Vasario pabaigoje mus pasiekė debiutinis indie grupės Jimmy Joyride albumas “A Step Backwards”. Grupė jau kurį laiką skamba lietuviškoje scenoje. Pirmasis jų singlas “Expire” pasigirdo 2022-ųjų vasarą. Prie grupės skambesio nuo pat pradžių prisideda Lukas Jankauskas, buvęs No Real Pioneers, dabartinis Sraigės Efekto būgnininkas. Prieš metus pristatėme kartu debiutavusius Cats in Grass, o dabar – pokalbis su Jimmy Joyride. Keturiais intravertais, bandančiais išreikšti save triukšmu.
Pastaraisiais dešimtmečiais indie roko etiketė taip nusitrynė, kad su ja savo bereikšmiškumu gali konkuruoti nebent post-punk. Praėjusio amžiaus pabaigoje tai buvo gana aiškus apibrėžimas – jei tavo muziką leidžia nepriklausomas nuo majorų leiblas (“Sub Pop”, “4AD”, “Homestead”, “SST”, “Blast First”, “Touch And Go”, “Rough Trade”, “Creation” ir kt.), tuomet tavo muzika yra indie. Tai buvo laisvos formos muzikos žanras, skirtas intravertams. Įprastos kiaušų roko klišės: gitaros-falo imitavimas, išdidžios pozos, užkėlus koją ant monitoriaus, testosteroninis mačo seksualumas virto ironiškais pajuokos objektais, o jų vietą užėmė žemyn žiūrintys ir visai ne kietai atrodantys jaunuoliai, nublukusiomis maikėmis ir suplyšusiais džinsais. Kol visa tai išsprogdino niekam nežinomas trio iš Aberdeen miestelio Vašingtono valstijoje. Dabar indie norėjo visi ir šį apibūdinimą skalbė tol, kol iš jo nieko neliko…
“A Step Backwards” – 9 dainos apie ruminavimą. Rumi… ką? Psichologai aiškina: “ruminavimas – arba nuolatinis, įkyrus ir perdėtas problemų permąstymas užuot ėmusis spręsti problemą – bei nuolatinis perdėtas rūpinimasis yra siejami su nerimu, depresija ir kitais emociniais sunkumais. Perdėta savigrauža, “kaltų” ar priežasčių ieškojimas bei apmąstymai, ką būtų reikėję daryti kitaip, taip pat įkyrus visų įmanomų blogų scenarijų permąstymas gali labai apsunkinti, prislėgti ir priversti pasijausti beviltiškai bei nutolinti nuo problemos sprendimų paieškos ar susitaikymo, jei problema sprendimo neturi.” Sveiki atvykę į Jimmy Joyride pasaulį.
Kaip ir, svarbiausia, kodėl atsirado Džimio Pasivažinėjimas? Nelegaliai susitikote studijoje pandemijos įkarštyje ir…?
Daumantas: Tiesa, kad pandemijos įkarštyje, tačiau legaliai! Vasarą, sumažėjus pandemijos ribojimams ir atsidarius barams, visai netyčia prie “Bixų” sutikau Paulių ir Vytą. Su Vytu tuomet grojom grupėj Infestation, o pas Paulių įsirašinėdavom albumus. Kažkokiu būdu tarp mūsų užsimezgė kalba apie senas kreivo roko grupes, visokius Slint, Dinosaur Jr, Husker Du, Sonic Youth, Wipers, Failure ir supratom – visi mėgstam tuos pačius dalykus. Iki tol galvojom, kad tik kiekvienas sau užsislėpę to klausomės. Su Paulium pakalbėję išsiaiškinom, kad esam jau ir sukūrę gabalų bei rifų ta tema – nepraėjus nė savaitei jau buvom studijoj ir pradėjom lipdyti viską į vieną visumą.
Kodėl keturi intravertai prisivertė išreiškti save per triukšmą?
Daumantas: Todėl, kad prigėrę alaus vieną vakarą trumpam tapo ekstravertais ir nusprendė, kad bus smagu patriukšmaut.
Levis: Triukšmaujam jau ne vienerius metus metalo grupėse, bet visada buvo noras pabandyt išsireikšt biškį kitokiam kontekste.
