„Antitezė.lt“ – jaunųjų menininkų Anikos Deikovaitės ir Dovydo Baltrimavičiaus projektas, kurio tikslas – viešinti ir pristatyti jaunimo kūrybinius darbus, burti kuriančiųjų bendruomenę bei skatinti kūrybinius užsiėmimus. Ši iniciatyva prasidėjo nuo internetinės svetainės, vėliau ji peraugo į kūrybinius renginius, o 2022-ųjų rudenį antitezininkų komanda išleido ir pirmąjį jaunimo kultūros žurnalo numerį. Norėdama dar giliau suprasti kuriančių jaunuolių požiūrį į meną ir šių dienų aktualijas, nusprendžiau pakalbinti „Antitezės“ įkūrėjus.
Kaip sugalvojote „Antitezės“ pavadinimą? Ar jis atsirado dėl dažno jaunuolių polinkio maištauti?
D. Baltrimavičius: Norime akcentuoti būtent tą maišto, jaunatviškumo elementą. Dėl to ir pasirinkome „Antitezės“ pavadinimą.
A. Deikovaitė: Svarstėme įvairius pavadinimų variantus. Žodis „tezė“ man asocijuojasi su kažkokiomis literatūrinėmis normomis, kažkokiu standartu, o „antitezė“ tų normų, standartų laužymu ir maištavimu. Taip pat dažnai sulaukiame pasiūlymų vadintis „Sinteze“, bet su tokiu pavadinimu mūsų projektas prarastų visą prasmę.
Kodėl susikūrė „Antitezė“?
D. Baltrimavičius: Labai įdomus klausimas, niekada apie tai nepagalvojom…
A. Deikovaitė: Visą laiką galvodavom apie tai, kaip susikūrė „Antitezė“…
D. Baltrimavičius: O kodėl? Galbūt todėl, kad nelabai buvo kažkokių panašių daykų, kuriuose jauni žmonės galėtų laisvai dalytis savo kūryba. Na vat, gal tas žurnalas „Pašvaistė“, jis panašus, bet daugiau jokių kitų nežinau…
A. Deikovaitė: Ir tie patys skaitymai, kuriuos mes darom… Jie nėra tokie, kaip Rašytojų sąjungos organizuojamas „Literatūrinis sprintas“, mūsų skaitymai yra orientuoti į jauną žmogų.
Kokia buvo aplinkinių reakcija, kai pradėjote „Antitezės“ veiklą?
A. Deikovaitė: Susilaukėme didžiulio palaikymo iš draugų, nes dauguma tų, kurie savo kūrybą skaitė pirmajame renginyje ir buvo draugai, draugų draugai. Ir iš mokytojų buvo didžiulis palaikymas. Nepasakyčiau, kad gavome neigiamos reakcijos.
D. Baltrimavičius: Ne, taip tiesiogiai, neigiamų reakcijų nebuvo, ne.
Organizuodami kūrybinius renginius, turbūt susipažįstate su įvairiais žmonėmis ir pastebite naujausias tendencijas. Ką ir kaip dažniausiai kuria jaunimas dabar?
D. Baltrimavičius: Jaunimas skendi gilioj melancholijoj ir tai yra visiškai suprantama, nes paauglystė – laikotarpis, kai žmogus pirmą kartą prisiartina prie mirties. Jis pradeda suprasti savo laikinumą ir netgi bando mirtį prisijaukinti. Todėl natūralu, kad jaunuolių kūryboje vyrauja mirties, savižudybių, nepasisekusios meilės temos.
A. Deikovaitė: Paskutiniame renginyje, kai jau atėjo mano eilė skaityti, pirmas dalykas, kurį labai norėjau pasakyti buvo: „Blemba, kokie mes visi depresuoti“. (juokiasi)
D. Baltrimavičius: Taip, kartais norėtųsi kažko žaismingesnio. Nebūtinai visa poezija turi būti apie egzistenciją.
A. Deikovaitė: Bet aš manau, kad gražus tas lūžis, kai matai žmogų, pradėjusį kurti apie nelaimingą meilę, o paskui peraugusį į visai kitokias formas. Dar yra smagu tai, kad beveik nebeliko tobulai eiliuotų eilėraščių, sudėtų pagal taisyklingą šabloną. Dabar, dažniausiai, jauni žmonės rašo baltąsias eiles.
