Smuikininkė ir šiuolaikinės muzikos atlikėja Lora Kmieliauskaitė, nuolat ieškanti netikėtų sąskambių ir tarpžanrinių patirčių, prieš iškeliaudama į Niujorką, pristatė albumą “Nerti”. Tai – eksperimentinės ir šiuolaikinės klasikinės muzikos lydinys, kurio pirmajame plane – smuikas, transformacijose su elektronika, balso improvizacijomis, noise estetiniais sprendimais ir lauko įrašais. L.Kmieliauskaitė savo kūryboje remiasi „Naująja disciplina”, grindžiama naujovišku suvokimu apie visuomenės skaitmeninę transformaciją ir jos pasekme sociokultūrine prasme. Čia svarbu ne tik garsas, bet ir teatrališkumas, intermedinio meno praktika – muzikos integralumas su kitais menais.
Svarbus projekto užmojis – komunikuoti ir bendradarbiauti su srities kolegomis atsisakant nusistovėjusių hierarchinių galios pasiskirstymų, kurie dažnai stabdo procesą ar trukdo į jį įsilieti lygiavertiškai visoms dalyvaujančioms pusėms. Pasidalintas kūrybinis „svoris“ plečia bendraautorių kūrybinį potencialą ir leidžia pažvelgti į kūrinius asmeniškiau, juos vadinti savais.
Projekte “Nerti” bendradarbiaujama su kompozitoriais: Dominyku Digimu iš Lietuvos, britu Christopher Fox ir iraniečiu Kaveh Mirhosseini. Kompozitoriaus Ch. Fox kūrinys su jam sukurtu muzikiniu filmu (rež. Kristijonas Dirsė) jau pristatytas Serbijos trumpo metro festivalyje, o D. Digimo ir Loros kompozicija buvo sukurta ir įrašyta Norvegijos šiaurėje esančioje meninėje rezidencijoje „The Arctic Hideaway“.
Šiuo metu L.Kmieliauskaitė studijuoja šiuolaikinės muzikos meno doktorantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Savo performansuose kūrėja neretai taiko įvairių nemuzikinių medijų, judesio ir teatro elementus, taip pelnydama unikalios ir eksperimentuojančios menininkės reputaciją – be individualios praktikos ji taip pat aktyviai įsitraukia į kūrybinį bendradarbiavimą ir vysto performatyvumo tyrimus: Twenty Fingers Duo smuiko ir violončelės duetas, spektaklis „Sulėtintai“, tarpdisciplininis šokio spektaklis „Orfėjas, Euridikė“ (2022) ir kt. Lora dalyvavo daugelyje pagrindinių šiuolaikinės muzikos festivalių („Huddersfield Contemporary music festival“ Anglijoje, „Crossroads Austrijoje, „Darmstadt“ Vokietijoje, „Classical: NEXT Symposium“ Nyderlanduose, „Baltic music days“ Latvijoje, kt.), keliskart buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui, Auksinei gervei, laimėjusi tarptautinių styginių, šiuolaikinės muzikos konkursų, dukart apdovanota už nuopelnus reprezentuojant Lietuvos meną ir kultūrą tarptautiniu mastu.
Jei sutiktum savo pirmąją muzikos mokytoją, ką jei pasakytum?
Padėkočiau už kantrybę. Aš buvau užsispyręs ir viską atvirkščiai darantis vaikas, man atrodo mano mokytojai lengva nebuvo.
Albumas “Nerti” yra tarsi savotiškas nėrimas gilyn ieškant vidinės ramybės. Tačiau ar ne mūsų vidinis nerimas ir varo mus į priekį… Ar norėsis kurti atradus vidinę ramybę?
Gal aš negretinčiau taip šių paieškų, nėrimas gilyn – taip. Bet tai kartu yra ir natūrali žmogaus egzistavimo kryptis, vis giliau, kryptimi – vis aštriau. Šalia to, ramybės siekis yra neatsiejamas nuo kūrybinio darbo, o gal apkritai nuo žmogaus, bet aš nesu tikra ar galima kažką sakyti ir vertinti pakeliui – kaip bus su tuo varikliu, o kaip nebus. Ramybė ir jos supratimas turi bruožą plėstis ir kisti. Neabejoju, kad bus kuo toliau, tuo įdomiau.
Jei teisingai suprantu, “šiuolaikinė klasikinė muzika” yra šiandien pagal klasikinės muzikos principus kuriama muzika. Ar tai, tavo nuomone, nėra užsidarymas tam tikruose rėmuose, bandant apsisaugoti nuo šiandienos skersvėjų? Kas tave skatina eksperimentuoti ir laužyti šiuos rėmus?
