Po kelių metų pertraukos visokio roko grupė blank išleido minialbumą “Žiurkių lenktynės”, kurį gegužę planuoja pristatyti Vilniuje ir Kaune. Disonansinė garsų ekstazė, gimusi Vilniaus Jakšto gatvės požemiuose, vyksta nuo 2017 metų. Iki šiol grupės kūryba užfiksuota dviejuose albumuose, “Black Medicine” (2019) ir “Identity Fair” (2021).
Prieš kelis metus idėjinis blank lyderis ir dainų autorius Donatas Jarutis sakė, kad rašyti gimtąja kalba jį paskatino iš to kylantys iššūkiai: „Jaučiu dar nepramintus takus muzikoje, kurtoje lietuvių kalba, tad noriu pamėginti į šią kūrybinę panoramą nuo savęs atnešti kažką negirdėto, nuoširdaus ir asmeniško.“ Debiutinio albumo tekstai buvo vien angliški, antrojo – perpus, o “Žiurkių lenktynėse” skamba išskirtinai lietuvių kalba.
blank gaudo zeitgeistą, galbūt todėl naujasis grupės įrašas skamba gerokai pikčiau ir agresyviau, vietoje tapatybės mugės atsirado negatyvi tapatybė, taip pat – vienas kitas nenormatyvinės leksikos akcentas. Tačiau išliko ir savotiški blank būdingi art-roko akcentai.
Žiūrim singlo “Gyvenu Greitai, Mirštu Lėtai” klipą su grupės draugų augintiniais (sako, “jo žiūrėjimas geriau nei tiktokas belaukiant maisto iš woltuko”) ir skaitom pokalbį su Donatu Jaručiu.
Ko paklausom pokalbio metu – Blank Sabbath ar Blank-182?
DJ: Blank Eyed Peas.
Vasarį grojot pirmą koncertą po pusantrų metų pertraukos – kur buvot dingę? Pristatykite įvykusius „pasikeitimus, atsikeitimus, persivertimus ir vertinimus“.
DJ: Nei vienas iš mūsų nėra profesionalus muzikantas-karjeristas, tad grupės veikla – būdas laisvalaikiu gerai praleisti laiką, realizuoti save bei prisidėti prie kultūrinio diskurso. Taip jau nutiko, kad po „Identity Fair“ koncertų ciklo kiekvienas turėjome atsitraukti dėl perdegimo, mokslų ar karjeros. Tuo pačiu, iš grupės nusprendė išeiti mūsų klavišininkė/vokalistė Dainora, tad tuo laikotarpiu nebuvome 100 proc. tikri, kad blank dar kada nors gros. Tačiau su laiku atsikvėpėme, įsikvėpėme, Dainora grįžo – sugebėjome sukurti tokį ne itin pozityvų albumėlį.
Kas nutiko 2017-ųjų vasarą, kad Donatas Jarutis, šalia savo solinės karjeros (paskutinės naujienos – 2023-ųjų pradžioje pseudonimu Žinios! išleistas EP “Pasaulis Medūzos Akimis”), subūrė “disonansinės garsų ekstazės” ansamblį blank?
DJ: Net nelabai pavadinčiau tai „soline karjera“. Pradėjau kurti vienas pasivadinęs „blank“, o užsimanius kūrinius atlikti gyvai, prireikė suburti grupę. Tą akimirką blank iš solo reikalo tapo grupe. Tuo tarpu, Žinios! pastaruoju metu man suteikia galimybę patyrinėti kitokius muzikinius ir lyrinius laukus, kurie taip pat įtakojo ir mūsų naują EP „Žiurkių Lenktynės“.
Kodėl blank ir kodėl iš mažosios raidės?
DJ: „blank“ ilgainiui tapo visai puikiu bajeriu. Šis žodis iš pradžių pasirinktas filosofiniais sumetimais, norint parodyti, kad mūsų kūriniai užima aukštesnę vietą nei mūsų asmenybės ir šių kūrinių prasmę apibrėžti turi pats klausytojas (cheesy stuff). Bet „blank“ – visur sutinkamas žodis, todėl mūsų grupė bei jos kūryba tampa beveik nereklamuotina, sunkiai atrandama, kas visą situaciją daro paradoksalia. Dažnai pasijuokiame dėl to. Tai tapo pavadinimu, į kurį turėjome įaugti, kad galėtumėme nerimtai kurti rimtą muziką.
Pradžioje vilkėjote krautrock ir psichodelinio roko drabužius. Vėliau atsirado apibūdinimas art punk. Kur blank yra šiandien?
DJ: Thrash metal ir hardcore punk? Su „Žiurkių Lenktynėm“ labai konkrečiai užsibrėžėm padaryti nenumaldomai daužantį sunkų EP. Tad prisiklausėm Slayer, System of a Down bei kitų ir gavosi kaip gavosi. Kitąkart gal bus folktronica, nežinau…
Debiutuodami kėlėte „tikslą išplėsti klausytojų interpretavimo ribas muzikoje, sujungiant minimalistines kompozicijas su filosofiniais motyvais.“ Ar pavyko tai įgyvendinti ir kokie tikslai šiandien?
