Už kelių dienų pasirodys pirmasis menininkų psichinės sveikatos tinklalaidės „Kažkas čia nedera“ epizodas. Šio projekto tikslas yra kaip įmanoma svariau prisidėti prie psichinės sveikatos edukacijos meno kūrėjų tarpe. Laidos idėjos autoriai ir kūrėjai Vaidas Bartušas ir Eglė Radavičiūtė kartu su psichikos sveikatos specialistais ir meno kūrėjais ieško būdų, kaip gyventi su nerimo, atidėliojimo, savivertės trūkumo (apsišaukėlio sindromo), perfekcionizmo, ateities baimės ir depresijos atvejais.
Pirmojo epizodo išleidimo išvakarėse, rugsėjo 19 dieną, 18 valandą idėjos autoriai ir kūrėjai rengia pristatymo vakarą kultūros komplekse „SODAS 2123“. Vakaro metu metu vyks diskusija: „Psichologinės sveikatos stigmos menininkų bendruomenėje. Kodėl būtina apie tai kalbėti?“.
Tinklalaidės idėjos pristatymo diskusijos „Psichologinės sveikatos stigmos menininkų bendruomenėje. Kodėl būtina apie tai kalbėti?“ Taigi, kodėl jums svarbu apie tai kalbėti?
Eglė: Tinklalaidę „Kažkas čia nedera“ kuriame mes, Eglė ir Vaidas – abu priklausome menininkų bendruomenei, todėl įjungę savo svarbiausią darbo įrankį – empatiją – jaučiame, kad kūrėjų tarpe yra temų, kurios vis dar stigmatizuojamos arba apie jas vis dar nepakankamai kalbama. Manome, kad tik psichinės sveikatos švietimas ir nuoširdumas, bendražmogiškų problemų įgarsinimas, gali padėti atsikratyti šių stigmų. Pirmojo sezono tinklalaidžių įrašų metu ne tik laidos svečiai, tačiau ir mes, būdami vedėjų kailyje, jautėmės kaip grupinėje terapijoje, kiekvienąsyk vis ko nors išmokę, vis pora gramų pilnesni. Taigi, priėjome išvadų: jeigu „Kažkas čia nedera“ – kalbėkimės.
Vaidas: Pamenu praeitų metų vasarą, kai su Egle sėdėjome Ogmios miestely ir krimtome vaflius. Piktinomės sistema ir nacionalinių įstaigų komunikacija su nepriklausomais atlikėjais. Tuo metu, man labai giliai, praktiškai iki kaulų įsigėrusi buvo viena ilgai besitęsianti situacija mano aplinkoje, kurioje studijuoju. Stebėtojo patirtis LMTA ir buvo pagrindinis akstinas Eglei pasiūlyti kurti tinklalaidę, kuri būtent tyrinėtų psichologinę sveikatą menininkų bendruomenėje. Man svarbu apie tai kalbėti, nes pastebiu, kiek žmonės tiek sau tiek kolegoms gali vien iš nežinojimo pridaryti daug psichologinės sveikatos žalos. Matau kūrėjų bendruomenėje didžiulį, susijusi su psichikos sveikata žinių trūkumą. Stigmos, etiketės ir klaidingi įsitikinimai ne tik tiesiogiai veikia atlikėjų, kūrėjų bendruomenę, bet ir skaldo ir dezorganizuoja.
Kas jus pačius labiausiai nustebino įrašinėjant pirmojo „KČN“ sezono epizodus?
Minėjote, jog šis projektas išmetė jus iš vadinamosios komforto zonos.
