L.Žilinskaitė ir M.D.Sakavičius: pasivaikščiojimas po svajones

[ parengta bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos informacijos centru ]

Kanklininkė Lina Žilinskaitė ir violončelistas Marius Dominykas Sakavičius artėjančiai „Kultūros nakčiai“ ruošia išskirtinę programą – „Nesiekiant žemės“. Lietuviško folkloro, gamtos dvelksmo ir vidinių išgyvenimų pripildyta autorinė Linos ir Mariaus muzika suskambės šiuolaikinių menininkų pamėgtoje, paslaptingoje Liepkalnio vandens saugykloje.

Linos ir Mariaus bendradarbiavimas užsimezgė dar studijų suole. Pasišnekučiavimas paskaitų metu išaugo į muzikavimą kartu. Prieš pusantrų metų pradėjusi kirbėti idėja apie koncertinės programos ruošimą galiausiai išaugo į pirmąjį bendrą kūrinį „Auštant“. „Gal ši aušra mūsų brandos pradžia?“ – klausia Lina. Pokalbyje atlikėjai plačiau dalinasi mintimis apie kanklių ir violončelės derinį, birželio 7 d. vyksiančio koncerto „Nesiekiant žemės“ idėją bei apie tai, kaip patys jaučiasi muzikuodami ir kurdami.

Kodėl koncertui pasirinkote būtent šią, stipriu aidu ir tamsa išsiskiriančią erdvę – Liepkalnio vandens saugyklą?

Lina: Mane visuomet traukė netradicinės vietos pasirodymams. Dar prieš apsilankant Liepkalnio vandens saugykloje intuityviai žinojau, kad norėčiau ten koncertuoti. Ta tamsi, tyli ir unikali erdvė po žeme tarsi padeda man pačiai nugrimzti į savo laukinę prigimtį. Prieblanda ir erdvės aidas tarsi nutraukia vidinį kritiką, pačiai pasidaro įdomu klausyti kiekvieno savo išskleidžiamo garso. Mokausi pasikliauti jausmais ir intuicija, o šie giliai viduje pakuždėjo apie koncertą vos išgirdus, kad tokia unikali erdvė tapo atvira visuomenei.

Marius: Dar prieš svarstant apie koncertą mums buvo labai smalsu, kokia akustika vandens saugykloje. Pasibandėme, patiko, nusprendėme ten surengti koncertą. Erdvė labai tiks įgyvendinti idėją – tiesiog būti nuostabių muzikos garsų apgaubtyje.

Būsimo koncerto „Nesiekiant žemės“ programa dar vis yra ruošiama. Tačiau gal jau dabar galėtumėte atskleisti, ko galėtų tikėtis klausytojas?

Lina: Didžiąją programos dalį sudarys mano originalios kompozicijos koncertinėms kanklėms, papildytos Mariaus kūryba violončelei. Šalia violončelės ir kanklių garsų taip pat suskambės ir citra bei kalimba. Taip pat specialiai prie mano kurtos kanklių muzikos klausytojais galės išgirsti ir  Mato Šablauskio garso koliažą.

Marius: Svarbiausia akcentuoti, jog tai bus koncertas, kuriame skambės tik mūsų kūrybos kūriniai. Koncerto programoje klausytojai išgirs ir mano kompoziciją violončelei solo. Man asmeniškai bus labai neįprasta, bet ir labai smagu pasidalinti savo kūryba. Na, o pati koncertui ruošiama muzika turi labai nemažai lietuviško folkloro atspalvių ir asmeninių išgyvenimų.

Lina: Tačiau labiausiai norime, kad koncertas būtų atsitraukimo valanda nuo kasdienybės, stabtelėjimas, atsipalaidavimas, įkvėpimas, pasivaikščiojimas po savas svajones.

Kanklės be galo skirtingai tiek klausytojų, tiek atlikėjų suvokiamas instrumentas. Lina, o kaip tavo rankose skamba kanklės? Kokio stiliaus muziką renkiesi atlikti, improvizuoti ir komponuoti su savo instrumentu?

Lina: Mano muzikinė patirtis yra labai įvairi. Studijų laikais labai mėgdavau klaisikinius arfos ar fortepijono repertuaro kūrinius aranžuoti kanklėms, man tai būdavo motyvuojantis įššūkis ir gera atlikimo technikos lavinimo praktika. Vėliau teko groti ir įvairaus popmuzikos repertuaro: pavyzdžiui duetu su sese „Rasa&Lina“, o 2022 m. sukūriau ir įrašiau kanklių partiją Leono Somovo ir Monikos Linkytės dainoje „Sakai man lyk“. Taip pat nuo 2017 m. iki dabar koncertuoju su „Late Junctions“ vokalinio ansamblio ir kanklių trio programa, kurioje skamba barokinės arijos bei minimalizmo ir postmodernizmo kūriniai. 2021 m. išleidau debiutinį albumą „Linai“, kuris buvo įrašytas skambinant folklorinėmis kanklėmis bei citra ir kalimba, pritariant vokalu. Albumas gimęs žiemos vakarais, su padainavimais apie vasarą… Apie perėjimą iš minorinio ramumo į viltingą šviesumą. Šis albumas yra įkvėptas gamtos ir pedagoginio darbo su vaikais.

