Prieš imdamasi šios temos ne vienoje konferencijoje esu ištarusi, kad norėdamas dirbti su bet kokia kultūra ir naudotis jos ištekliais kūrybai, pasitelkdamas juos ne tik sąmoningai, bet ir intuityviai, vienaip ar kitaip privalai būti (arba tapti) tos kultūros dalimi. Nors tai ir nereikštų, kad nepažinodamas kokios nors konkrečios vietos tradicinės kultūros muzikos kompozitorius jos negali sėkmingai ir patraukliai panaudoti savo kūryboje, tačiau toks, pavadinkime, išorinis būdas užkardo galimybę autoriui patekti į aktyviai veikiantį ženklų ir prasmių lauką, kuriame įvairios jungtys ima vykti savaime, netikėtai nuvesdamos vienos į kitas, atverdamos naujus skambesius ir reikšmes.
Įvairių skirtingų (ir toli gražu ne tik dviejų, kaip dabar mėgstama stambiai skirti – lokalaus ir globalaus, bet ir viso to, kas atsiranda iš begalinių jų sąveikos galimybių) ir skirtingai sąveikaujančių kultūrinių sluoksnių išmanymas, bet ir pajauta, suteikia tam tikrą neištrinamą galią – vidinį kūrybos junglumą, kuris neleidžia kūrinio kaip nors lengvai išardyti į aiškius skirtingos prigimties kultūrinius sluoksnius.
Apie šias kultūrines sąveikas ir galimybę tapti vienos ar kitos kultūros dalimi kalbamės su Lietuvoje gyvenančiais ir kuriančiais grupės Crooked Mouth, į kurią dabar jau natūraliai įteka ir lietuviškieji ženklai, nariais – grupės įkūrėju kanadiečiu Ian Campbell ir prie jo Lietuvoje prisijungusiu iš Didžiosios Britanijos atvykusiu Adam Ormes (taip pat ir grupės Romowe Rikoito nariai). Kovo 1 d. “Opera Social House” Vilniuje Crooked Mouth pasirodys kartu su Solventis iš Prancūzijos.
2012 m. grupę Kanadoje įkūrė Ian – pats autorius grupės Bandcamp profilyje labai vaizdžiai įvardija įtakas: ,,tai savita post-industrinio folko muzika, kurioje juntamos originalaus neofolko įtakos (Di6, C93, Sol Invictus), 60-70-ųjų acid folko prieblandos, archajiško folkloro, post-punk ir šiuolaikinio pogrindžio muzika”. Crooked Mouth muzikoje per šiuos vienas kitą atliepiančius žanrus ir atliepiančią stilistiką, savaimingai kartu egzistuoja ir viena kitą veikia skirtingos kilmės kultūros, kurias iš pačių kūrinių ištraukti kaip atskiras galima būtų tik iš smalsumo. Iš esmės jų muzika – visuomet įdomus ir įtraukiantis, kažkuo itin artimas, atpažįstamas atmosferiškas potyris, į kurį vis norisi sugrįžti.
Beskaitydami ir besiklausydami savęs pačių paklauskite apie sau artimiausią kultūrą, jei tokią apskritai galima užčiuopti, o gal tiksliau apie tą skirtingos kilmės skirtingais būdais mus pasiekusių kultūrinių ženklų, garsų, skambesių ir potyrių matricą? Aktyvią, gyvą ir nuolat kintančią.
Jūsų kūryboje kartu egzistuoja skirtingos prigimties kultūros – ar kuri nors daro didesnę įtaką? Kaip vyksta pats kūrybinis procesas?
Ian: ,,Negaliu teigti, kad tam tikra kultūra yra mūsų kūrybos centre. Jaučiame tam tikrą ryšį su įvairiai vertinamu muzikos žanru, vadinamu „neofolk”. Tai žanras, kuris kadaise buvo vadinamas apokaliptiniu folkloru, kilęs iš industrinės muzikos. <…> Kai kurie industrinės muzikos kūrėjai pavargo nuo triukšmingos muzikos ir, pasitelkę akustinius instrumentus, pritaikė tą patį magišką procesą, prieš tai naudotą savo triukšmingesniuose įrašuose su akustinio folko pagrindu. Gražiai išėjo. Kone visi šitos muzikos pirmeiviai domėjosi magija ar tam tikra dvasine tradicija, peržengiančia vyraujančios religijos ribas, o jų pasaulėžiūros centre buvo nuostata, kad šiuolaikinė visuomenė tapo tuščia ir sustingusi, kad mums liko tik tuščios formos. Šie menininkai pradėjo ieškoti kažko daugiau, ėmė domėtis jiems įtaką dariusiomis kultūromis ir tradicijomis, keliavo po neįprastas vietas, bandydami surasti ką nors, kas dar išlaikę kokią nors transcendentinę prasmę. Šių metų festivalyje Mėnuo Juodaragis groję Fire + Ice tai darė tyrinėdamai anglų liaudies dainas ir Šiaurės Europos runų paslaptis. Kitoje gerai žinomoje grupėje Current 93 kurį laiką tai reiškėsi kaip neįprastas Tibeto budizmo ir mistinės krikščionybės mišinys. O kai kurie menininkai, pradžioje teigę esą satanistai, nusprendė atsiversti į katalikybę”.