Eglė: Džiugu, jog jau įrašėme visus „Kažkas čia nedera“ pirmojo sezono epizodus. Šis projektas tikrai buvo, kaip mes su Vaidu sakome, bridimas į pelkes. Iš esmės labiausiai dėl to, kad tinklalaidės kuravimas ir vedimas buvo mums abiems dar nepatirta veikla. Abu esame dainininkai, scenos menų atlikėjai, meno projektų kuratoriai, tačiau dar niekada nesame kūrę tinklalaidės. Kūrimo procese mane asmeniškai stebino daug dalykų: kokia motyvuota jaučiuosi užsiimanti šia veikla, kiek daug žmonių tiki šio projekto idėja, kaip švyti mūsų svečių akys po pokalbio, o labiausiai mane stebina, kiek daug bendrumo jausmo atsiranda kaskart pokalbio metu klausantis menininkų patirties apie vieną ar kitą aktualią psichologinę problemą. Labai tikiuosi, kad panašiai jausis ir tinklalaidės „Kažkas čia nedera“ klausytojai.
Vaidas: Artėjant šiam projektui į pabaigą galiu konstatuoti kelis momentus apie šią tinklalaidę, kurie labai nustebino:
1. Aplinkybės ir žmonių geranoriškumas. Savo įgūdžiais ir žiniomis su manimi dalinosi mentorius iš „Inovatorių slėnio“ organizuoto „Kūrybinio verslo akseleratoriaus“ – Guttorm Andreasen. Jis pats Norvegijoje yra tinklalaidžių asociacijos prezidentas, kuriantis tinklalaidęs, radijo laidas nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu. Tada nustebino Lietuvos psichikos svekatos specialistų geranoriškumas. Ypač man iki dabar sunku patikėti, kaip gyvenime gali sukristi kortos. Turėjau labai tamsų gyvenime epizodą. Nors karjera klostėsi puikiai, studijos puikiai, santykiai puikiai, mane nuolatos lydėjo itin sunkus žemos savivertės, bejėgystės ir beprasmybės jausmas. Visa tai truko taip ilgai, kad pasiekiau tokį lygį, kai pradėjau svarstuti apie savižudybę. Nežinau kokiomis aplinkybėmis, bet man pavyko suvokti, kad, nu tikrai „kažkas čia nedera“. Ir kai pradėjau ieškoti informacijos, kas su manimi vyksta visi keliai vedė į „Depresijos įveikimo centro“ puslapį, kuriame yra be galo daug praktinės informacijos tiek sergančiąjam, tiek sergančiojo depresija artimiesiems. Long story – short. Tokį tinklalaidžių formatą pasiekti ir pirmoje tinklalaidėje pakalbėti sutiko žmogus, kuris net nežinodamas mane ištraukė iš labai liūdno ilgo ir sunkaus epizodo. Tai yra „Depresijos įveikimo centro“ įkūrėja ir vadovė, Aušra Mockuvienė.
2. Pašnekovų mintys. Kiekviename tinklalaidės epizode išgirsdavau tokių minčių, kurios man natūraliai nekildavo, bet šiuo metu jas laikau savyje ir branginu. Galiu pasidalinti keliais pavyzdžiais nepažodžiui. Pavyzdžiui būti atviram pokalbyje su artimaisiais apie mirtį. Aš išgirdęs savo mylimą ir jau išėjusią močiutę sakant, kad „uoj, jau tuoj numirsiu“, visada numodavau ranka ir paprašydavau nekalbėti nesamonių. O tinklalaidėje išgirdau nerealią istoriją, kai žmogus suregavo „taip, didžiulė tikimybė, kad Tu tuoj mirsi yra“. Ir kaip šita reakcija iššaukė vieną giliausių pokalbiu to žmogaus gyvenime.
3. Mano paties galimybės. Nors ir gavome finansinį palaikymą iš Vilniaus miesto savivaldybės tenka pripažinti, kad turimi resursai buvo labai, net labai riboti. Dėl to tenka daug ką daryti pačiam. Pirmą kartą. Nepamenu, kada tiek teko pakelti krūvio vienu metu. Ir pakėliau. Ir dėl to šiuo metu esu labai laimingas.
O dėl nekomforto zonos, tai būtent ir buvo darbų apimtis ir mūsų pačių atvirumo strategija kuriant tinklalaidės turinį. Kiekviename epizode atvirai papasakojame ir savo problemas ir labai asmeniškas patirtis. Man atvirai dalintis savo gyvenimo peripetijomis su visuomene – labai didelė nekomforto zona.
