Maždaug prieš 30 metų Praha buvo bene populiariausia off-beaten track kryptis tarp įvairaus plauko alternatyvščikų. Visokie paryžiai ir londonai vis dar buvo morališkai per toli ir per brangūs, o Čekijos sostinėje viskas buvo panašu, tik geriau. Tiesa, tais laikais beveik visi tūsindavosi išimtinai ant Karlo tilto ir jo apylinkėse. Su kiekviena ekspedicija atkeliaudavo vis daugiau tipsų, bet miestas iš esmės liko nepažintas…
Iš pradžių tapę Rytų, o vėliau – ir Šiaurės europiečiais, šiandien kiek iš aukšto žvalgomės į kaimynus, o kartais per visas amerikas ir tailandus iš viso jų nepastebime. Prahos spindesį užgožė hipsteriai Londėje, Berle, Barsoje ar Lisabonoje. Ta pati Varšuva, kurią anksčiau norėdavosi kuo greičiau pravažiuoti, tapo vienu įdomiausių augančių miestų Europoje. Bet sakyk ką nori, Praha jau senokai neiškrenta iš populiariausių Europos miestų 10-uko, o alaus kainos ir kokybės santykis bene geriausias pasaulyje.
“Ore” įkūrėjo ir pirmojo redaktoriaus Jono Oškinio “Gonziko” dėka, dar tais gūdžiais laikais išdrįsome nutolti nuo “centro” ir pasiekti proletarišką Žižkovą bei apsilankyti tokiose vietose kaip “Alterna Komotovka” ar pankų klube “Propast”. Pastarajame 1994-aisiais grojo lietuviško pankroko flagmanai “Turboreanimacija”. Šiandien “centro” suvokimas blunka daugelyje Europos miestų. Kada paskutinį kartą buvai Pilies gatvėje? Senamiestis jau senokai atiduotas turistams, o vietinių gyvenimas verda buvusioje miesto periferijoje. ’90-aisiais “Kablys” atrodė toli nuo centro, vėliau – panašiai nutolęs “Loftas”, o šiandien ne problema nukeliauti ne tik iki “Sodas 2123”, bet ir iki Kirtimų kultūros centro. Tas pat ir Prahoje – Mala Strana, Stare ir Nove Mesto teritorijos atiduota turistų ordoms, o pagrindinis (sub)kultūrinis gyvenimas vyksta aplinkiniuose: Žižkov, Holešovice, Karlin, Liben, Smichov ir kituose rajonuose.
Pirmas vakaras skirtas – Didžiojo Strahovo stadiono apylinkėms. Šis statinys yra didžiausias stadionas pasaulyje: jame telpa 9 futbolo aikštės ir apie 250k žmonių. Šalia yra įsikūręs Prahos technikos universiteto bendrabučių kompleksas, o vieno jų rūsyje yra legendinis pankroko klubas “Strahov 007” ar kitaip “Sedmička”. Iki čia buvome atropoję net ir tais “priešistoriniais” laikais. Tai – ilgiausiai veikiantis roko klubas Prahoje ir tikriausiai šalyje – nuo 1969-ųjų! 8-tajame dešimtmetyje “Sedmička” kartu su klubu “Na Chmelnice” buvo pažangiausia ir aktyviausia erdvė mieste ir tarnavo kaip saugus prieglobstis menininkams. Šiandien čia reguliariai vyksta koncertai ir atsiduriame streetpunk grupės Liberty & Justice iš Teksaso. Antradienio vakarą klubas apytuštis, vos 10-15 žmonių, įėjimas kainuoja ~15eur, alaus bokalas – truputį virš 2eur, butelinis – dar pigiau. Vietiniai sako, jog renginių lankomumą kiek riboja nepatogus susisiekimas su kitomis miesto dalimis. Tą patį vakarą kiek oficialesniame muzikiniame bare “Futurum” groja skapunk iš Amerikos Less Than Jake.
Pasivaikščioję po sparčiai hipsterėjantį nuostabios moderno architektūros Karliną, praeiname pro populiarios alternatyvos erdvę “Forum Karlin”, kurioje groja nuo King Krule iki Bi-2 ir Little Big. Metų pabaigoje čia gros “Devilstone” matytas Perturbator, šiemet Anykščiuose grosiantys Carpenter Brut ir, tikėkimės, kažkada Lietuvą pasieksiantys Ho99o9.
