Pačioje rugsėjo pabaigoje, anksti ryte, sėdau į traukinį Madridas – San Sebastianas, su smalsumu laukdama galimybės pirmą kartą sudalyvauti San Sebastiano filmų festivalyje, kuris vyko jau 72-ąjį kartą. Už lango lyjo, bet vis dar žydėjo pievos, o traukinyje vaišino kava ir sultimis. Kelionė klostėsi geriau nei tikėjausi, traukiniui vingiuojant po besikeičiantį ispanišką gamtovaizdį, o galvoje besisukant mintims apie šio vakaro seansą ir galimybę gyvai išvysti Pedro Almodovarą.
Kelionės partneriu gavau nerimastingą muzikos prodiuserį bei kultūros vadybininką Emiliano, kuris su savo komanda pirmą kartą keliavo po Ispaniją su specialia humoro programa, pasakojančia apie “kliedesius”, kuriuos šiuo metu patiria Argentina. Žinoma, kalbėjomės ir apie argentinietišką kiną, kuriam šiemet buvo skirtas išskirtinis dėmesys bei parama San Sebastiano filmų festivalyje.
Šalia įprastos kategorijos „Lotynų Amerikos horizontai“, Argentinai buvo dedikuota atskira erdvė, išreiškiant solidarumą kino industrijos kūrėjams ir išryškinant jo svarbą pasauliniame kontekste. Argentinietiškas kinas, garsėjantis savo kūrybiškumu ir unikalumu, pasikeitus valdžiai, susiduria su dideliais iššūkiais bei ekonominiais suvaržymais, tapusiais viena pagrindinių diskusijų temų ir festivalio metu.
Turiu pripažinti, kad pirmą kartą dalyvaujant tokio masto renginyje orientuotis tarp daugybės kategorijų buvo nemenkas iššūkis. Iš daugiau nei dviejų šimtų atrinktų filmų, sudėliotų į septynias konkursines ir šešias nekonkursines programas, pavyko pamatyti tik mažą dalį. Be filmų programos, festivalyje gausu diskusijų su kino industrijos kūrėjais, raudonojo kilimo akimirkų, apdovanojimų ceremonijų bei spaudos konferencijų, todėl teko atidžiai rinktis, kad susidėliočiau savo asmeninę programą.
Kai traukinys pasiekė San Sebastianą, atsisveikinau su Emiliano ir patraukiau link Ludwig Mies van der Rohe suprojektuotų Kongresų rūmų (jų architektūra nusipelno atskiro dėmesio), kur turėjau atsiimti savo akreditaciją. Čia vyko pagrindiniai festivalio renginiai, raudonojo kilimo pasirodymai, spaudos konferencijos, o pirmas dalykas, kurį pamačiau – Pedro Almodovaras ir nusidriekusi milžiniška eilė žmonių, bandančių patekti į jo naujausio filmo spaudos konferenciją. Deja, spaudos konferencijoje sudalyvauti nepavyko, tačiau džiaugiuosi sudalyvavusi apdovanojimų ceremonijoje.
“Donostijos” apdovanojimas Pedro Almodovarui
Prieš pat filmo “The Room Next Door” peržiūrą, švęsdamas savo 75-ąjį gimtadienį, apsuptas begalinio draugų palaikymo, Pedro Almodovaras atsiėmė „Donostijos“ apdovanojimą – prestižinį apdovanojimą, skirtą pripažinti reikšmingų kino pasaulio veikėjų išskirtinius karjeros pasiekimus.
Iš festivalio tikėjausi daug glamūro, ekstravagancijos, skambių, bet tuščių kalbų ar net arogancijos, tačiau buvau nustebinta. Ne tik “Donostijos” apdovanojimų ceremonijoje, bet ir festivalio uždarymo vakaro metu kūrėjai man pasirodė paprasti – jų balsai drebėjo, kalbas jie skaitė nuoširdžiai, iš suglamžytų popieriaus lapų, kažkiek net primindami mokyklos aktų salės laikus… Tai buvo proga pamatyti, kad net ir žinomi kūrėjai yra pažeidžiami, būtent tada dar kartą supratau, koks svarbus yra palaikymas ir draugystė kiekvieno iš mūsų gyvenimuose.