Ian pastebi, kad dar prieš atrasdamas tokią muziką, jau jautė panašius dalykus:
,,Man pasaulio kultūra pasiekė tuštumą. Ilgą laiką per metalo muziką ieškojau ko nors daugiau. <…> po kurio laiko pavargau nuo nuolatinės tamsos ir nihilizmo. <…> susidomėjau liaudies ir akustine muzika, pajusdamas, kad taip pasaulis skambėjo dar iki tol, kol visos šitos išorinės jėgos netarpininkavo mūsų gyvenimui, nuomonėms ir panašiai.
<…> Štai liaudies muzika išlaiko savotišką grynumą. Ji nėra padiktuota kažkokių išorinių jėgų, o kyla iš pačių žmonių, atliepdama ar sutapdama su jų patirtimis. Taigi, kai pradėjau rimtai žiūrėti į „Crooked Mouth”, norėjau tokiu būdu kurti muziką žmonėms, kurie kartu su manimi išgyvena šią postmodernizmo apokalipsę. Muziką rašau ne apie laukų derliaus nuėmimą, kaip senose liaudies dainose, o apie dabartinį gyvenimą ir patirtis, bandant pakilti virš aplinkybių, vis tampant stipresniais ir suvokiant tai tam tikra kosmine prasme. Norėčiau, kad tai būtų bent nedidelė tam tikro atjauninimo proceso dalis. Ši muzika, vienavertus, krypsta į praeities kultūras, tradicijas ir mistiką, kitavertus – į dabartį, mąstant, ką tie simboliai mums reiškia dabar, žvelgiant pirmyn ir klausiant, į ką tai gali virsti. Man tai būdas įveikti paties laiko problemą ir pabandyti patirti pasaulį per amžinybę, kur praeitis, dabartis ir ateitis egzistuoja kaip vienis”.
Ne tik skirtingos kultūros, bet ir įvairūs žanrai organiškai susilieja jūsų muzikoje – ar tai vyksta natūraliai ar, pavyzdžiui, jūs pasirenkate temą, stilių ir panašiai?
Ian: ,,Ir taip, ir taip. Štai darbas su pastaraisiais trimis albumais buvo ilgas kūrybinis procesas, paremtas klasikiniais elementais: vanduo albume ,,Coastal” (2018), oras albume ,,Earth Becomes Sun” (2020), žemė albume ,,Between The Fool & The Magician” (2023). Čia būtent tema lėmė ir kai kuriuos kūrybinius sprendimus. Taigi kartais albumuose žanrus deriname sąmoningai, o kartais tai vyksta tiesiog savaime. Mano muzikinis skonis itin platus, visa, kuo aš mėgaujuosi kokiu nors būdu gali daryti įtaką būsimiems įrašams”.
Kaip ir kodėl jūsų darbuose atsiranda baltiškoji kultūra? Apskritai, man be galo įdomus pats procesas – kaip patiriate kultūras, kurios jums ne gimtosios? Gal dirbate ir su kokia nors archyvine medžiaga, renkatės temą, grįstą faktais, ar tai labiau atmosferinė priemonė?
Ian: ,,Manyčiau, kad „Crooked Mouth” baltiškoji kultūra dar tik pradeda veikti. Man patinka pats dainavimo būdas tiek lietuviškas, tiek latviškas (Ian tai apibūdina terminu droning, kaip besitęsiantį, nekintantį, išlaikomą), sutartinės, ir įvairios kitos čia rastos formos. Pavyzdžiui, dainoje „Raganų Ratilai” tai gali būti ryškiausia, nes ji turi lietuvišką pavadinimą. Aš groju kanklėmis, o dainos struktūra panaši į tam tikra prasme dūzgiančios folkloro dainos struktūrą, tik žodžiai anglų kalba, tai buvo mano pirmas bandymas parašyti ką nors tokiu stiliumi, kuris tiktų ir kitų albumo dainų kontekste. Kitur įtaka juntama mažiau. Kūriniai „Between the Fool & the Magician” ir „Black Madonna at the Gate of Dawn” (su Agota Zdanavičiūte ir Art Abscons) yra įkvėpti naktinių pasivaikščiojimų Vilniaus senamiestyje ir kai kurių gyvenimą pakeitusių suvokimų, įvykusių šiame stebuklingame mieste.