Kuo toliau, tuo labiau norisi atlikti būtent kanklėms parašytą muziką – ar tai būtų mano, ar kitų kompozitorių kurti kūriniai, tačiau būtent tie, kurie buvo rašomi galvojant specialiai apie šį instrumentą, jo tembrą, atlikimo technikas bei lietuvišką dvasią, kurią kanklės perteikia. Man itin gražu, kai kanklės suskamba kartu su orkestru. Kaip tik dabar ruošiuosi gegužės 30 d. atlikti Giedrės Pauliukevičiūtės oratorijos „Gradus Ad Cor“ premjerą su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru ir „Liepaičių“ choru.

Mariau, o kaip Tau sekasi priderinti violončelės skambesį prie kanklių? Ar kyla tam tikrų iššūkių, ar kūrybinis procesas iš tikro yra labai natūralus?

Marius: Nuo mažens augau su sese, kuri groja arfa, tad natūraliai kartu su ja muzikuojame nuo pirmų klasių. Kadangi esu pripratęs derintis prie arfos, groti kartu su kanklėmis nebuvo labai didelis iššūkis, vis dėlto tai yra labai artimi instrumentai. Tačiau kūrybinis procesas buvo labai įdomus. Iš tiesų man yra labai artimas Linos muzikinis pojūtis, todėl prisidėti, papildyti jos kūrinius violončelės spalvomis ar tiesiog kurti kartu naujus kūrinius yra nuostabus nuotykis. Girdžiu, ką ji groja, ir melodija violončelei tiesiog pati pradeda rezonuoti iš vidaus.

Kaip Jums, dviem kompozitoriams, su savais norais, idėjomis ir lūkesčiais, sekasi sutarti ir kurti kartu?

Lina: Manau, mes turime panašų muzikos stiliaus pojūtį, tai labai daug ką palengvina. Jaučiu, kad Marius priima mano kūrybines idėjas, o aš jo. Mariaus kūryba šioje programoje labai praturtina ir išryškina manąsias kompozicijas. Neretai grojant dviese aš pati jaučiuosi, tarsi dalyvaučiau koncerte kaip klausytoja.

Marius: Man kūrimas kartu yra tarsi atradimas kažko naujo. Vis stebiu, kaip instrumentai papildo vienas kitą, na, o Linos balsas prie visos mūsų kūrybos tampa tarsi vyšnaite ant torto viršūnės.

Kadangi koncerte ketinate atlikti nemažai kūrinių su gamtos tematika, gal galėtumėte pasidalinti mintimis, kaip stipriai ir kodėl gamta jus įkvepia kūryboje, o gal visai neįkvepia?

Lina: Į gamtą einu, kai ieškau nusiraminimo, poilsio, atgaivos. Daugelis mano kompozicijų gimė įkvėptos laukinių kelionių. Gal jose aš būnu labiausiai savimi? Gamtoje pavyksta atsitraukti nuo per greito gyvenimo tempo, pristabdyti minčių srautą, sustoti šioje akimirkoje. O toks stabtelėjimas padeda priartėti tiek prie savo esybės gelmių, tiek prie Dievo artumos, kuri taip pat yra labai svarbi mano gyvenimo dalis.

Marius: Nuo mažens visas vasaras ir savaitgalius praleisdavau kaimo sodyboje Anykščių rajone. Po šiai dienai visi bendrai su tėvais ir sese prižiūrime ūkį, o aš visada džiaugdavausi buvimu gamtoje. Tie kvapai, garsai, vaizdai… Visada juose randu įkvėpimo.

Stabtelėti, atsipalaiduoti, nusiraminti. Būtent to gali tikėtis klausytojai iš jūsų koncerto „Nesiekiant žemės“. Lietuvoje tokių meditacinės (ambient) muzikos koncertų iš tiesų sulaukiame nedaug.  Koks jūsų santykis su tokia muzika?

Lina: Meditacinę muziką mėgstu klausyti namuose. Man tai lyg nusiraminimo, atsipalaidavimo įrankis, pagalba išbūti emociškai sunkiose situacijose. Kanklės labai natūraliai įsilieja į ambient muzikos konceptą. Jos jau nuo seno buvo meditacinis instrumentas. Senovėje buvo paprotys užsidarius vienam skambinti kanklėmis sambrėškos laiku. Turbūt giliai mano pasąmonė tai ir jautė, kad man labai natūraliai atėjo noras skambinti būtent tokią – ramesnę muziką.

Marius: Sakoma, kad muzika gydo. Klausant darnių intervalų, akordų kyla malonus harmonijos jausmas, kūnas kartu rezonuoja. Taigi manau, kad tokio tipo koncerte galima atrasti tam tikrą harmoniją. Bet negalėčiau pasakyti, kad koncerte atliksime vien ambient muziką, gal tik tokią, kuri turi tokių požymių.

Kokie jūsų dueto ateities planai?

Lina: Nors dabar visas dėmesys sutelktas į artėjantį koncertą „Nesiekiant žemės“, su Mariumi planuojame ir naujų kūrinių įrašus, norisi išleisti ir antrąjį autorinės kūrybos natų leidinį. Jei aplinkybės bus palankios, kūriniai ir leidinys pasirodys dar šiais metais.

Renginio Facebook nuoroda

Reikalinga registracija į koncertą