Prieš keliolika metų “Ore” pirmą kartą apsilankė Talino muzikos savaitėje ir nuo tada beveik per pertraukų vieną pavasario savaitgalį praleidžiame Estijos sostinėje. Vilniaus savireklaminio “kamtaipdaryt” stiliaus filmuko kontekste, TMW yra puikus pavyzdys, kaip geram turiniui nereikia ir pakuotės. Kartu su keliais tūkstančiais kolegų iš muzikos žiniasklaidos, koncertų ir festivalių organizatorių, prodiuserių, muzikos eksporto atstovų ir, žinoma, muzikantų, kasmet savanoriškai tampame ne tik šio renginio, bet ir viso Talino kultūros ambasadoriais. Pernai viskas atrodė taip…
O šiemet keliaujame į Taliną vėl…
“Rytojaus muzikos, menų ir idėjų” festivalis organizuojamas nuo 2009-ųjų ir yra tapęs neatsiejama miesto ir visos Estijos identiteto dalimi. Jo svarbą iliustruoja tai, jog konferenciją atidaro esamas ar buvęs šalies prezidentas. Palyginus, lietuviškas atitikmuo “What’s Next in Music” yra toks niekinis, kad nesukelia raibulių net vietinėje baloje. Tuo tarpu pastaraisiais metais TMW ataidi ir aplinkiniuose miestuose – į Taliną važiuojančios grupės organizuojasi sau koncertus pakeliui. Pvz., Akli bosistas Benas Kalinauskas organizavo olandų Tramhaus koncertą Kaune, o pakeliui į Taliną su savo grupe grojo kartu su Tramhaus koncerte Tartu. Šiandien tie patys Tramhaus su makedonais Lufthansa pasirodo geriausiame Vilniaus rūsyje. “Brailėje” matyti šveicarai Bandit Voyage pakeliui į Taliną grojo tame pačiame Kaune bei Latvijoje. Nors koncertas Kaune buvo atšauktas, Latvijoje ir Estijoje grojo ir vokiečiai Plattenbau. Akivaizdu, TMW judina visą regioną.
Taip pačiais 2021-aisiais Vilnius ir Talinas buvo priimti į Unesco kūrybiškų miestų tinklą – Vilnius pasirinko literatūrą, Talinas – muziką. Vilniaus atveju būtų galima sužaisti “Vilniaus pokerį” ir akcentuoti miesto atgarsius pasaulinėje literatūroje, pristatyti vietinius herojus ir jų pėdsakus šiandieniame Vilniuje. Pasiūlyti kažką daugiau nei Literatų gatvė ar A.Mickevičiaus paminklas. Klausimas, kiek ir kokios literatūros šiandieniame Vilniuje?
TMW organizatoriai kasmet ištraukia bent kelis miesto muzikinius kozirius. Šiemet vienas tokių buvo turas po Vilniaus sporto rūmų atitikmenį – apleistą brutalizmo architektūros pavyzdį Linnahall, kuriame savo laiku koncertavo: Duran Duran, Lou Reed, Bryan Ferry, A-ha, Garbage, Sugarcubes ir kiti. Kitas – estų kompozitoriaus Sven Grünberg kūrybos pristatymas. Savotiškas mediatorius tarp Vangelio ir Ryuchi Sakamoto 1980-81 metais įrašė kelis kultinius sintezatorinės muzikos albumus. Taip pat buvo progroko grupės Mess narys ir beveik pusantro šimto filmų muzikos autorius. Vėliau S.Grünberg susidomėjo budizmu ir šiandien yra Estijos budizmo instituto valdybos narys.
Bene garsiausias kompozitoriaus darbas kine – 1979-ųjų brolių Strugackių kūrinio “Dead Mountaineer’s Hotel” ekranizacijos garso takelis, kuriame netrūksta lietuviškų akcentų. Režisieriaus Grigorijaus Kromanovo asistente dirbo jo žmona, žinoma intelektualė ir žmogaus teisių aktyvistė a.a. Irena Veisaitė. Filme vaidino lietuvių aktorės Irena Kriauzaitė ir Nijolė Oželytė. Beje, pastarosios personažė Brun nelabai ką veikia, tik… pučia žolę.