Kokius esminius kūrėjų psichologinės sveikatos simptomus Lietuvoje ir pasaulyje išskirtumėte? Minite: nerimo, atidėliojimo, savivertės trūkumo (apsišaukėlio sindromo), perfekcionizmo, ateities baimės ir depresijos atvejus.
Eglė: Kaip klausime ir pasufleruota, pirmajame tinklalaidės sezone išskyrėme, kaip mums atrodė, aktualiausias psichologines problemas menininkų tarpe: nerimą, atidėliojimą, savivertės trūkumą (apsišaukėlio sindromą), perfekcionizmą, ateities baimę ir depresiją. Ar tai yra simptomai? Gali būti. Tinklalaidės kūrimo proceso metu, klausant svečių patirčių ir psichinės sveikatos specialistų informacijos, vienas iš daugybės svarbių atradimų buvo tai, kad visos šios problemos yra glaudžiai viena su kita susijusios. Taigi, gali būti ir viena kitos priežastimi ar viena kitos simptomu. Žmogaus psichologinė sveikata yra itin kompleksiška ir atliepia daugybę mūsų asmeninio ir profesinio gyvenimo aspektų.
Vaidas: Svarstėme, kokias temas mums rinktis, kaip jas įvardinti ir kokius paruošti klausimus tam, kad klausydami atlikėjai, kūrėjai išgirstų patirtis, patarimus ne tik psichologinės sveikatos tema, bet ir siejant kūrėjų profesinio gyvenimo iššūkius, kurie dažniausiai ir būna susiję su tinklalaidėje pristatomomis temomis. Rinkomės Jūsų klausime minėtas temas būtent dėl aktualumo, dažnumo, mitų ir stigmų kiekio.
Kaip manote, kodėl 27-eri yra kritinis amžius daugeliui menininkų? Vien šiemet trys jų baigė savo gyvenimus įstodami į taip vadinamą „27 klubą“.
Eglė: Kurdami tinklalaidę, tokią jos formą, kai apie tą pačią psichologinę problemą kalbiname svečią – meno pasaulio atstovą ir psichinės sveikatos specialistą, pasirinkome ne veltui. Viena iš pagrindinių iniciatyvos „Kažkas čia nedera“ tikslų yra tarpsritinio bendradarbiavimo skatinimas. Esu įsitikinusi, kad pokalbis tarp menininko ir psichologo ar psichoterapeuto yra vienas iš tikslingų būdų išspręsti susiklosčiusią situaciją. Taigi, atsakysiu į šį klausimą kaip menininkė. Visų pirma, nemanau, kad tame 27-erių metų amžiuje galime rasti kokios nors mistikos. Mano nuomone, šis amžius iš esmės yra virsmo laikotarpis, kai baigiasi vienas gyvenimo etapas, pavyzdžiui, baigiami mokslai, ir prasideda kitas. Čia „įsipaišo“ finansinis ar idėjinis neužtikrintumas, pradedame dažniau save lyginti su kitų sėkmės istorijomis – visų kelias skirtingas, tačiau mus vienija užgimstantis esminis: „kas aš esu?“ klausimas. Šiame klausime tūno ir atsakymas. Tai, kad ši problema tokia gaji mums tik primena, kaip svarbu apie tai kalbėti. To vedami ir pradėjome kurti šią tinklalaidę.