D. Baltrimavičius: Jaunimas „išeina“ iš mokyklinio eilėraščių rašymo būdo.
Kas meno kūrinį padaro gerą?
A. Deikovaitė: Čia, aišku, meno kūrinys meno kūriniui nelygus… Na, galima žiūrėti iš tos pusės, kad pripažintas menas yra geras.
D. Baltrimavičius: Taip, tikriausiai, mūsų pirmas point‘as būtų laiko patikrinti dalykai.
A. Deikovaitė: Gal dar koks aktualumas?
D. Baltrimavičius: Taip, svarbu, kad meno kūrinys būtų aktualus ir šviežias šiai dienai. Aišku, dar ir estetika svarbi, estetinis išpildymas.
A. Deikovaitė: Labai svarbi yra emocija. Meno kūrinys yra geras ne tik dėl to, kad jis labai gražus, bet ir todėl, kad jis gali stipriai šokiruoti.
Kaip reaguojate į dirbtinio intelekto proveržį mene? Kokius jausmus sukelia dirbtinio intelekto sugebėjimai kurti? Ar nebijote, kad menininką gali pakeisti kompiuteris?
D. Baltrimavičius: Ne. Aš labai džiaugiuosi dirbtiniu intelektu, manau, kad jis pavers mus žmonėmis, išlaisvins. Dabar, kai dirbtinis intelektas iš žmogaus atims daugelį dalykų, kuriuos jis darydavo, žmogus bus priverstas gilintis į savo egzistenciją, rašyti, kurti. Nemanau, kad dirbtinis intelektas sugebės generuoti naujas idėjas, nes jis mokosi iš to, ką mes padarom.
A. Deikovaitė: Taip, dirbtinio intelekto darbas yra atkartoti, mėgdžioti. Be kažkokio, žmogaus pateikto, elemento jis negali analizuoti situacijos ir kurti kažką naujo.
D. Baltrimavičius: Kitaip tariant, mes patys galėsime mokyti dirbtinį intelektą.
Ne paslaptis, kad ir patys kuriate, rašote. Kada Jūsų gyvenime įvyko lūžis, kai supratote, kad esate menininkai?
A. Deikovaitė: Man tas žodis „menininkė“ yra kažkoks juokingas. Labai dažnai žmonės jį vartoja kaip kažkokį pretekstą arba kaip kažkokį pokštą. „Nu tai jo, nes menininkė“, „gali sau leist, nes menininkė“, visi šiti… O kada susivokiau, kad tikrai noriu būti meno sferoje? Tai gal nuo „Antitezės“ įsikūrimo, tada, tuo pačiu metu, pradėjau dirbti meno galerijoje. Kažkaip supratau, kad būti mene yra labai jauku ir faina, ir kad menininko gyvenimas nėra toks bergždžias, kaip daug kas mėgsta gąsdinti.
D. Baltrimavičius: Žodyne parašyta, kad menininkas yra tas, kuris kažką kuria. Netgi žmogus, kuris tiesiog rašo eiles galėtų save vadinti menininku. Pas mus visuomenėje yra stereotipas, kad menininkas yra kažkokia atskira žmogaus rūšis. Viskas yra labai romantizuojama, tačiau, iš tikrųjų, kūrybiniame procese tos bohemos ir romantikos nėra tiek daug, kiek yra įsivaizduojama. Žinau tai, nes studijuoju muzikos kompoziciją. Kai devintoje klasėje stojau į konservatoriją, supratau, kad einu menininko keliu. Kažkaip tada viskas ir pradėjo suktis apie muziką, bet paskui gretimai atsirado ir literatūra. Net neatsimenu kaip, ji tiesiog atsirado.
Kas Jus įkvepia kurti?
A. Deikovaitė: Gyvenimiškos situacijos. Kartais tai gali būti juokingi praeivio batai, kartais tai gali būti kažkokios vaikystės patirtys. Nepasakyčiau, kad turiu kažkokį konkretų dalyką, kuris mane įkvepia, mano inspiracijų spektras yra labai platus.