S.Grünberg kūrybos ištraukas gyvai atliko Estijos elektroninės muzikos draugijos ansamblis EMA. Pats kompozitorius niekada neplanavo, kad jo muzika kada nors skambės už įrašų studijos ribų. Koncerto metu jis įdėmiai klausėsi 6 muzikantų atliekamos savo kūrybos, tarp publikos buvo matyti ne vienas jo amžininkas. Tai buvo vienas jautriausių ir gražiausių TMW24 momentų.
Kitas ryškus momentas, jog pagaliau pavyko apsilankyti 2017-aisiais duris atvėrusiame Talino “berhaine” klube “Hall”. Po visos dienos kalbų ir muzikos tam vis neužtekdavo jėgų. Šiemet viena diskusijų “Where IS The Party? Politics & Pleasures of Glocal Club Culture” buvo skirta naktinio gyvenimo aktualijoms. Joje dalyvavo “Hall” įkūrėja Elena Natale bei 15-metį švenčiančio “Opium” klubo meno vadovas Vidis, taip pat – Berlyno naktinės scenos atstovės. Iš vienos pusės Elena džiaugėsi, jog šiuolaikinė naktinė kultūra jau savotiškai pripažinta (nacionaliniame Estijos muziejuje Tartu atidaryta paroda “Who Claims The Night?”), iš kitos skundėsi, kad klubų lankytojai ir patys klubai vis dar demonizuojami bei turi atlaikyti korporatyvinio techno spaudimą. Tema apie amžėjančius reiverius susilaukė juoko – jiems turėtų būti skirti dieniniai šokiai, su skaniu maistu ir gėrimais bei masažais.
Buvusiame fabrike įsikūrusio “Hall” apsauga užklijuoja visas telefono kameras, klube negalima filmuoti ir kaip malonu nematyti tų švytinčių ekraniukų, beprasmiškai liejančių viską į skaitmeninį debesį. Interjeras pakeistas minimaliai, aptrupėjusios sienos, geležinės konstrukcijos ir… karštį skleidžianti besikūrenanti pramoninė krosnis! Aukštos lubos prideda tam tikro sakralumo – juk naktiniai klubai iš dalies yra šiuolaikinės bažnyčios. Didžiosios salės scenoje pažymint “Opiumo” jubiliejų sumontuota konstrukcija, primenanti žymiąją interjero detalę Vilniuje. Roe Deers šokdina beveik visiškai užpildytą mažąją salę, tuo tarpu didžiojoje Aistė Regina, Donatas Chipak ir Manfredas groja apytuštei erdvei.
Bet atsukime laiką šiek tiek atgal į ketvirtadienį, kai “Fotografiska” galerijoje groja “Nyege Nyege” rezidentūroje gimęs Jonathan Saldanha projektas “HHY & the Kampala Unit”. Futuristinės naujų teritorijų paieškos, kuriose persipina dub, techno, tradicinių perkusijų ir transo elementai. Po jų netikėtai į TMW programą patekę (atlikėjas iš Alžyro negavo vizos) Afrodelic tokiam paros metui skamba pernelyg ramiai.
Penktadienio kalbos prasidėjo nuo… balta balta, kur dairais – Taline prisnigo. Konferencijoje “Burning Man”, Islandijos, Berlyno ir Estijos aptarė, kaip organizuoti renginius nuo dykumos ir miesto, kaip svarbu užmegzti diskusiją su vietine bendruomene ir įtraukti ją į procesą. Prisimenu, kaip to nepadarė “Karklės” organizatoriai, kaip Šventojoje pernelyg arogantiškai elgėsi “Sattos” orgai, kaip su E.Jakilaičiu iš pradžių pykosi “Sūpynės”, o vėliau jį su šeima nuolat mačiau tarp garuojančių reiverių. Taip pat išklausiau “Juke Box Jury”, kur industrijos profai komentavo keliolik atrinktų šių metų festivalio dalyvių. Čia išgirdau suomius Musta Huone, kuriuos iškart panorėjau pamatyti gyvai.
Bet iš pradžių kelias nuvedė į “Paavli Kultuurivabrik”. Neseniai uždaryto žymiojo “Sveta” baro vienas savininkų pernai mums pristatė buvusiame žuvies fabrikėlyje įrenginėjamą klubą, o šiemet jis jau pripažintas geriausia renginių vieta Estijoje. Keliomis tramvajaus stotelėmis atokiau nuo Telliskivi rajono šurmulio įsikūrusi vieta jau dirba pilnu pajėgumu, o pagrindinė salė beveik visiškai užpildyta. Vienas įdomesnių Suomijos jaunų grupių, moshimoshi, sulaukia didelio palaikymo. Sprogstantis post-hardcore, emo ir math roko mišinys išjudina salę, o degimą toliau palaiko Plattenbau iš Berlyno, siūlantys savo post-ideologinį siurrealizmą.