Pedro Almodovarui „Donostijos“ apdovanojimas buvo įteiktas net po keturiasdešimt ketverių metų po to, kai jis pirmą kartą pasirodė festivalyje su savo debiutiniu pilno metro filmu ”Pepi, Luci, Bom and Other Girls“. Ir nors režisierius jau yra gavęs daugybę pasaulinio lygio apdovanojimų, tarp kurių yra ir auksinis liūtas, tačiau jo emocijos ir jaudulys buvo lygiai tokie pat nuoširdūs ir tikri, o padėka ir garbė jį atsiimti – neišmatuojami.
Didelį įspūdį paliko tai, kad Pedro, atsiimdamas apdovanojimą, jam suteikė savo reikšmę. „Aš neturėjau kantrybės, bet sugebėjau išlaukti. Nenoriu pasakoti epo apie tai, kaip svarbu ilgai laukti ir nepasiduoti. Aš laukiau tiek, kiek reikėjo. Verčiau noriu pasidalinti istorija apie aistrą, mano aistrą kinui“, – sakė jis, prisimindamas, kaip sukūrė savo pirmąjį filmą po dvylikos metų, praleistų Madride dirbant vienoje žinomiausių telekomunikacijos kompanijų.
Apdovanojimą jam įteikė ilgametė draugė Tilda Swinton, kuri ne tik vaidino jo pirmajame ilgametražiame filme anglų kalba, bet ir visą likusį laiką festivalyje lydėjo už parankės ar susikibus rankomis. Kol režisieriaus neišvydau gyvai, nesuvokiau, kad jis sensta, nors tai jau gana seniai atsiskleidžia jo kūryboje, taip pat ir naujausiame filme.
Tilda Swinton savo kalboje ne tik pabrėžė Pedro Almodovaro reikšmę kino industrijai, bet ir jo unikalumą kaip žmogaus, suprantančio empatijos, laisvės ir tarpusavio ryšių svarbą. „Tavo atsidavimas ir sugebėjimas neatgręžti nugaros kito skausmui, Pedro, pastato tave už mūsų visų “gretimų durų”. Tu nuolatos mums primeni apie atsakomybę ir pareigą, kurios yra neatsiejamos nuo meilės. Tu esi mano bendražygis ir mano draugas“, – sakė ji.
“The Room Next Door” / “La habitación de al lado” (Ispanija, JAV, rež. Pedro Almodovar)
Filmo tema universali – vienos moters kančios istorija pasaulyje, kuris taip pat išgyvena savotišką agoniją. Tai pasakojimas apie besąlygiškos draugystės galią, kai buvimas šalia, „gretimame kambaryje“, tampa svarbesnis net ir už pačią meilę, kuomet kančios akivaizdoje tai neretai yra daugiausia, ką galime padaryti vienas dėl kito.
Karo reporterė Martha sužino, jog serga paskutinės stadijos skrandžio vėžiu. Jos gyvenime netikėtai vėl atsiranda Ingrid – seniai matyta draugė, su kuria jos ne tik dirbo, bet ir dalijosi profesiniais pasiekimais ir net vyrais. Martha prašo Ingrid būti ta, kuri pasirūpins ja paskutinėmis gyvenimo dienomis planuojant mirtį ir būnant šalia, kai tas momentas ateis. Ingrid – ne pirmasis jos pasirinkimas, tačiau būtent jos atviras nesugebėjimas slėpti nejaukumo mirties akivaizdoje ir paverčia ją autentiška bei nepakeičiama šios situacijos liudytoja bei atrama paskutiniame Marthos gyvenimo etape.
Almodovarui būdingas sąmojingumas šioje dramoje puikiai dera ir padeda išvengti melodramos klišių, vietoj jų veikėjams suteikiant humoro jausmą, humanizuojantį jų skausmą. Net ir didžiausioje kančioje visada yra vietos juokui, dažnai net ir pačiam nuoširdžiausiam, todėl esu įsitikinus, kad daugelis, kam yra tekę susidurti su panašiomis patirtimis, šiame filme būtinai atpažins ir save. Režisieriaus filmai man visada atrodė ypatingi dėl jo gebėjimo subtiliai derinti skausmą ir humorą, o žiūrėdama šį filmą tik dar kartą įsitikinau, kodėl jis yra vienas mano mėgstamiausių.