Archyviniais dalykais ne itin domiuosi, tik retkarčiais paklausau garso įrašų, o dažniausiai, jei kažkas paremta tikrais faktais, stengiuosi tai kiek įmanoma labiau užmaskuoti ir nuslėpti!”
Adam: ,,Tai, kad esame užsienietiška grupė patenka, mus nuveda į konceptualią pilką zoną kategorijų prasme, kaip ir mūsų kiek neapibrėžtas stilius. Tuo tarpu su Romowe Rikoito yra daug daugiau bendrų dalykų, nes temos baltiškos, tačiau net ir tokiu atveju tai, kad dainų tekstai yra prūsų kalba (kurią daugelis vis dar mano esant išnykusią), stebina mūsų publiką. Taigi abiem atvejais man susidaro įspūdis, kad mūsų muzika užima ribotą erdvę, bet galbūt taip ir turi būti”.
Kaip jaučiate, kaip klausytojai čia jus priima, galbūt atpažindami jau ir tam tikrus baltiškus ženklus ar temas?
Ian: ,,Aš tikrai nesu tuo tikras. Atrodo, vis dar esame laikomi „svetima” grupe, nors čia ir gyvename. Galbūt tai kažkoks nesąmoningas protekcionizmas menininkams, kurie „oficialiai” yra baltiški. Kartais man atrodo, kad į mus žiūri įtariai žmonės, kurie labai nacionalistiškai vertina baltų kultūrą, bet nesu tikras. Tai labai subtilus dalykas, ir dažnai žmonės čia nepasako, ką galvoja, todėl belieka susimąstyti, ar šios nuojautos yra tikros, ar išgalvotos kaip kažkokia nesaugumo projekcija. Kai „Crooked Mouth” naudojame kokius nors baltiškus elementus, tikimės tai daryti pagarbiai ir skoningai, bet tikrai nebandome pateikti tų elementų kaip pagrindinės temos”.
Ryškus šitos muzikos nišiškumas. Ar susiduriate su kokiais nors sunkumais, o gal sulaukiate kokių nors pasiūlymų, patarimų?
Ian: ,,Na, tai įdomus klausimas. Yra tam tikrų dalykų, kurie man atrodo sudėtingi. Dažniausiai tai būtent klausimas, kur mes priklausome ir kas čia yra mūsų auditorija. Mes nelabai pritampame prie baltiškosios post-folk scenos, nors jaučiu, kad turime tam tikrų garsinių panašumų, bet ne tiek daug tradicinių ženklų ar temų atpažįstama. Taip pat tikrai netelpame į tradicinę folkloro sceną. Esu iš Kanados muzikinio pogrindžio, kur viską turi daryti pats arba su labai maža bendruomene. Ten, pavyzdžiui, net nesvarstyčiau mėginti gauti kūrybinės stipendijos tokiai muzikai. O Lietuvoje, atrodo, būtų daugiau galimybių gauti finansavimą, štai mano draugai tai sėkmingai padarė.
Jaučiuosi šiek tiek susijęs su kai kuriomis tamsesnėmis Vilniaus subkultūromis, tokiomis kaip post-punk ir metalas, bet atrodo mūsų muzika nėra pakankamai sunki, kad galėtume groti su daugeliu tų grupių, kitavertus, tematiškai ji tokia pat tamsi ir romantiška.
Taip pat ir koncertus surengti čia gali būti gana sudėtinga, šiemet bandžiau susisiekti su kone visais šalies festivaliais ir svetainėmis albumui pristatyti, tačiau atsako sulaukti nepavyko.
Labai džiugu, kad susidomėjote jūs ir Marius Eidukonis iš LRT Klasikos, su kuriuo išėjo visa laida (klausytis laidos).
O bendrai tai jaučiamės labai „savarankiškai” ir stengiamės daryti tai, ką galime, rengdami savo koncertus, mokėdami už savo LP spaudimą ir pan., pamažu renkame tam tikrą auditoriją, kuri įvertintų tai, ką stengiamės išreikšti.
Populiarūs esame Vokietijoje (parduodu daug LP per paštą, o daugiausiai užsakymų gauname iš Vokietijos), kur tokia neofolko muzika turi tam tikrą istoriją, ir gerbėjai, turintys bendrą žodyną ir ieškantys tokios muzikos kaip mūsų”.