Paulius: Geriausiai jaučiamės stovėdami priešais klykiančius ir ošiančius stiprintuvus.
Gyvai debiutavote Lietuvos pankroko bažnyčioje XI20. Atsimenat ką nors iš to viduržiemio vakaro? Kartu debiutavę Cats in Grass sakė, kad iškart po koncerto susirgo…
Daumantas: Aha, koncerto dieną su Vytu smarkiai susirgom ir buvom gyvi tik paracetamoliu. Kadangi tai buvo debiutas, koncerto nenorėjome atšaukti ir nusprendėm sukandę dantis sugroti. Po mūsų saundčeko paprašiau Verbaičio, kad dezinfekuotų ar pakeistų mikrofoną Karoliui iš Cats In Grass. Deja, nepadėjo, nes po to ir Cats in Grass, ir Verbaitis iškrito su tuo pačiu brudu.
Kitą dieną turėjome groti Alytuje su Egomašina, bet mums jau visai blogai buvo, kad ir kaip gaila, bet teko atsisakyti groti. Egomašina tą vakarą vieni liko linksmint Alytaus publikos, bet jų bent jau neištiko Verbaičio ir Cats in Grass likimas.
Jūsų albumas vadinasi “Žingsnis atgal”… Paprastai visi nori eiti pirmyn, kodėl nusprendėte žengti atgal?
Daumantas: Kai pradėjom rašyti dainas ir repetuoti, po kiekvienos repeticijos dažniausiai išeidavom išsišiepę ir laimingi, kažką naujo sukūrę ir įrašę. Pabaigus albumo įrašus nuotaika visiškai apsivertė, nes laikas ir pastangos užbaigti pradėtus gabalus taip išsitęsė ir išsunkė, kad atėjus laikui galvoti pavadinimą “Žingsnis atgal” atrodė logiškas.
Levis: Žingsnis atgal nuo sunkios muzikos ir gal grįžimas prie muzikos, kurios klausėm kai buvom jaunesni.
Albume – devynios nejaukios istorijos – trumpai pristatykite, apie ką jos?
Daumantas: Visos istorijos kiek skirtingos, bet jas vienija ruminavimas ir to padariniai, anksčiau ar vėliau išlendantys į paviršių ir net tampantys charakterio savybėmis. Neužtikrintumas – Expire. Apatija – Choking Moments. Nerimas ir Neviltis – Brainbug. Pesimizmas – Nothing Is Going To Change. Negebėjimas susikaupti – Neural Hitchhiker. Tokios istorijytės apie smegenis, veikiančias ne visai savininko naudai, kartais jas norisi pritildyti.
“A Step Backwards” viršelyje panaudotas kitas singlo “Urban Sedative Folklore” vizulkėje matytų daugiaukščių rakursas. Juk čia ne Vilnius, ar ne? Ar toks miegamųjų rajonų “folkloras” jus išties ramina?
Daumantas: Visos tos pilkos dėžutės tokios panašios, kad be šansų pasakyti ar čia Vilnius, ar ne. Atsidūrus kokiose Fabijoniškėse, Pašiluose ar Šeškinėj, atrodo, kur beeitum, visada liksi toje pačioje vietoje. Albumo dainos kuria panašią atmosferą.
Su grupės pavadinimu dažnai siejama grotažymė “noiserock”, bet jūs triukšmaujat gana atsargiai ir saikingai. Nesinori sulaužyt įprastas dainų struktūras ir visiškai pasileist į eksperimentus?
Daumantas: Aha, tikrai nepasileidžiam į visišką chaosą kaip kokie Melt-Banana ar Daughters. Mėgstu pradžioje turėti primityvią dainos struktūrą, kurią galima būtų, kad ir akustine gitara sugroti ir matyti, kad akordai ir melodijos įdomiai tarpusavyje susiveda, o jau po to ją visaip spalvint skirtingais instrumentais ir efektais. Iš to spalvinimo dažniausiai ir gimsta panašumas į kažkokį žanrą, kad ir noiserock ar shoegaze. Kalbant apie standartines dainų struktūras, tai tikrai nesibaidom jų, dažniau net prisilaikom, mėgstam pasikartojimus. Atmosferą daugiau bandom kurti mums patinkančiais sąskambiais, tembrais ir efektais.