Kaip jau minėjau, filme agonijoje yra ne tik Martha, teigdama, jog “kai esi kančioje, nebegali būti pačiu savimi”, bet ir pasaulis, apie kurį subtiliai užsimena ir filmo veikėjai, kalbėdami apie karo žiaurumus, klimato krizę bei vartotojiškos visuomenės slegiantį poveikį. Martha skausmo akivaizdoje pamažu praranda gebėjimą mėgautis iki šiol ją džiuginusiais dalykais – muzika, literatūra, menu, tačiau leisdama paskutines dienas su Ingrid gamtos apsuptyje ji atranda naują ryšį su paprastais gyvenimo stebuklais: paukščių čiulbesiu ankstyvą rytą ar netikėtai, rudenį iškritusiu pirmuoju sniegu.
Būtent sniegas ekrane visuomet perteikiamas kaip stebuklas, atgaivinantis veikėjų vaizduotę, cituojant patį James Joyce: “Snow is falling upon all the living and the dead”. Šiame jautriame, poetiškame fone veikėjos kalbasi ir apie mirtį, draugystę bei seksualinį malonumą, kaip geriausią priešnuodį kovojant su beviltiškumu. Martha tiksliai nežino, kada ji nuspręs palikti šį pasaulį, tačiau paaiškina Ingrid, kad miegamojo duris ji paliks praviras kiekvieną naktį, o dieną, kai jos bus uždarytos, reikš, jog ji išėjo.
“Every You Every Me” / “Alle die Du bist” (Vokietija, Ispanija, rež. Michael Fetter Nathansky)
Tai nuostabus filmas apie tai, kaip mes matome vienas kitą.
Nadine iškviečiama į anglies kasyklos gamyklą suvaldyti ekstremalios situacijos. Ji braunasi per tamsius, niūrius koridorius, ginčijasi su darbuotojais, kurie nesugeba aiškiai apibūdinti, kas vyksta, tačiau prašo pagalbos atlaisvinti užbarikaduotą patalpą. Nesiveldama į tuščias diskusijas ji užtikrintai perlipa grotas, už kurių netikėtas vaizdas – nerimastingas, grėsmingai atrodantis jautis, kurio Nadine visai nesibaimina. Ji prieina prie gyvulio, švelniai glosto, o po to kartu su juo ramiai palieka patalpą, užtikrintai žengdama koja kojon gamyklos koridoriais.
Tik vėliau sužinome, kad jautis – tai Nadine sutuoktinis Paulas, kovojantis su panikos atakomis. Filme Paulas pasirodo įvairiose fizinėse formose – kaip įžeidus berniukas, rūpestinga pagyvenusi moteris, žavingas paauglys… Šios transformacijos atspindi Nadine jausmus ir išryškina emocinį atstumą, susvetimėjimą bei kintančius jų santykių dinamikos bruožus. Pradžioje galvojau, kad šios transformacijos vargins ir suteiks per didelį nerealumo pojūtį, tačiau ilgainiui jos tampa visiškai natūralios.
Nepaisant pagrindinės filmo temos, taip pat ryškiai atsiskleidžia ir Vakarų Vokietijos industrinė aplinka, gamyklų darbininkų gyvenimas, darbuotojų teisės ir socialinės problemos, taip pat pogimdyvinės depresijos simptomai ir sudėtinga santykių dinamika. Šios temos kartu su pagrindiniu siužetu kuria gilų, daugiasluoksnį pasakojimą apie asmeninę ir profesinę kovą, bei emocinį susvetimėjimą. Tai filmas apie meilę, tačiau ne tą saldžią, romantinę meilę, o tokią, kuri kvestionuoja šį jausmą ir originaliai bei kūrybiškai perteikia atpažįstamas santykių peripetijas.