Adam: ,,Sakyčiau, kad pagrindinis iššūkis buvo prisitaikyt prie to, kaip čia veikia muzikos scena. Mus abu į Lietuvą atviliojo festivalis „Mėnuo Juodaragis”, kuriame stengiamasi į vieną renginį suburti skirtingas, bet vienas kitą papildančias subkultūras. Visgi, vėliau atradome, kad tokio, sakykime, kryžminio apdulkinimo kitur Lietuvoje nelabai ir yra. O kadangi mūsų muzika yra tapatinama su gana nišiniu žanru, kuris, kaip mano organizatoriai, nedomina pakankamai žmonių mažoje šalyje, rasti savo vietą nebuvo lengva. Kitas aspektas yra tai, kad didelė dalis menininkų Lietuvoje, panašu, priklauso nuo valstybės dotacijų, o tai, mano akimis, labiau sukuria konkurencijos dėl ribotų išteklių atmosferą nei skatina menininkų iniciatyvas ir solidarumą. Puikiai žinome, kaip šiais laikais finansiškai sunku būti pogrindžio menininku, ir manau, kad menininkai turėtų stengtis kiek įmanoma remti vieni kitus organizuodami renginius”.
O dabar labiau fenomenologinis klausimas:) Kaip naują kultūrą paversti sava? Kaip tampama jos dalimi? Iš jūsų pačių patirties.
Adam: ,,Persisodinimo į kitą kultūrą procesas reikalauja kitų savybių nei dabar būdinga vyraujančiam momentinio pasitenkinimo etosui, nes šis procesas gali vykti tik lėtai. Susitinkam su žmonėmis, kurie mąsto ir elgiasi gana skirtingai nei esam įpratę, ir visam tam suvokti reikia laiko. Pirmą kartą į Lietuvą atvykau būdamas 17 metų, kai buvau pakviestas vasaroti pas mamos (motina kilusi iš Lenkijos) draugų šeimą. Susidūriau su daugybe dalykų, kurie mane labai suintrigavo ir galiausiai prisidėjo prie mano sprendimo atvykti čia gyventi.
Man buvo svarbu „pajusti savo kelią” į šiuos dalykus, taip pat – mokytis kalbos. Kadangi kalbu ir angliškai, ir lenkiškai, tai pavyko palyginti lengvai. Dabar lietuviškai jau galiu palaikyti pokalbius. Vietinės kultūros pažinimas, žinoma, yra nesibaigianti kelionė, per kurią palaipsniui galima ugdyti vidinį supratimą apie archetipinę tikrovę, slypinčią už žodžių ir simbolių. Kažkas, kas, mano manymu, yra būtina, jei norime patekti į paviršių ir patekti į jo paslėptą širdį. Ko, manau, mes ir siekėme per muziką”.
Ian: ,,Na, gal dar per anksti tiksliai pasakyti. Kai kurie dalykai man vis dar atrodo labai nauji ir kitokie. Nelabai jaučiausi kaip namie savo kultūroje ir vis dar randu kelią į šią kultūrą. Manau, kad jūs tampate kultūros dalimi daugiausia per kasdienius dalykus; maistas, įpročiai, šventės. Čia, Lietuvoje, sezonų kaitą jaučiu stipriau, stengiuosi praktikuoti tai žyminčias šventes.
Taip pat kalba. Vienas mano draugas laikosi nuomonės, kad „kultūra yra kalbinis reiškinys”, kad žmonių kalba pirmiausia formuoja jų sąmonę ir suvokimą. Kalba man buvo sunki, lietuvių kalbos mokausi labai lėtai. Galbūt tai reiškia, kad esu labai įsišaknijęs Šiaurės Amerikos sąmonėje, ir sunku persilaužti <…>. Tai, ką iki šiol sužinojau, daug ką atskleidžia apie baltų sąmonę, o kai kurie dalykai, kurie iš pradžių atrodė keistai, tampa suprantamesni. Mėgstu etimologiją ir žodžių istoriją, tai žavus dalykas”.
Kovo 1 d. “Opera Social House” Vilniuje Crooked Mouth pasirodys kartu su Solventis iš Prancūzijos.
Internete:
https://www.instagram.com/crookedmouthfolk/
https://www.facebook.com/crookedmouthcampbell
https://crookedmouthcampbell.bandcamp.com/
Artimas, bet kiek kitoks muzikinis reiškinys, kuriame dalyvauja grupės nariai – tai prūsiško tamsiojo folkloro grupė Romowe Rikoito, su kuria rengiamasi išleisti naują albumą (Aetheric Recordings ir Dangaus leidyklos). Kovo mėnesį numatomi koncertai, o pirmojo albumo kūrinio pasiklausyti galima čia:
Komentarai