Iš “Paavli” keliaujame į mažąjį “Kivi Paber Käärid”, kur grassroots kultūrinių erdvių tinklo “Cindy & Kate” programoje groja minėti Akli. Lietuvoje paprastai didesnėse scenose grojantys kauniečiai, čia yra face-to-face su publika, bet tai netrukdo, o gal net padeda užmegzti savitarpio ryšį su publika, kuri energingai krato plaukus.
Iš čia kelias veda į “Uus Laine”, kur derinasi minėti suomiai Musta Huone. Gitaros žadinasi ir cypia Vilniaus “Brodvėjų” kiek primenčioje erdvėje. Vos pradėjus groti, pirma mintis – Sonic Youth, pasirodymui įpusėjus prisideda kraut monotonija – puikus mišinys. Garso siena užgula negailestingai. Kolegos iš “The Quitus” grupės albumui ” Valosaasteen sekaan” skyrė 6-ąją vietą tarp geriausių 2023 m. albumų. Po koncerto grupės būgnininkas pasakoja, kaip vaikystėje buvo Vilniuje su folkloro šokių kolektyvu.
Grįžus pas Sindę ir Keitę, laukia Solo Ansamblio vokalisto Jono Šarkaus alter-ego punktò pasirodymas. Daug dūmų, ironijos, post-lofi-elektronikos ir Lukašenkos figūra. Laužyta anglų kalba Jonas šalia scenos stovintį Lietuvos žurnalistą pristato, kaip vieną žymiausių šalies atlikėjų, kuris koncertuoja nuogas su 25 merginomis.
Šeštadienis prasideda nuo sumaišytos programos. Pasirodo, pokalbis apie DIY koncertų organizavimą jau pasibaigęs, einu klausytis apie grassroots venues, kurioje dalyvauja atstovai iš Norvegijos, Latvijos, Anglijos, Estijos. Šalia sėdintis Paulius Burakas iš Kirtimų kultūros centro klausosi ir galvoja apie savo atstovaujamos institucijos paskirtį bei tikslus. Diskutuojame, kas Lietuvoje atstovauja grassroots. Pirma mintis – geriausias miesto rūsys “XI20”!
Kaip “Radio Vilnius” laidos “Kabinetas” vedėjas išklausau pokalbį apie radiją, šios medijos aktualijas ir ateitį. Sako, future is bright!
Vakaro pradžia su makedonais Lufthansa nelabai įspūdingas, tačiau po jų laukia bene didžiausiais atradimas, kurio išvis nebuvau pasižymėjęs programoje – Sereias iš Porto, Portugalijos. Gyvybingas ir triukšmingas septetas su ekscentriškuoju António Pedro Ribeiro priešakyje primena IVTKYGYG kraut versiją su Baru priešakyje. Visiškai nesunku įsivaizduoti juos “Brailės” scenoje. A.P.Ribeiro rėkia apie kapitalizmą, pinigus, laisvę, anarchiją ir rodo publikai fuck’ą. Muzikantai tuo tarpu paskendę monotoniškame transe. Vienas retų walk on the wild side atvejų TMW.
Po Sereias – labiausiai laukti olandai Tramhaus, kurių singlą “I Don’t Sweat” prieš kelis metus išmetė algoritmai. Vėliau internetas vis patvirtindavo, kad grupei iš Roterdamo sekasi vis geriau. Nžn, ar kalti viską nunešę Sereias, ar labiau generic post-idles-punk skambantys Tramhaus, tačiau jų pasirodymą stebiu iš šono ir be ypatingų emocijų. Nepaisant manęs, mažytis klubas šėlsta ir pasigirsta toks retas TMW “one more time!” Beje, įrašuose Tramhaus skamba originaliau, nors gyvai labai linksma stebėti jų tarpusavio bendravimą scenoje.
O gal kalta festivalio programa, po kurios sekmadienio paryčiais jautiesi tarsi išsunktas? – triukšmingas serbų Turbo Trans Turisti irgi nebeišpaudžia prakaito. Brausinu, ar tebegroja savo laiku čia matyti kiti serbai Repetitor. Active, bet pastaruoju metu nelabai. Jaučiuosi panašiai…
Daugiau:
Komentarai