Na ir aišku, kiekvieną kartą skaitant filmo pavadinimą, galvoje būtinai skamba ir Placebo…
“The Last Showgirl” (JAV, rež. Gia Coppola)
Naktinio ir dieninio Las Vegaso kontrastai, blizgučiai ir plunksnos, visiems gerai pažįstami aktoriai, alternatyvos pasiūlymas jaunystės kulto dominavimui Holivude, vaizduojant vyresnio amžiaus moterų kūnus ir pabrėžiant jų autentišką grožį… Deja, bet visi šie stiprūs estetiniai ir teminiai elementai neatsveria filmo trūkumų: scenarijus lėkštas, o veiksmas – pernelyg nuspėjamas.
Gia Coppola, kilusi iš ilgaamžės Holivudo filmų kūrėjų šeimos, gali sau leisti drąsiai ir daug eksperimentuoti: naudoti tradicinę juostos technologiją filmavimui ar pasikviesti žinomus aktorius bei naudoti autentiškus laikmečio kabareto kostiumus. Tačiau nepaisant kostiumų žavesio ir techninių galimybių, analoginė estetika atrodo lyg netyčinis brokas (sėdint arčiau didžiojo ekrano vaizdas man net suko galvą) ir nesukuria taip trokštamo originalumo.
Vis dėlto šis filmas sulaukė pripažinimo – San Sebastiano festivalio specialiojo žiuri prizo. Kodėl žiuri šį filmą įvertino taip aukštai? Greičiausiai ne dėl to, kad jis būtų tobulas, bet todėl, kad jis drąsiai paliečia temas, kurios šiandien itin aktualios.
Pamela Anderson įtikinamai atskleidžia veikėjos kelionę, turinčią paralelių ir su jos pačios asmeniniu gyvenimu: nuo kovos su eidžizmu, karjeros iššūkių iki jautrių motinos ir dukters santykių. Šis apdovanojimas simbolizuoja ne tik pagarbą moterų gyvenimo autentiškumui, bet ir kino, metančio iššūkį įprastoms grožio ir amžiaus normoms, svarbą.
Man, kaip Pamela Anderson fanei, buvo labai svarbu sudalyvauti peržiūroje ir pamatyti, kaip jos transformacija atgyja ekrane – tai buvo ne tik kultūrinė patirtis, bet ir asmeninis priminimas apie drąsą priimti save, keistis ir kovoti su primestais standartais.
“Ulysses” (Japonija, Ispanija, rež. Hikaru Uwagawa)
Nenoriu daug varyti ant šio filmo, įtraukto į Zabaltegi-Tabakalera kategoriją – atvirą, nekonkursinę festivalio sekciją, apimančią įvairius netradicinius kino formatus, žanrus ir ilgius. Šios kategorijos filmai garsėja eklektiškais, ribas peržengiančiais pasirinkimais, tačiau tiesa ta, kad „Ulysses“ nuo pat pradžių bandė peržengti ir mano ribas. Deja, iki pabaigos neištempiau.
Tai tarsi “jauno žmogaus memuarai” – dokumentika apie šiuolaikinius santykius, įsipareigojimų baimę, neva gilius, jauniškus pokalbius ant asfalto naktį, “liquid love”. Veiksmas vyksta Madride, San Sebastiane ir Japonijoje, kur didžiąją dalį sudaro kasdienės gyvenimo scenos, kurių estetika atrodo pseudo meniška, o pokalbiai – banalūs. Slogų įspūdį paliko jau pati pirmoji istorija apie šeimą iš Rusijos – mamos ir sūnaus pokalbį, siekiant suprasti, kodėl tėvo nėra šeimos paveiksle. Esamo karo kontekste tai paliko slogų įspūdį. Galbūt jau tada, prasidėjus šiai istorijai, reikėjo tiesiog palikti kino salę.
“Hard Truths” (Jungtinė Karalystė, Ispanija, rež. Mike Leigh)
Pagrindinė veikėja Pansy – viskuo nepatenkinta ir nuolat rėkianti vidutinio amžiaus juodaodė moteris. Ji gyvena su savo vyru santechniku Curtley ir bedarbiu sūnumi Moses viename iš eilinių Anglijos priemiesčių, o jos diena prasideda staigiai pašokus iš lovos po košmaro (tuo pačiu išgąsdindama ir filmą stebinčią auditoriją) ir tęsiasi nuolatiniu pasaulio kaltinimu bei aplinkinių engimu.
