Būnant Budapešte ir ieškant, kur čia vakare nueit, akis užkliuvo už matyto pavadinimo “Local Blood [LT]”. Pasirodo, lietuviai iš tikrųjų tuo metu keliavo po Europą ir planavo užsukti į Vengrijos sostinę. Už kelių dienų atsidūrėme vienoje šio miesto įžymybių – ruin bar žanro pirmtake “Szimpla Kert”. Amžių sandūroje buvusiame Žydų kvartale buvo daug tuščių apleistų pastatų, kuriuose atsidarė alternatyvūs barai. Taip 2004-aisiais buvusiame krosnelių fabrike įsikūrė “Szimpla Kert”, anksčiau veikusi kitoje vietoje. Vienoje šio masinio girdymo komplekso patalpų vėliau buvo atidaryta nedidelė koncertų salė, kur pastaruoju metu vyksta “SzimplaROCKS” renginių serija. Būtent čia ir užtikome senus “Ore” bičiulius Local Blood, praėjusių metų pabaigoje pristačiusius romantinį-kriminalinį, konceptualų albumą „Loverman”. Karjeros pradžioje įkvėpti tokių grupių kaip Joy Division, Interpol, The Editors, pastaruoju metu “lokalbladai” nukrypo į savotišką David Gahan, Nick Cave ir Viagra Boys mišinį. Naujusią albumą „Loverman” grupė pristatė ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, kur per dvi savaites sugrojo beveik 10 koncertų. Birželio 7 d. Local Blood kartu su dadcap pasirodys Lukiškių kalėjime. O mes prisimename susitikimą Budapešte ir kalbamės apie turavimą užsienyje.
Pirmą grupės koncertas užsienyje. Kaip visa tai atrodė?
Pirmas buvo Varšuvoje. Jaukiame, Twin Peaks’iškame klube, miesto centre, pavadinimu “Chmury”. Kuriame, beje, jau yra groję keletas lietuviškų grupių. Mus apšildė smagi vietinė grupė Starlamydear, su kuria taip pat susipažinome, apsikeitėme kontaktais. O prieš koncertą apėmė labai keistas jausmas, kad nors tu nieko nepažįsti, matai pirmą kartą, bet žmonės tave žino ir atėjo paklausyti būtent tavo muzikos. Turėjome labai gerą koncertą – jis tapo tvirta pradžia visam turui.
Savam kieme pranašu nebūsi. Mano galva, bet kuriam atlikėjui sveika ir svarbu išbandyti save koncertuose užsienyje. Kaip jums kilo turo idėja?
Turo idėją jau seniai nešiojomės savo galvose. Turbūt dar nuo grupės įkūrimo pradžios. Tas daug kartų per filmus matytas ir romantizuotas keliavimas su grupe traukė mus. Tik gal garsiai apie tai per daug nekalbėdavome. Kaip ir su kitais dalykais grupėje, laukėme kol tam pribręsime ir viskas ateis savaime.
Kaip suprantu, prie šios idėjos realizavimo stipriai prisidėjo “Noise Me” bookingas? Papasakokite, kaip suradote vieni kitus…
Kai išleidome antrąjį albumą, sulaukėme nemažai dėmesio iš įvairių užsieno leidinių, klubų, muzikos žmonių, tame tarpe buvo ir “Noise Me” bookingo agentūra. Gavome iš jų pasiūlymą pasivažinėti po Centrinę Europą ir per daug nedvejoję sutikome. Už tai esame labai dėkingi Aleksui iš “Noise Me” ir Aušrai, kad viską taip sudėliojo bei padėjo tapti realybe.
Kas labiausiai neramino prieš šią kelionę?
Išvažiavome gerai pasiruošę ir viską suplanavę. Neturėjome jokių perdėtų lūkesčių nei sau, nei kitiems. Buvome atviri įvairioms patirtims, kad ir kas mūsų laukia. Žinojom, kad bus visaip. Tad nerimo per daug nejautėme. Tik kartais pajuokaudavome, kad didžiausias iššūkis bus praleisti tiek daug laiko kartu ir grįžti nesusipykus. Bet panašu, kad viskas pavyko gerai. Gal ir pavargome vieni nuo kitų, bet dabar jaučiamės dar artimesni.
Kuris turo koncertas labiausiai įsiminė ir kodėl? Buvo gana keistų variantų. Pvz., Trenčín grojote žymaus vietinio džiazmeno Peter Lipa koncerto aftepartyje, Slovėnijoje dalinotės scena su metalistais Northern Revival iš Serbijos…
Tikrai įsiminė patys mažiausi. Vienas tokių buvo Čekijoje, Přerov miestelyje, nedideliame venue – ne ką didesniam nei mūsų studija Vilniuje (talpina ~20 žmonių). Ten buvo išskirtinė patirtis. Buvo labai intymu, keista. Bet išsivežėme geras emocijas ir labai įdomią patirtį.
Ką reiškia (beveik) iš eilės sugroti 9 koncertus vis skirtingai publikai? Kas vakarą atiduoti daug energijos ir ne visada gauti jos atgal.