DJ: Kas tie naivūs idealistai, apie kuriuos kalbi?! Tiesą sakant, labai pasikeitėme nuo mūsų grojimo pradžios. Dabar į viską žiūrime daug paprasčiau: dainuoju, ką matau ir groju, ką jaučiu. Ar su kažkuo tai surezonuos, ar ne – ne mūsų reikalas.
Prieš kelis metus pasirodė filmas „Blank“, kuriame desperatiška rašytoja pasitelkia DI. L.Keraitis iš Abudu neseniai išleido DI generuotą albumą „Algoritmika“. Ką jūs manot apie DI integraciją į blank kūrybinį pasaulį?
DJ: Klausiau tą L. Keraičio leistą DI kūrinį, pasirodė juokinga. Daug nuomonių šiuo klausimu, bet maniškė gan paprasta: DI, kaip kūrybinį aktą atliekantis subjektas, yra šikna, o juo sugeneruotas kūrinys – generatyvus šūdas, kurio ateityje klausysime stoviniuodami “maximoje” ir neapsispręsdami, kokį tualetinį popierių pirkti.
Kita vertus, DI įrankiai (pvz. garso plug-inai) jau puikiai pasitarnauja sprendžiant technines problemas ir leidžia labiau susikoncentruoti į kūrybinius sprendimus. Tai šiuo atžvilgiu, esu tikras, jį aptiksime ne tik blank’ų, bet ir visų muzikoje ateityje.
Koks įdomiausias apibūdinimas, kokį esate girdėję apie savo grupę ir kūrybą?
DJ: Daugmaž toks (po koncerto priėjęs vyriškis): “Nepatikėsite, bet aš buvau pirmuosiuose Biplan koncertuose dar prieš jiems išpopuliarėjant ir mačiau, kad iš jų bus kažkas TOKIO. Žinokit, aš tą patį matau ir jumyse”.
„Laikais, kada siaučia karas, maras, o planetos sveikata dėl mūsų visų kaltės juda link grabo, nelieka nieko kito kaip išlieti savo frustraciją, desperaciją bei agresiją ir tiesiog RĖKTI. Bei, žinoma, pasijuokti.“ – taip pristatote „Žiurkių lenktynes“. Anksčiau minėjote, jog kitas albumas, „Identity Fair“, „gimė iš desperacijos, skausmo ir, pabaigoje, susitaikymo“. Tamsiosios emocijos ir patirtys – jūsų įkvėpimo šaltinis? Kodėl minoras traukia labiau?
DJ: Negatyvios patirtys labiausiai formuoja asmenybę ir, atitinkamai, kūrybą. Taip jau gaunasi, kad prieš kiekvieną kūrybinį ciklą turim iššūkių grupės viduje: nuo „Identity Fair“ kūrybos pradžios iki pristatymo pabaigos keitėsi trys bosistai, o apie laiko iššūkius ir narių išėjimus bekuriant „Žiurkių Lenktynes“ jau minėjau. O kur dar maro ir karo padariniai… Neišvengiamai tai persikelia į kūrybą, kuri savo temomis ir skambesiu mums tampa būdu atrasti savo vietą pasaulyje.
Prieš kelias savaites startavo jūsų „Žiurkių lenktynės“. Kokie esminiai skirtumai tarp naujausių įrašų ir debiutinio „Black Medicine“?
DJ: Tai negatyviausias dainų rinkinys, kokį tik esame išleidę, paradoksalu, tačiau, jį kurti buvo smagiausia. Bendrai mūsų grupės evoliuciją galima apibrėžti taip: “Black Medicine” pirmąkart išbandėm save ir ką reiškia išleisti albumą, „Identity Fair“ klausėme savęs, kokia grupe iš tiesų norime būti, o „Žiurkių Lenktynėse“ jau sugebėjome apibrėžti, kaip ir ką juo norime pasakyti ir deliverinome.
Kas dalyvauja žiurkių lenktynėse ir koks prizas numatytas?
DJ: Mes visi. Prizo nėra, o finišas tik vienas – mirtis.
Grojant septintus metus – kas labiausiai motyvuoja eiti pirmyn?
DJ: Labiausiai motyvuoja grojimas su draugais ir ryšys su publika bei adrenalinas koncertų metu. Taip pat – fejerverkai smegenyse, kai repeticijoje sugalvoji ir kartu pagroji kažką fiziško, kai pavyksta muzikos pavidalu pilnai išreikšti, kaip jautiesi.
Jei kuruotumėt ateinančios vasaros festivalio programą, ką iš Lietuvos būtinai pakviestumėt?
DJ: shishi, Lapkričio Dvidešimtosios Orkestras, McLoud, Arklio Galia, Karšti Klijai, Kanalizacija ir taip toliau…
Už ką balsuosit?
DJ: Už Verbaitį.
Internete:
Komentarai