Oficialiojoje programoje parodytas britų režisieriaus filmas, kaip teigia pats autorius, atskleidžia ne šiuolaikinio pasaulio realybę, o „visuotinę, visiems pažįstamą, universalią žmogaus būseną“. Tai – jautrus ir užjaučiantis, tačiau juodo humoro nestokojantis filmas, nevengiantis intymaus žvilgsnio į šeimas ir mus siejančius tarpusavio ryšius. Realistinis stilius, gilūs dialogai ir autentiški personažai kviečia apmąstyti tiesas, kurių dažnai nenorime sau pripažinti.
Kaip filmo įžanginėje scenoje kamera meistriškai priartėja prie Pansy namo, sukurdama intymumo pojūtį, mums pradedant pažinti veikėją ir jos šeimą, taip pabaigoje ji nutolsta už namo kampo, tarsi palikdama žiūrovą ten, kur viskas prasidėjo. Filmas nepateikia atsakymų, tačiau, noriu tikėti, priverčia su atjauta pažvelgti į ne visuomet lengvai priimamas, tačiau visiems pažįstamas žmogiškas patirtis.
“Apocalypse in the Tropics” (Brazilija, rež. Petra Costa)
Ar apokalipsė jau įvyko, ar vis dar laukia?
Brazilijos režisierė, Oskaro nominantė Petra Costa, savo puikiai susuktoje dokumentikoje analizuoja šalies politinę ir socialinę krizę, išryškinančią demokratijos trapumą šalyje įsigalint Evangelikų judėjimui. Ji nagrinėja „apokalipsės“ sąvoką, neapsiribodama jos kaip pasaulio pabaigos reikšme, bet įtraukdama ir „apsireiškimo“ idėją. Režisierė atveria akis šių dienų politinėms realijoms, matydama apokalipsę ne tik kaip artėjančią katastrofą, bet ir kaip galimybę „apsireikšti“ tiesoms, susijusioms su dabartine politine situacija.
Net sunkiai įtikėtini įvykiai, pranokstantys beprotybės ribas, tapo realybe paskutiniuose Brazilijos rinkimuose, kurių pabaiga 2022-ųjų spalį pralaimėjus populistui Bolsonaro, priminė tikrą beprotybę. Po naujojo prezidento Lulos inauguracijos 2023-ųjų pradžioje įvykusios riaušės priminė ir JAV įvykius Kapitolijuje po Trumpo pralaimėjimo, kuomet riaušininkų veiksmai buvo jų pačių interpretuojami kaip Paskutinio teismo dienos ženklai. Šie įvykiai, Costa akimis, tik atspindi, kaip religija gali būti išnaudojama politinėms manipuliacijoms ir masių kurstymui.
Man, besilankant Brazilijoje tų pačių metų vasarį, šie įvykiai įgavo asmeninę reikšmę, tiesiogiai patiriant politinę įtampą ir nesaugumą, kurie tuo metu buvo juntami visoje šalyje. Keliaujant iš konservatyviosios Kuritibos, palaikančios Bolsonaro, į Rio de Žaneirą ir San Paulą, palaikančiuose Lulą, kontrastai tapo itin ryškūs. Net ir didžiausio pasaulyje karnavalo metu, gatvėse skambant sambai, smarkiai jautėsi ir politinis susiskaldymas bei įtampa. Tai tapo akivaizdu, kai Kuritiboje pakviečiau seniai matytą draugą vakarienės, įspėdama, kad kitą dieną iškeliauju, tačiau jis atsisakė, nes smarkiai ruošėsi Lulos palaikymo protestui. Ši istorija puikiai atspindi tuo metu vyravusią Brazilijos politinę atmosferą – pilną įtampos ir poliarizacijos, tačiau kartu ir vilties, kad Lula sugebės atkurti stabilumą šalyje.
Šis Petra Costa filmas yra svarbus liudijimas apie šiuolaikinės visuomenės ir demokratijos pažeidžiamumą, tačiau kartu ir perteikia viltį, kad kiekviena krizė gali tapti galimybe naujai pradžiai.