Aš manau atvirkščiai, kad šiuolaikinės muzikos, (naujosios, aktualiosios, akademinės muzikos) kompozitoriai yra mažiausiai užsidarę ir užstrigę iš visų muzikos krypčių kūrėjų. Ir tas garsines tradicijas kuria ir formuoja būtent jie savo eksperimentuose. Pati muzikos industrijos sistema yra tvirtas rėmas turintis savo taisykles. Orkestrų, muzikos salių ir muzikos sklaidos organizacijų tradicijos yra sunkiai pajudinamos, bet aš nežinau ar tai nėra labai gerai ir ar reikia labai manifestuoti. Ir kūrėjams, ir klausytojams reikia tos tradicijos. O bet kokiam naujo muzikos braižo ar eksperimento radimuisi tradicija sukuria reikalingą pagrindą. Aš pati nieko nelaužau, man atrodo – tik esu atradusi savo būdą dirbti, kuris irgi kažkam yra tinkamas, o ieškoti naujų konceptų ir kontekstų, eksperimentuoti su garsais ir vystyti netradicinius koncertinius išpildymus mane stumia vien smalsumas – jaučiu, kad ten yra labai daug erdvės. Tokia darbo dinamika ir procesas man yra įdomiausi ir artimiausi, taip pat kūrybiškai skatinantys ir auginatys.
Kitas klasikinės muzikos pasaulio bruožas – labai griežta hierarchija ir “savo vietos” žinojimas. Tuo tarpu vienas “Nerti” užmojų bendradarbiauti su kolegomis atsisakant nusistovėjusių hierarchinių galios pasiskirstymų, dažnai stabdančių procesą ar trukdančių į jį lygiavertiškai įsilieti visoms dalyvaujančioms pusėms. Iš savo patirties žinau, jog kartais toks horizontalumas taip pat trikdo procesus: vienas veto stabdo kitus, o kažkieno radikalumas gali nuvairuoti visai į kitą pusę ir pan. Kokia tavo horizontalaus “nėrimo” patirtis?
Viskam reikia parūpinti erdvės, tad ir problema iškyla per didelei masei susitelkus mažame plote:). Tikrai sunku, o kartais visai nereikalinga atsisakyti hierarchinės struktūros ypatingai didelėse organizacijose ar projektuose. Bet mane pačią tiesiog labiau žavi paskirstyta lyderystė ir paskirstytas kūrybiškumas, tokioj bendradarbiavimo situacijoj visada rezultatas pranoksta įsivaizdavimą ir nuplaukiama į nepažintus vandenis. Sakyčiau, kad tavo minėtos “veto” situacijos ir yra įdomiausios ir tokios kūrybinę grupę ištinkančios problemos yra visada transformuojančios. Tiesiog tikiu grupės genijumi ir man įdomu tyrinėti, kada jis veikia, o kada neveikia. Sėkmingo bendradarbiavimo atveju komandoje vienas plius vienas visada kažkodėl daugiau nei tikėtumeis – tokia komanda turi naują kolektyvinę savybę.
Man labai ilgai rūpėjo atsakyti į klausimą sau, kaip susisteminti ir suprasti daugiabriaunį ir kiekvienu atveju skirtingą atlikėjo veikimą kūrybiškai bendradarbiaujant. Aišku, kad naujosios disciplinos darbuose atlikėjai turi daugiau atsakomybių nei vien kūrinio interpretacija ir atlikimas, bet kokių? Tad savo paieškas aš pradėjau iš muzikos atlikėjo perspektyvos klausdama savęs: „ką atlikėjas daro naujosios muzikos kūrybiniame bendradarbiavime ir kokias raiškos priemones atsineša į kūrybinį darbą, ar galima apskritai apibrėžti šiuolaikinio muziko profesinę tapatybę?“. Pradėjus tyrinėti kūrybines situacijas supratau, kad kūrėjų įtaka yra abipusė ir nuolat kintanti, tad šiandien, bandau mąstyti, priešinga kryptimi – kūrybinė grupė → individas, t. y. kokią įtaką kūrybinės grupės darbas daro muzikos atlikėjui ir koks gali būti kūrybiniame procese suformuojamas muziko meninių raiškos priemonių rinkinys. Visa komanda ir juos supantis kultūrinis kontekstas, prisidėdami skirtingomis įtakomis, sukuria galutinį „individualų“ atlikėjo performatyvumą ar raišką apskritai, negana to, balansas tarp tą kūną kuriančių autorių yra dinamiškas ir nelygus. Bet tiesa ką tu sakai, jei norima aiškaus, gerai sukontroliuoto darbo, geriausia dirbti griežtai pasiskirčius atsakomybes ir mažiau eksperimentuoti – greita ir efektyvu.
Šiame projekte nori pristatyti smuiką (paprastai suvokiamą kaip klasikinį instrumentą) visai kitame kontekste. Smuikas čia traktuojamas kaip savo plačia garsine raiška galintis „pulsuoti“ eksperimentinės muzikos plotmėse. Kodėl lieki ištikima smuikui? Ką naujo atradai šiame instrumente kurdama “Nerti”?