Vaidas: Paskutiniame tinklalaidės epizode, kuris pasirodys lapkričio 29 d. kartu su dainininke Kristina Jurevičiūte ir psichoterapeute Inga Juodkūne palietėme jautrią depresijos temą. Vienas iš dar nustebinusių dalykų, kūrį išsinešiau iš tinklalaidės – kokia didžiulė įvairovė yra depresijos susirgimų. O taip pat liudna tiek Lietuvos, tiek pasaulio statistika rodo, kad depresijos negydimas veda link savižudybės. Tarp kitko ir mano sunkusis, beveik du metus trunkantis depresijos etapas ir prasidėjo man būnant 27-erių metų. Aš neįsivaizduoju, kodėl 27-eri yra kritinis amžius daugeliui menininkų. Tačiau pagal „Oficialiosios statistikos portalą“ — gyventojų, jautusių įvairaus lygio depresijos simptomus su amžiumi daugėja. 55–64 metų amžiaus gyventojų dalis, palyginti su 2014 m., padidėjo nuo 16 proc. iki 22 proc. 65–74 metų – nuo 19 proc. iki 21 proc., 75 metų ir vyresnių – nuo 33 proc. iki 35 proc.. Panašios tendencijos, tik liudnesni skaičiai yra 2019 m. statistikoje. O kalbant apie „27 klubą“ visų pirma pastebiu, kad stipriai romantizuojama ši statistika. Reikėtų daugiau energijos skirti šviestis ir šviesti visuomenę. Skatinti kalbėjimasi ir gebėjimą išgirsti. Parekomenduočiau pažiūrėti „The 27 Club: Mental Illness & Art“.
Vienas šio klubo narių, Nirvana lyderis Kurt Cobain savo priešmirtiniame laiške
pacitavo Neil Young dainos „Hey Hey, My My (Into The Black)“ eilutes: „It’s better to burn out than to fade away“. Psichologas turbūt patartų geriau lėtai smilkti nei
akimirksniu sudegti. Ką apie tai manote jūs?
Eglė: Nelengva atsakyti į šį jautrų klausimą. Kurt Cobain paliko šį pasaulį tais pačiais metais, kai aš gimiau: tai buvo 1994-ieji. Manau, kad tuomet į psichologinę sveikatą dar nebuvo kreipiama tiek dėmėsio, kiek šiandien. 2023-iaisiais kuriame tinklalaidę, skatindami menininkų bendruomenę rūpintis savo psichologine būsena, kalbėtis apie kylančias problemas. Dar ir šiandien tai yra aktualu. Egzistuoja nuomonė, kad menininkas kurdamas turi kentėti, kad kūryba yra kritinės būsenos išgyvenimas. Mano nuomone, kurti – reiškia leisti sau būti pažeidžiamu, o raktiniai žodžiai čia yra „leisti sau“. Svarbu yra sąmoningai suvokti, kad kurdamas menininkas gali būti visoks, tačiau tuo pat metu turėtų suprasti, kad iš pačios savo žmogiškosios esmės, jis yra pilnai pakankamas. Turiu pabrėžti, kad į šį klausimą atsakyti galiu tik kaip menininkė. Būtina kalbėti apie jautrius dalykus, ačiū Jums už šį klausimą.
Vaidas: Šį klausimą skaičiau bent šešis kartus, kol nusprendžiau nuo ko čia pradėti atsakyti. Nes, kaip ir anskčiau minėjau, „klubo“ sąvoka šiame kontekste yra labai pavojinga dėl galimo romantizavimo. Tad aš linkęs būčiau šios sąvokos tokiame kontekste atsisakyti. Prisiminiau iš paskutinio tinklalaidės epizodo Ingos Juodkūnės pasakojimą, kad depresija sergantis žmogus dažniausiai turi „juoda arba balta“ suvokimą. Šiame sakinyje kaip tik ir girdžiu tą arba juodą arba baltą. Manau, kad psichlogas šiuo atveju ieškotų kitų būdų, kaip padėti žmogui.
Muzikoje dažnai kalbama apie antrojo albumo sindromą. Sakoma, jį sukurti
dažniausiai būna žymiai sunkiau nei pirmąjį. Reikia lyg ir pakartoti pirmojo albumo sėkmę, tačiau nesinori ir kartotis…
Eglė: Esu girdėjusi apie šį momentą. Nežinau, kiek tai yra sindromas, tačiau būsena lyg ir primena kai kurias iš tinklalaidėje „Kažkas čia nedera “ aptartų psichologinių problemų. Tikriausiai plačiau apie tai galėtų pakomentuoti psichinės sveikatos specialistas. Iš menininkės ir šios tinklalaidės kūrėjos varpinės galėčiau parekomenduoti paklausyti epizodus apie nerimą, atidėliojimą, savivertės trūkumą arba apsišaukėlio sindromą, perfekcionizmą, ateities baimę, o gal net ir depresiją… Atsakydama supratau, kad norėjosi paminėti visas pirmojo sezono laidas, tai tik patvirtina, koks kompleksinis tai klausimas.