“Parthenope” (Italija, Prancūzija, rež. Paolo Sorrentino)
Sorrentino mane nervina, o jo filmai – dar labiau. Tiesą sakant, panašiai jaučiuosi ir galvodama apie Italiją. Išpuoselėtas šios šalies grožis ir architektūra, kelionėse iš pradžių žavi, tačiau netrukus pradeda erzinti, o komfortiškas maistas po poros dienų apsunkina ir aptingina, bet jam atsispirti sunku. Žiūrint šį filmą buvo tas pats – nervino, bet ir nustoti žiūrėti nesinorėjo. Praėjo nemažai laiko nuo peržiūros, bet vis dar nesu tikra – ar šis filmas man patiko, ar negaliu jo pakęsti?
Filmas apie Neapolį ir Parthenopę, gimusią vandenyje ir tapusią miesto metafora. Jos smalsumas žmonėms paverčia ją tikra antropologe, tyrinėjančia kitus tam, kad neva geriau pažintų save. Visi veikėjai tiesiog pakerėti jos grožio ir laisvės siekio ir tuo nežmoniškai erzina. Pati Parthenopė, regis, bando pabėgti nuo šio grožio, ieškodama nuotykių ir pasirinkdama įvairiausių tipažų draugiją. Daugelis veikėjų, nors ir įdomūs, dažnai yra tik simboliai, o jų istorijos galbūt net ir įdomesnės už pačią filmo idėją.
Sorrentino, kaip įprasta, perdėtai vaikosi estetikos, vaizduodamas Parthenopę leidžiančią laiką su broliu ir namų tvarkytojos sūnumi (vaikščiodama plonytėmis meilės trikampio ribomis), vėlesniame gyvenimo etape įsiveldama į įvairiausio tipo santykius su „grožį praradusia“ tragikomiška aktore, antropologijos profesoriumi ir jo sūnumi (scena su juo tiesiog siurreali) ar Neapolio nusikalstamą pasaulį bei nevengdamas intymių epizodų, pavyzdžiui, su vyskupu bažnyčioje.
Atsikartojantys dialogai apie Parthenopės grožį, veikėjų seilėjimasis, dramatizavimas („aš nenoriu pavogti nė minutės tavo jaunystės“), klausimai apie tai, ar ji supranta savo grožį ir jo galią, pradeda varginti. Pats Sorrentino prisipažino, kad šiuo filmu nenorėjo nieko konkretaus pasakyti. Jo teigimu, savo naujausiuose filmuose jis siekia vaizduoti intymesnius išgyvenimus, tačiau tam reikia juos iš naujo patirti pačiam ir galbūt jis dar nėra tam pasiruošęs. Gal todėl filmas, nors ir pripildytas įdomių veikėjų bei jų istorijų, nesugeba paliesti giliau?
Beje, kas čia per fenomenas su „Parthenope official trailer reaction“ ir random „YouTube“ kūrėjais, komentuojančiais filmo anonsą? Ar aš kažką praleidau, ar tai normalu? Iki šiol nieko panašaus nemačiau ir tokios obsesijos nesuprantu.
“Tattoo, The First Adventure Of Pepe Carvalho” / “Tatuaje, primera aventura de Pepe Carvalho” (Ispanija, rež. Bigas Luna)
Bigas Luna – režisierius, išgarsinęs tokius aktorius kaip Penelopė Cruz ir Javieras Bardemas. Jo debiutinis filmas “Tattoo, The First Adventure of Pepe Carvalho” San Sebastiane buvo rodomas “Klasikoak“ programoje, kurioje pristatomi restauruoti kino klasikos perlai. Sukurtas pasibaigus diktatūrai Ispanijoje, tačiau vis dar vyraujant cenzūrai, stebina tuo, kad, nors ir cenzūruotas, jis, kaip ir kiti Bigo filmai, pilnas feikinio liberalizmo ir erotikos. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, sunku suvokti kokius paradoksus šiuo laikotarpiu išgyveno Ispanija, trokštama išsilaisvinti iš priespaudos, tačiau tai darydama gana ekstremaliai ir dažnai siekdama šokiruoti, o ne iš tiesų keisti visuomenę.
