally make some space for a Melody.
Let’s talk a bit, about the golden rule of your crew: anything goes aslong as it’s not dull and monotonous. Actually, nobody wants to sound like this, but definition of dull and monotonous might differ a lot. For example, you had some complains about techno and dubstep…
Don’t get me wrong; I am talking about the wit and playfulness that we at LOW Party get along with. A perfect DJ set, as we imagine it, is kind of a playwright where a plot is not solely genre-based but has several subplots to it. When a house tune is followed by a new-wave extended hymn which then merges into an acid tune that then culminates in a groovy disco smasher, this is one hell of a thrilling music narration.
What would be your definition of today’s disco and why people need it?
My take on disco today is the same as it ever was: groovy, alluring, seductive, uplifting, and a bit frivolous. Something that cheers your spirit and brings your feet to move — isn’t that what people really need?
What would you call the highlights of the first 10 years in LOW Party?
Only recently, when people from the scene have been sharing their memories of the late Andrew Weatherall on his anniversary, I thought that his set at the LOW Party’s 10th anniversary at Closer was our pinnacle. The dancefloor was packed that night. I was warming him up, and when he was ready to step in, he not only asked for my last track’s ID but also let it run all the way through even though the tune was pretty long. I told him that he was good to cut in whenever he wanted to, but he said instead, “No, it would be a crime to cut this tune short. Let it play!” One of my personal favourite memories. That night was a blast after all, one for the books.
Right before the war, you’d had set your feet at that nameless but much talked about ∄ venue (sometimes refered as simply K41 club). Is it operating now? What kind of space it is?
It’s a humongous, multi-zonal, free-spirited, and very welcoming space where the feeling of emancipation and community is at home. It is now working almost full-swing. A new live-performance series has been launched there recently, too. It’s only that every party is a daytime one now because there’s still a curfew in Ukraine, and people need to be home at night.
One of Ukrainian artists told me, that people need a moral break and distraction. This is especially true for the soldiers who come home on leave and require a peaceful civilian atmosphere, rather than a mournful one. Is that means the show must go on?
It is actually one of the purposes our heroes at the frontline are fighting for: a chance to live a free and prosperous life in an independent and open-minded country like Ukraine.
You’d spent some time in Vilnius recently. Do you see any differences between Lithuanian and Ukrainian nightlife?
I love the perfect placing of Vilnius halfway from Kyiv to Berlin, both geographically and culturally. With some similarities to both, but with whole lot of own quirks. I especially like the location scouting done by the Lithuanians when it comes to festivals. It’s either some crazy post-industrial area like the one in Kaunas where the Audra festival takes place, or a mind-blowing natural setting somewhere in a forest or on the seashore.
This year you’re celebrating the 14th birthday of LOW Party, there was the event in Berlin and one more is scheduled on April 14 in Vilnius. What would be the best bday present for you?
Given that there are many displaced Ukrainians now living abroad, I’d love to see as many familiar faces on the dancefloor as possible. Back in February, we got an almost home-away-from-home feeling at the Oxi Club, with people from the LOW crowd and fellow residents from Closer. Even the face-control was provided by Inna, the famous gatekeeper-lady of Closer, our home-base in Kyiv :D
That would be the biggest of all dreams to celebrate another anniversary of LOW back home in the free and invincible Kyiv…
What track will you play on the Victory day?
Quite honestly, I wouldn’t play anything myself. I’d prefer a chamber choir of Kyiv to sing compositions by Victoria Poleva, Valentyn Sylvestrov, and Myroslav Skoryk commemorating those fallen in war.
Komentarai