Tiltu per Vltavą pereiname į Holešovicus, kur aplankome atmosferinį Prahos turgų (Pražská tržnice), kuriame ruošiamasi nuo 1967-ųjų vykstančiam didžiausiam pasaulyje scenografijos bei teatro architektūros ir dizaino forumui Prahos kvadrienalei. Čia pat – nacionalinė galerija ir šiuolaikinio meno centras DOX. Rajone taip pat įsikūrę bent keletas šokių muzikos klubų, o mes traukiame iš “Cross” klubo kiemą, kur groja legendinė čekų grupė The Plastic People of the Universe. Tiksliau tai, kas iš jo liko, nes PPU pradėjo… 1968-aisiais. Jau grįžus namo paaiškėja, kad matėme The Plastic People of the Universe/New Generation – 2016 m. dėl nuolatinių nesutarimų PPU skilo į originalią sudėtį ir new generation. Kažkada matyt buvęs progresyvus šiek tiek psicholdelinis eksperimentinis rokas kiemo scenoje šiandien skamba nebe taip aktualiai, galbūt todėl didžioji dalis publikos yra PPU bendraamžiai arba vos jaunesni.
Atskiro žodžio vertas “Cross” klubas ir jo prieigos. Įsikūręs didelės sankryžos kampe, steam punk geležais apvirtintas klubas jau beveik iš visų pusių apsuptas stiklinių ofisynų. Bet jau daugiau nei 20 metų trijuose aukštuose, rūsyje ir kieme išsidėsčiusi įstaiga jaučiasi tvirtai. Beveik visa aplinka suvirinta iš surinkto metalo laužo ir įvelka viską į lengvą mad maxo / bixų atmosferą. Naktimis rūsyje stuksi d’n’b ir panaši šokių muzika. Kieme stovi rodyklė su atstumais iki įvairių pasaulio karštųjų taškų. Čia veikia “Ghettollege”, gatvės universtiteto projektas, kuriame tikri profesoriai ir įvairūs pripažinti specialistai visiems norintiems pasakoja apie įvairius dalykus.
Kitą dieną atsiduriame visiškai priešingame muzikos poliuje laiko prasme – apsilankome slovakų Berlin Manson ir čekų Dukla pasirodyme. Jau vien iš publikos aišku, jog tai – šiuo metu itin madingi atlikėjai. Šiuolaikinė miesto bohema. Nepaisant tech nesklandumų publika audringai priima “mansonus”, o šie daug kalba ir mėto lapelius su taip pat madingo Mark Fisher mintimis.
Viskas vyksta Smichovo rajone, tarp greitkelio ir bėgių įsikūrusiame kultūros centre “MeetFactory”. 2001-aisiais šį pelno nesiekiantį šiuolaikinio meno centrą įkūrė žinomas menininkas David Černy. Tas pats kurio juodi kūdikiai ropoja ant miesto televizijos bokšto. Po metų Prahą nusiaubė potvynis ir projektas buvo priverstas iš Holešovicų persikelti į Smichovą. Po rekonstrukcijos centras buvo atidarytas čia 2007-aisiais. Jame reguliariai vyksta muzikos ir teatro pasirodymai, yra trys galerijos, veikia menininkų rezidencijos. Pakeliui į “fabriką” pastebime grupinės parodos “Only Transitions and Translations” plakatą, kuriame įrašyta ir lietuvaitė Rūta Putramentaitė. O kol kas neriam į čekų Dukla koncertą. Daug pasako jų albumo “Teargarten” pavadinimas – melancholiškos dainos šiandienai. Erdvi “MeetFactory” salė pritariamai linguoja.
Kitą dieną vėl lankomės “susitikimų fabrike” – čia savo sludge/noise luitus stumdo Helms Alee, savo laiku apšildę Russian Circles, o dabar išvažiavę į savo turą. Trio iš JAV sutraukia gerokai mažiau publikos nei Čekoslovakijos jaunimas vakarą prieš. Salės šonuose užtrauktos užuolaidos sumažina erdvę ir kuklios publikos nejauką. Beje, visi koncertai Prahoje baigiasi tvarkingai apie 10pm. Taip visada lieka laiko pokoncertiniam bokaliukui iki vidurnaktį baigiančio važinėti metro.