Styginių garsas yra wow, skriodžiantis kiaurai sielą. O smuikas yra mano profesinės tapatybės dalis, šio klausimo net negaliu atsakyt, tik galvoju, kodėl gi nelikt ištikimai smuikui, mano smuikinė raiška yra mano stiprybė. Šiame procese ieškojau labai skirtingo priėjimo prie garsų. Pradėjus dirbti prie D. Digimo “Nerti”, ieškojau jų visur: nuo šiaurietiško, sukaupto lygaus garso atspindinčio mūsų ekspedicijos įkvėpimus archipelaguose už poliarinio rato, persiškos muzikos manieringumo link, perėjau maksimalios skordatūros (netradiciniai išderinimai, stygų nuleidimai), elektrino smuiko su ivairiais filtrais ir kitus etapus. Bet daugiausia ieškojau kūniškumo. Kompozitoriai Digimas ir Foxas uždavė šiuos impulsus. Pradėjus nuo Christopherio Foxo kūrinio kalbančiam smuikininkui vystydama poeto Ian Duhig eiles, vėliau išnardžiau įvairius balso naudojimo grojant būdus. Žinoma, ne bel canto, bet gera žinoti, kad instrumentalistas nesibaigia savo išmoktom tradicinėmis raiškos priemonėmis, ir net motorika yra vystoma į visas puses.
“Nerti” skamba labai skirtingų kompozitorių kūryba, projekte dalyvauja: lietuvis Dominykas Digimas, britas Christopher Fox ir iranietis Kaveh Mirhosseini. Albumo kompozicijos gana skirtingos tiek savo skambesiu, tiek kontekstu, o kas jas visas jungia? Papasakok, kaip nutiko bendradarbiavimas su šiais kūrėjais?
Jungia ir skiria balsas, jungia ir skiria mitai, legendos, kultūriniai susipynimai čia atranda bendrų susiliejimo taškų. Jungiu aš su savo instrumentu. Kartu viename albume skambantys šie kūriniai sukuria dar vieną galią. Tai istorijos ir bendradarbiavimai, kurių arba aš ieškojau, arba jie patys mane susirado.
Dar vienas įdomus tarpžanrinis “Nerti” ryšys – tekstilės menininkė Morta Jonynaitė kiekvienai riboto tiražo plokštelei nuaudė originalų viršelį, reflektuojantį su muzikiniame audinyje esančiais ritminiais sluoksniais. Pasak Mortos: “Mūsų instrumentus sieja panašus principas — įtemptomis stygomis (siūlais), nuolat braukiamas smičius (šaudyklė) kuria vis kitą ritmą, kuris formuoja muziką (vaizdą)”. Ar dažnai audiniuose, jų faktūrose ir raštuose girdi muziką? Kaip kilo mintis savo muziką apipavidalinti būtent taip?
Visada žinojau, kad “Nerti” viršelis bus tekstilės meno darbas. Šis visas procesas buvo toks ilgas, sunertas, muzikinis audinys su labai daug skirtingų ir aštrių faktūrų ir ritmikos. Nežinau, kas gražiau nei Morta Jonynaitė galėjo visa tai interpretuoti. Svajojau su ja padirbėti, todėl labai džiaugiuos, kad būtent prie “Nerti” audimų ir susitikom.
Kaip ir kodėl atsitiko, jog planavai nuo akustikos link elektronikos, ieškodama beribių galimybių ir erdvių ten, o po dviejų metų supratai, kad elektronikos beveik nebeliko, o nunėrei į nuogą garsą, beprotišką kameriškumą ir gana intymų pasakojimą?
Taip būna su tais kūrybiniais bendradarbiavimais, ieškai vieno – randi kitą. Na ir procesai ilgi, kol viską nukrapštai kas nebereikalinga, nemažai ir pats pasikeiti ir kompozitoriai daro milžinišką įtaką. Aš labai džiaugiuos, kad viskas skamba kaip skamba ir šos transformacijos nuo idėjos iki išsipildymo taip toli nukeliavo.
Ar po “Nerti” nekilo minties užsirašyti į nardymo kursus ir pabandyti panerti iš tikrųjų?
Nardau ir be kursų:) Bet dar giliau, taip, mintys kilo.
Koks meno kūrinys pastaruoju metu sukasi tavo galvoje ir kokia mintis neduoda ramybės?
Aš paleidau šitą darbą gyvuoti ir keliauju dabar visai švariom mintim, tiesą sakant pagaliau niekas nesisuka:) Išvažiuoju metams praktikos svetur, į Niujorką, tad vienintelis man neduodantis ramybės klausimas kaip viskas bus ten, visai neįprastose man vietose ir kitokioj kasdienybėj.
Internete:
facebook.com/lorakmieliauskait
Komentarai