Vaidas: Labai įdomu! Aš nesu girdėjęs apie šį sindromą. Tačiau, pamenu, vienuose mokymuose girdėjau, kad dažnai kūrėjai užstringa ties „step 3“, kuris dar kitaip vadinamas – tobulinimas, šlifavimas. Bet antroje klausimo dalyje išryškėja keli momentai, kurie man šiek tiek kelia nepatogumo jausmą. Aš manau, kad kūrybinio projekto sėkmė labai priklauso nuo dedikacijos ir idėjos. Svarstau, kad jeigu kuriama su tiklslu nesikartoti ir bandyt pasiekti pirmojo albumo sėkmę, tai kažin ar tai galima pavadinti kūryba?
Pastaruoju metu muzikoje ir likusiame meno pasaulyje interneto ir soc.tinklų dėka paplitusi trajektorija – „iš miegamojo tiesiai į žvaigždes“ dažnam kūrėjui sukelia daugybę nenumatytų problemų. Kai kurie jų niekada net neplanavo pasirodyti scenoje. Kokias grėsmes čia matote jūs?
Eglė: Norėčiau pabrėžti, kad nesu psichinės sveikatos specialistė ir galiu tik numanyti kylančias grėsmes. Manau, kad toks greitas išpopuliarėjimas gali būti sudėtingas kelias jau vien dėl to, kad žmogus nebūna pasiruošęs tokiai karjerai. Kaip akademinio meno pasaulio atstovė, galiu pasakyti, kad tokio tipo menininkai kaip aš į savo karjerą investuoja daugybę metų mokslo ir pasiruošimo savo profesijai. Toks kelias taip pat gali atnešti daug nerimo ar kitų psichologinių problemų, kai kartais neišpildomi tie „tobuli“ kažkieno ateities profesiniai lūkesčiai, tačiau nepakankamas pasiruošimas karjeroje gali būti kitas kraštutinumas.
Vaidas: Ar aš teisingai suprantu, kad šis klausimas apie TV talentų, reelsų ir kitų zero to hero industriją? Nesigilinau, kokios nenumatytos problemos gali sukilti. Tačiau jaučiu, kad keliaujant šia trajektorija galima patirti labai daug ateities baimės ir nerimo. Tinklalaidė apie nerima išeis jau rugsėjo 20, o apie ateities baimę išeis lapkričio 15 dieną.
Labai daug įspūdingų meno kūrinių sukurta jų autoriams pasiekus įvairias kritines psicho būsenas. Kodėl, jūsų nuomone, psichologiškai „normalią“ visuomenę taip žavi „nenormalumas“ ir jo išraiškos mene? Ar „psichiškai sotus“ kūrėjas gali sukurti kažką išskirtinio, o gal jam būtina „pabadauti“?
Eglė: Į šį klausimą jau atsakiau prieš tai buvusiame, todėl galiu tik pasikartoti: „kurti – reiškia leisti sau būti pažeidžiamu, o raktiniai žodžiai čia yra „leisti sau“. Svarbu yra sąmoningai suvokti, kad kurdamas menininkas gali būti visoks, tačiau tuo pat metu turėtų suprasti, kad iš pačios savo žmogiškosios esmės, jis yra pilnai pakankamas.“ Menininkas visų pirma yra žmogus. Aš nemanau, jog tam, kad sukurtų meno kūrinį, jis turėtų badauti.
Vaidas: Savo grojaraštyje turiu labai daug nuostabių tarptautinį arba pasaulinį pripažinimą gavusių kūrinių, kuriuos pristatydami kūrėjai neužsimena apie kritines psicho būsenas. Ir pasigilinant į tų kūrėjų biografijas nepastebiu, tendencijos, kad jų kūrybai reikalinga kritinė psichinė būsena. Tarp kitko Jūsų klausimas man priminė apie vieną stigmą, kurią mes dekonstravome „Kažkas čia nedera“ tinklalaidės ketvirtame epizode su režisiere, videografe Agne Juškėnaite ir psichoterapeute Raminta Girdvaine, kuri išeis lapkričio 16 dieną!