Šis filmas – telenovelės ir noir žanro mišinys, kuriame gausu ispaniško jausmingumo, neištikimybių, narkotikų, geismo ir smurto, taip pat – ir kultūrinės tapatybės paieškų, pasimėgavimą keliančios vizualikos ar vemti verčiančių stereotipų ir male gaze klišių. Filmas sukasi apie lavoną, rastą Barselonos paplūdyje su vieninteliu atpažįstamu požymiu – tatuiruote, sakančia “Gimiau tam, kad sukelčiau revoliuciją pragare”. Pagrindinis filmo herojus – detektyvas, einantis per moteris ir bandantis išsiaiškinti šią žmogžudystę vien tam, kad patenkintų savo asmeninius poreikius ir ego.
Unikalus garso takelis, Bigui būdinga estetika ir vizualumas, nostalgiška Barselona aštuoniasdešimtaisiais, deja, bet neatperka šlykštaus poskonio dėl perdėtai seksualizuotų moterų kūnų vaizdavimo ir seksistinių scenų. Filmo požiūris į seksualumą, mano akimis, yra tik estetiškas pretekstas, dar labiau sustiprinantis tradicines lyčių normas, o ne jas kvestionuojantis ar kviečiantis visuomenę pabusti iš diktatūros nusistovėjusių normų.
Trumpai apžvelgti to, kas vyksta mažame Ispanijos miestelyje prie Prancūzijos sienos rugsėjo pabaigoje, beveik neįmanoma – čia susiduria išties skirtingos idėjos ir pasaulėžiūros. San Sebastiano kino festivalis skirtas ne tik filmams, bet ir industrijos profesionalams bei „work in progress“ projektams, taip pat tai ir erdvė minčių dalijimuisi ir diskusijoms. Vienas iš daugelio diskusijų sukėlėjų – Johny Deppas, kuris festivalyje ne tik pristatė savo režisuotą filmą, bet ir apsilankė ligoninėje persirengęs Jack Sparrow. Vaizdelis, švelniai tariant, labiau kraupus nei mielas…
Kontraversijos neapsiribojo vien Deppu. Ispanų reperis C Tangana debiutavo kine su „The Flamenco Guitar of Yerai Cortés“, filmu, kurį sukūrė neturėdamas jokios techninės patirties. Išvysti jo vardą festivalio programoje buvo tikrai netikėta. Kita, ne mažiau absurdiška ir komiška festivalio akimirka buvo skirta Bigas Luna dešimtųjų mirties metinių paminėjimo ceremonijai. Šio renginio metu ne tik buvo pagerbtas režisierius, bet ir prisimintas jo filmas „Jamón Jamón“ bei, pagal jo priešmirtinį norą, surengta kumpio degustacija, kurioje dalyvavo ir Javieras Bardemas su Penelope Cruz. Nemačiusiems filmo galbūt sunku suvokti šio renginio absurdiškumą, tačiau jis tik dar kartą įrodo, kad Ispanijoje nei vienas renginys neapsieina be kiaulės kojos!
Nepaisant visų šių ekstravagantiškų renginių bei svečių, raudonojo kilimo akimirkų ir triukšmo, festivalis taip pat yra ir rimtų diskusijų erdve. Čia aptariami strateginiai tikslai, tokie kaip lyčių lygybė (stebima nuo 2017 m., kai buvo paskelbta pirmoji lyčių balanso ataskaita) ar aplinkosauga, siekiant festivalį paversti tvaresniu. Taip pat vykdomi įvairūs tyrimai ir teikiamos ataskaitos apie šių tikslų įgyvendinimą.
Pabuvus vieną kartą, sunku pasakyti, kiek šie tikslai įgyvendinami praktiškai, tačiau viena aišku – festivalis diktuoja miesto ritmą. Jo metu autobusai keičia savo maršrutus, kad sutalpintų kuo daugiau keleivių, didžioji dalis miesto restoranų puikuojasi „Michelin“ žvaigždėmis, o pavargus po filmų, maisto ir vyno maratono ir įšokus į autobusą namo, pavažiavus vos kelias stoteles visada rasi bendraminčių, su kuriais gali aptarti matytus filmus ar kitos dienos programą.
Internete:
Komentarai