D. Baltrimavičius: Mane – tikriausiai tas nejaukus jausmas, kai jauti, kad kažkas yra ne taip tavo aplinkoje, tavo pasaulyje ir tarsi bandai susikurti kažkokią savo mikrovisatą. Kažkoks, tarsi šydas, apsisaugojimui nuo aplinkos.
Kokias asmenybes Jūs laikote savo inspiracijomis?
A. Deikovaitė: Pastaruoju metu mane labai stipriai įkvepia Marina Abramovič. Prieš metus skaičiau jos knygą, vėliau buvau Kaune jos parodoje, kuri man paliko didelį įspūdį. Marina – viena pirmųjų moterų, pradėjusių daryti performansus.
D. Baltrimavičius: Asmenybės kurios įkvepia? Tai jų yra daug, nežinau, ar norėčiau kažką išskirti, bet gal koks Karlas Gustavas Jungas.
Kartais sakoma, „kad kūrybinis procesas vyktų sklandžiai, menininkui reikia paliūdėti, pasikankinti.“ Kaip Jums atrodo, kokia yra tobula terpė menininkui kurti? Ar ji turi būti sunki, o gal kaip tik maloni?
D. Baltrimavičius: Nemanau, kad menininkas gali kurti kančioj, nes kai žmogus kenčia, jis būna emociškai suparalyžuotas. Rašymas juk yra jausmų refleksija, o ta mintis, kad menininkas turi badauti, tam, kad kurtų yra didelis, gražus folkloras. Taip neveikia.
A. Deikovaitė: Taip, labai pritariu. Filmuose galime matyti tą gražų poetą, nueinantį į kavinę, užsisakantį kavos, pasiimantį plunksną, išsitraukiantį savo tobulą knygutę ir rašantį. Gerai, gal ir kiekvienas esame patyrę tokią akimirką…
D. Baltrimavičius: Taip, bet kartais ateini į tą kavinę, išsitrauki viską ir išeini su tuščiu sąsiuviniu.
A. Deikovaitė: Taip, tame ir esmė, kad tobula terpė kiekvienam yra labai individuali. Žmonės rašo autobusuose, traukiniuose, savo kambary. Čia tiek daug aplinkų būtų galima išvardyti, bet nemanau, kad verta bandyti jas sukonkretinti į vieną tašką.
Ar sutinkate su žymaus vokiečių kūrėjo Joseph Beuys mintimi, jog „Kiekvienas yra menininkas“?
A. Deikovaitė: Ši mintis jau atsiremia į tai, ką Dovydas sakė – kiekvienas žmogus, kuris užsiima bent jau minimalia kūrybos forma, yra menininkas.
D. Baltrimavičius: Taip, sakoma, kad kiekvienas žmogus yra kūrėjas. Bet menininkas, gal labiau yra tas, kuris dirba meno sferoje. Plačiąja prasme galima visus vadinti menininkais, siaurąja – nemanau.
A. Deikovaitė: Čia kaip tas užrašas ant Šiuolaikinio meno centro: „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“. Tai man ir atrodo, kad kiekvienas tikrai yra, tiesiog ne visi savyje nori gvildenti tą kūrėją.
D. Baltrimavičius: Galima sakyti, kad kiekvienas yra atradėjas, bet aš tikrai nepretenduoju į Nobelio premiją už tai, kad sėkmingai ant palangės užauginau pomidorą. (juokiasi)
Kokiems menininkų stereotipams nepritariate?
A. Deikovaitė: Nepritariu romantizuojamam kūrybos proceso vaizdui. Dar nepritariu tam, kad visi menininkai yra skurdūs.
A. Deikovaitė: Bohema. Labai nepritariu ir vyresnių žmonių nuomonei, kad menininkai yra narkomanai, alkoholikai.
Kur turėtų kreiptis žmogus, norėdamas savo kūryba pasidalinti su „Antitezės“ bendruomene?
D. Baltrimavičius: Mūsų kontaktus galima rasti tinklalapyje Antiteze.lt.
Ačiū, Anika ir Dovydai!
Internete:
Komentarai