Gal sunkiausia ir ilgiausia buvo turo pradžia. Jau po pirmų dviejų koncertų gal net norėjosi truputį stabtelti. Visko buvo labai daug. Atrodė, kad kelyje esame jau kelias savaites, nors praėjo dar tik pora dienų. Pabaiga atrodė labai toli. Bet kai apsipratome, nusistovėjo tam tikra rutina, viskas pradėjo judėti greičiau – pradėjome patys daugiau mėgautis procesu. Visi koncertai buvo kažkuo išskirtiniai, kitokie nei esame įpratę ir publika, nors ir įvairi, bet visada buvo pasiruošusi šokti. Kas buvo labai malonu ir užkraudavo energetiškai.
Kas motyvuoja/kompensuoja, kai vietoje Lietuvoje įprastų šimtų galvų, salėje linguoja vos kelios dešimtys? Atrodytų, kam taip daryt, bet grupės vistiek turuoja po visą pasaulį.
Žmonių kiekis, kaip ir lokacijos, kuriose grojome, kaskart skyrėsi. Kai atlieki savo muziką vietoje, kurioje telpa dvidešimt ar trisdešimt žmonių, o joje tiek ir susirinkę, neatrodo, kad jų yra mažai. Gal netgi atvirkščiai. Iš dalies susikuria dar intymesnis ryšys su klausytojais ir, atrodo, kad atliekama muzika pradeda skambėti kažkaip kitaip. Tai yra tos patirtys, kurios labai daug duoda ir norisi jas pakartoti.
Turo gėrimas ir turo maistas?
Vietinė Cuba Libre ir alus. Maistas turbūt vietiniai kebabai. Skaniausi kebabai buvo Čekijoje. Stengiamės paragauti kiekvienos šalies tradicinių patiekalų/gėrimų, kas irgi buvo tam tikras viso turo experienc’as.
Galbūt turo metu gimė kokių nors prieš/pokoncertinių ritualų? Kažkas gavo naują pravardę? Išryškėjo netikėtos savybės? Atsirado naujo grupės folkloro?
Prieš/pokoncertinių bendrų ritualų mes neturėjome ir po turo jų kaip ir neatsirado. Grupėje pas mus kiekvienas susikaupia asmeniškai, savaip susitvarko su jauduliu ir tada viską paleidžia ant scenos jau grojant. Šiaip kelionės metu labai daug klausėme Šventinio Bankucheno, tai gal tai ir būtų savotiškas folkloras, kuris lydėjo mus viso turo metu. Pravardžių atsirado daug ir labai gerų, bet visos jos ir liko ture.
Klausimas vadybininkei Aušrai, esančiai su grupe nuo pat jos pradžios. Aušra, kaip tau sekėsi keliauti su bernais? Gal kitame ture į draugiją norėtum pasiimti femmove Valeriją?
Sekėsi išties puikiai. Kadangi jau seniai esame visi gerai pažįstami, tai, galima sakyti, jautėmės lyg kelionėje su šeima. O aš, kadangi esu pratusi prie vyriškos kompanijos – tiesą sakant, merginų visiškai netrūko. Na, o kadangi mūsų kompanija ir taip buvo 7 asmenys, tai ganėtinai brangus malonumas vykti dar didesniu sąstatu (dėl apgyvendinimo, maitinimo ir t.t.) Nors, žinoma, mielai kartu pasiimtume ir Valeriją. Galbūt pasauliniam turui reiks. (juokiasi)
Jūsų naujausias albumas „Loverman“ yra apie 90-aisiais Lietuvoje vyravusį kriminalinį romantizmą. Laikotarpį, kai teko prisitaikyti prie naujos realybės ir visų su ja susijusių tamsių dalykų. Ar tai buvo aktualu ir Centrinės Europos gyventojams?
Gal kažkam ir buvo aktualu, na, bent jau tiems žmonėms, kurie įsigijo mūsų albumą. Bet aktualu buvo ir mums patiems, nes galėjome stebėti, kaip tos šalys, kuriose grojome, pasikeitė nuo devyniasdešimtųjų, palyginus su Lietuva. Tai grįžus apėmė labai didelis džiaugsmas, nes, atrodo, tik tada buvo galima suprasti, kokią pažangą Lietuva yra padariusi per tuos 34 nepriklausomybės metus.
Dar kalbant apie 90-uosius, tai Čekijoje, Přerov miestelyje, radome vietinį barą, kurio visas interjeras, žmonės, kurie ten renkasi iš kartos į kartą, atrodo, nuo ’90-tųjų taip ir nepasikeitė.
Ką jums asmeniškai ir grupei davė ši kelionė?
Po baigiamojo turo koncerto “Lofte”, Vilniuje, pamatėme, kad įgavome daug laisvės. Jaučiamės tvirčiau, užtikrinčiau, labiau pasitikime savimi ir vienas kitu. Turas mus sutelkė ir užgrūdino.
Ką kitame ture darytumėt kitaip?
Pasiimtumėme antklodžių ir pagalvių užvalkalų (juokiasi). Kadangi visa kita buvo apgalvota ir suplanuota iki smulkmenų.
2016-aisiais metais “Ore”, viename pirmųjų savo interviu, sakėte, kad vienas didžiausių iššūkių – išvažiuoti koncertuoti į užsienį: “padaryti mini turą per Baltijos šalių klubus ar kažkur į Vakarus… Berlyną”. Nepraėjo nei 10 metų ir dalis iššūkio įgyvendinta. Liko Vakarai ir Berlynas?
Taip, Vakarai ir Berlynas bus! Tikimės, kad ilgai netruksim įgyvendinti ir šią dalį.
Komentarai