Beje, neatsitiktinai alaus tarai apibūdinti pavartojau žodį “bokaliukas”. Čia nėra jokių nesąmoningų aukštų taurių ir pintų, išskirtinai apvaliašoniai pūsti bokalai. Ir dažnas baras pila alų net nebe iš statinės, o didelės cisternos, kur alus išsilaiko šviežesnis. Z tanku, taip sakant. Jei jau prakalbom apie alų, tai netgi yra iniciatyva paskelbti Čekiją Unesco alaus kultūros paveldu. Prieš kelis metus tokį statusą jau gavo Belgija. Beje, vietiniai jau kurį laiką vengia visų staropramenų-gambrinusų-kozelų-panašiai, nes jie priklauso pasauliniams mega koncernams ir prarado kokybės kontrolę. Jų vietą užima mažesnės daryklos, tokios kaip “Vinohradsky Pivovar” ir panašios. Kainuoja gal kiek daugiau nei meidžorai, bet skaniau ir morališkai, ir fiziškai. Šiaip vidutinė pilstomo alaus kaina mieste apie 2,5eur, aludėje provincijoje teko mokėti ir 1,5eur…
Smichovas atrodo kaip viena pagrindinių gentrifikacijos aukų – prie upės ir netoli centro, kad ir kas tai bebūtų. Prieš 100 metų prijungtas prie Prahos, šis rajonas buvo tikras industrinis centras – iš čia į visą pasaulį keliavo traukinių ir tramvajų vagonai, žymiosios “Tatra” mašinos. Ant vieno pagrindinių rajono pastatų stiklinio fasado galima pamatyti angelą (čekiškai anděl) iš Wim Wenders filmo “Wings of Desire”.
Nenuostabu, kad dar viename apleistame pastate tarp traukinių bėgių įsikūrė kultūros centras “Eternia”. Anksčiau čia buvo laikomas salyklas. Nuo 2016 m. pastatas tarnauja pankams, riedutininkams, veganams, muzikantams ir visiems žmonėms, kurie tiki, kad erdvė kūrybai ir bendruomenei turi prasmę. Būtent čia pasimatymą paskyrė pogrindžio kultūros mokslininkas ir aktyvistas Miro Michela. Susitikome apačioje esančioje veganiškoje valgykloje “Eaternia”. Be jos, pastate yra mini rampa, repeticijų patalpos, muzikos aparatūros nuoma, šokių studija su stulpu arba erdvės koncertams ar kitiems renginiams. Užlipę į kažkelintą aukštą patenkame į Miro kuruojamą fanzinų archyvą. Daugiausia dėmesio skirta Čekijos ir Slovakijos pasidaryk pats leidiniams, tačiau yra didžiulė kolekcija iš viso pasaulio. Viename aplankų randame kelis lietuviškos fanzino “Kablys” numerius. Prisipažinsiu, teko juose parašyti vieną kitą tekstą. Miro iš tikrųjų yra istorikas, bet jį ypač domina taip vadinama mažoji arba minkštoji istorija, dažnai pamirštama ir užgožiama didžiųjų pasakojimų.
“Eternia” rūsyje įsikūręs pankroko klubas “Underdogs”, jame apsilankyti nepavyksta, tačiau užlipame į baltai dažytą palėpę, kuri vadinasi “Půda”. Tiesą sakant, aplinka labiau primena erdvų loftą sename name, aplink minkštasuoliai, jokios scenos, dėvėtų daiktų turgelis ir kuklus bariukas. Keliasdešimt žmonių stebi grupių iš JAV, Švedijos ir Čekijos koncertą. Pasak Miro, daugelyje Prahos rajonų susibūrusios atskiros bendruomenės, turinčios savo mėgstamas vietas, todėl miesto pogrindinės kultūros cirkuliacija kiek sustingusi. Panašu, kad patekome į vieną tokių susibūrimų. Galimai atvykę muzikantai čia ir nakvos, jei kitą dieną nenumatyta ankstyva kino peržiūra.
Dar kelios vietos Prahoje, kur verta užsukti, jei domina muzikinis gyvenimas. Beveik centre pro vėlyvojo Renesanso arkas užlipi į antrą aukštą ir patenki į salę, kurioje stovėjo pirmasis kompiuteris Prahoje. Šiandien erdvėje “2.Patro” įsikūrusi improvizuota galerija, punk teatras ir šokių muzikos klubas. Žižkove įsikūrusioje alternatyvaus meno šventovėje “Palac Akropolis” yra net kelios salės, kuriose vyksta teatro ir muzikos pasirodymai. Dar viena skambi vieta šiame rajone – “XT3”. Gyvybė vis dar pulsuoja ir art deco kino teatre įsikūrusiame viename svarbiausių miesto klubų “Roxy”. Pankraco parke įsikūrusi “Café Na půl cesty” organizuoja savo open mic renginius, kuriuose gali pamatyti nežinomus atlikėjus, tačiau daug svarbiau, kad tai – nevyriausybinės organizacijos “Green Doors” iniciatyva. Vien ateidamas tu jau dalyvauji socialinės reabilitacijos projekte, kuriame siekiama žmones su šizofrenijos sutrikimais integruoti atgal į gyvenimą.
Komentarai