Kiek, jūsų nuomone, kūrybinio lauko veikėjai turi vieni kitiems būti minkšti ir pūkuoti, bet nenuoširdūs ir kiek sakyti tiesą į akis, rizikuodami būti atstumti ir nepopuliarūs?
Eglė: Šiame klausime, jaučiu, glūdi paslėpta nusivylimo žinutė. Giliu savo įsitikinimu manau, kad kūrybinio lauko veikėjai gali būti vieni kitiems geri (nežinau, ar būtina būti minkštiems ir pūkuotiems). Tuo pačiu, nuoširdumas yra to žodžio „geri“ sudedamoji dalis.
Vaidas: Aš manau, kad kūrybinio lauko veikėjai neturi, o gali būti, kokie jie nori būti. Jei jie nori būti minkšti ir pūkuoti ir nenuoširdūs – liuks! Kiekvienas pasirenka kaip bendrauja skirtingose aplinkose. Būti nuoširdžiam, ar bendrauti per atstumą, neatskleidžiant savo vidaus, kiekvieno pasirinkimas. Tačiau, po visų tinklalaidės įrašų, galiu drąsiai pasidžiaugti, kad šis socialinis modelis, kuris Jūsų klausime paminėtas yra jau sena, nomenklatūrinė, sovietikus praeitis.
Prieš 6 metus, režisierius Oskaras Koršunovas perspėjo, jog „normalumo fašizmas daugybę žmonių verčia jaustis pabėgėliais. Už tos ribos atsiduria ne tik karo pabėgėliai, bet visi nenormatyvūs žmonės.“ Ar kūrėjams turėtume taikyti kitas psichologines ribas nei „normatyviniams“ žmonėms?
Eglė: Mano manymu, niekam nereikėtų taikyti tokio žmonių apibūdinimo kaip „normatyviniai“ žmonės. Man tai iš esmės skamba neteisingai. Yra žmonės, kurie leidžia sau ir yra žmonės, kurie dar sau neleidžia. Menininkai nėra to išimtis. Ko neleidžia? Pabandykite atsakyti sau tai patys.
Vaidas: Pamenu tą straipsnį, kuriame režisierius aptarė 2017 metais, aktualias visuomenės problemas per pasakos „Eglė žalčių karalienė“ prizmę. Ten dar visai neseniai buvo atšauktas Oskaro Koršunovo spektaklis „Tartiufas“. Tačiau man stipresnė žinutė šiuo metu yra skleidžiama režisierės Kamilės Gudmonaitės. Ji savo pavyzdžiu ir darbais rodo, kad normalu yra jausti, normalu yra ieškoti, klausti, normalu yra kūnas toks kokį turi. Kažkaip ne iki galo sutinku, kad šiuo metu vyktų, kaip tame straipsnyje, kuriame ir nugulė šis režisieriaus perspėjimas. Anaiptol, šiuo metu esu liudinininkas ne visuomenės kastracijos, o švietimo ir raginimo primti savo unikalumą, pažinti savo emocijas, apie jas kalbėtis, mokytis priimti kitus.
Man atrodo, kad gyvename laike, kai unikalu tampa normalu. Ir socialinių normų amplitudė yra kur kas platesnė, nei mes patys suvokiame.
Ko palinkėtumėte nekomercinio meno lauko kūrėjams?
Eglė: Aš nuoširdžiai visiems meno lauko kūrėjams linkiu būti gerais vieni kitiems. Ar tai būtų komercinis, ar nekomercinis menas.
Vaidas: Palinkėčiau pabūti su mumis ir paklausyti tinklalaidės „Kažkas čia nedera“. Pirmasis epizodas jau visai čia pat – rugsėjo 20 d.!
Komentarai