Levis: Mėgstam eksperimentuot, garsus sluoksniuot, bet taip pat ir dainas per kurias galime singalong’int.
Paulius: Turim daugybę žaislų su kuriais patriukšmausime sekančiam albume! Naujose dainose galvojam apie sintezatorius, ilgesnius noise’o loops’us, juostinius magnetofonus ir kitas linksmybes.
Su kokia nebeegzistuojančia lietuviška grupe norėtumėt sugroti bendrą koncertą?
Daumantas: Nyksta. Iki dabar nepaleidžia tas jų saksas, o koncas planetariume kadaise išvis sunkiai žodžiais apsakomas buvo.
Paulius: Apšildyti grupę Fanarai būtų asmeninis pasiekimas!
Paprastai dainuojantys angliškai viešai arba nelabai deklaruoja apie ambicijas groti už Lietuvos ribų, arba sako, kad lietuvių kalba “neskamba”. Kokie jūsų motyvai?
Daumantas: Tiesiog angliškai atrodo daug lengviau dėstyti mintis ir rimuoti. Lengviau atsiriboti ir įsikūnyti į personažą. Rašant lietuvių kalba iškart apima jausmas, kad rašai apie save. Žymiai sunkiau lietuviškai kažką pasakyti perkeltine prasme. Nemažai laiko praleidau bandydamas rašyti lietuviškai ir vieną gabalą jau buvom beveik užbaigę, bet tiek daug visko keitėm, nesutarėm ir buvom nepatenkinti rezultatu, kad galų gale išmetėm visus tuos bandymus. Galbūt ateityje pavyks pralaužti lietuvių kalbos barjerą.
Anot jūsų, pageekinam apie muziką. Kokie buvo pirmieji sąmoningai įsigyti muzikos įrašai ir kuo jie jus patraukė? Kuo muzika jus domina šiandien?
Daumantas: Pirmas sąmoningai įsigytas turbūt buvo Pink Floyd “Dark Side of The Moon”, nes paauglystėje muziką piratindavau, o įstojęs į universitetą ir gavęs pirmą automobilį pradėjau pirkti diskus, kuriuos, žinojau, galėsiu sukti be galo ir jie neatsibos. Po kelių metų atsiradęs “Spotify” smarkiai pakeitė įrašų pirkimo įpročius.
Jimmy Joyride tikslas – žudyti apatiją bei versti odą šiurpti. Ar šiandien lietuviškoje scenoje yra atlikėjų, kurių kūryba daro tai jums? Mačiau jus dėvinčius grupių Erdve ar Niša maikonus…
Daumantas: Be abejo, turbūt niekada jų tiek nebuvo, kiek yra dabar. Toks jausmas, kad kasdien iš kažkur atsiranda po naują jauną roko grupę. Gal ir ne visos turi savo unikalų skambesį, bet savo talentu ir energija dažniausiai stebina. Pastaruoju metu pas patį daugiausiai sukasi Sraigės Efektas, Transactions ir Bucktooth Tiger, jų naujas EP labai gražus. Ai, ir Dadcap prisikėlė!
Levis: Dažnai nešioju mėgstamų lietuviškų grupių maikes, šiuo metu svaigstu nuo Brokenchord ir El Chico Fuendre
“Devilstone” nebėra… kokiame vasaros festivalyje norėtumėt pasirodyti?
Daumantas: Labai gaila dėl “Devilstone”, man tai buvo tobulas festas. Metalo scenoje susidariusį vakuumą turbūt užpildys “Kilkim Žaibu”, o su roku net nežinau… gal “8fest”, bet šiemet dar berods nėra naujienų. Jeigu vyktų, tai labai norėtume pagroti. (jau paskelbta, kad šiemet “8 festival” nebus – Ore.lt)
Paulius: Šią vasarą grosime “Swampfest”! Galbūt pasirodysime ir kitame kultiniame festivalyje!
Internete:
Komentarai