Mario Libido ir jo indie iškrovos

Beveik prieš 5 metus dalinomės svajingu paslaptingo atlikėjo starsome kūriniu “since 17”. Projekto autorius Marius Libas šį projektą pristatė kaip vieno žmogaus projektą, susidūrusį su jaudinančiais dreampop, indie, rnb, džiazo žanrais ir kuriantį unikalią atmosferą bei patrauklias melodijas. Nepaisant užsidegimo sukurti po kūrinį kas mėnesį, starsome netrukus užgeso. Kaip paaiškėjo vėliau, tik tam, kad po pertraukos atgimtų nauju pavidalu.

Pačioje praėjusių metų pabaigoje iš Jonavos kilęs kūrėjas psivadino Mario Libido ir išleido albumą “Iškrova”, nustebinusį savo paprastomis, tačiau ne prastomis dainomis ir amerikietiškojo loser indie sąskambiais. Kai kur su hiphopo, kai kur su lengvo džiazo priemaišomis. Kaip pokalbyje sakė pats Marius: “Jau geriau darysiu prastą kūrybą, kuri mane tuo metu atspindės, negu grosiu tai, kur manęs visai nėra.”

Su Mariumi kalbėjomės apie jo kelią nuo klarneto per saksofoną iki gitaros ir autorinės kūrybos, popmuziką ir , žinoma, “Iškrovą”, kuriame skamba ir “Angelai”. Ar man vienam čia girdėti Pavement atgarsiai? Įdomu, jog šios puikios grupės Marius tarp savo įkvėpimų nemini ir galimai net nėra jų girdėjęs.

Ko Marius Libas palinkėtų Mario Libido 2025-taisiais?

Kantrybės ir pasiimti kokią statulėlę iš apdovanojimų. Kad močiutė pamatytų per TV, kai Mario Libido laiko statulėlę.

Tavo pažintis su muzika prasidėjo nuo klarneto. Iš kur jis atsirado?

Kai man buvo 5-6-eri išgirdau pusbrolį klarnetu grojant “Titaniko” melodiją ir pagalvojau: “Aš irgi taip noriu”.

Esi kilęs iš Jonavos. Kaip skamba šis miestas?

Adės muzika, man atrodo, geriausiai apibūdina gyvenimą vykstantį Jonavoje, gatvės poezija ir būtent va ta atmosfera. Turi miestas nostalgijos, savotiško ilgesio jausmo savyje, net ir tuomet, kai gyveni jame.

Pats dažniausiaisiai sėdėdavau užsidaręs kambaryje ir klausydavau Swedish House Mafia, bet ši muzika nukelia į vietai nepavaldžias plotmes, tai hm, nežinau. Pamenu, eidamas į 12-tą klasę, sukau Her‘s “What Once Was” – suclickino ši grupė su mano buvimu Jonavoje ir lydėjo po to.

Vos sulaukęs 17-kos, išvykai į Pietų Europą, kur keliavai grodamas gatvėse. Koks buvo tavo repertuaras ir žmonių reakcijos?

Grojau cheesy pop muziką, kuri buvo tuo metu einama – Ed Sheeran, Drake, Sam Smith ir panašūs šlageriai. Kartais į repertuarą įtraukdavau kokį nesunkų džiazo standartą – Brubeck‘o “Take 5” ar “Summertime”.

Žmonių reakcijos buvo teigiamos. Įsivaizduoju, jie pamato jauną atsidavusį bičą, kuris improvizuoja ant “Shape of You”, sustoja pasiklausyti, įmeta pinigų, patys pasijunta geriau ir, aišku, jiems linksma to klausytis.

Vėliau atsidūrei atsidūrei Anglijoje, kur Falmouth universitete studijavai popmuziką. Ką naujo sužinojai apie šią muziką? Ar pasikeitė požiūris į ją?

Sužinojau, kad iš esmės viskas yra popmuzika, ką galima parduoti. Norint visiškai išgyventi iš muzikos, reikia apie 1000 lojalių fanų. Sužinojau apie tokius atlikėjus kaip Deerhunter ir Daniel Johnston. Taip pat, kad geri songwriteriai gali turėti vilas Ispanijoje. Iš esmės prasiplėtė požiūris į tai, ką reiškia populiari muzika, supratau, ant kiek krūtas turi būti, kad „make it in the industry“. Ne vien kūrybiškai ir techniškai kaip atlikėjas, bet taipogi dirbdamas muzikos versle.

Prieš pradėdamas solinę karjerą daug metų grojai saksofonu vestuvėse. Kaip manai, ką Mario Libido duoda tokia savotiška patirtis? Dauguma muzikantų skeptiškai žiūri į grojimą vestuvėse. Iš kitos pusės tas skepsis atvirkščiai proporcingas siūlomam honorarui…

Iš esmės, manau, tiesiog “geriau stoviu” ant scenos ir geriau žinau, ko nenoriu daryti. Nenoriu būti just for entertainment, nenoriu būti tuo, kuo tuo metu nesu ir rašyti šlagerių, nemėgstu to žodžio. Jau geriau darysiu prastą kūrybą, kuri mane tuo metu atspindės, negu grosiu tai, kur savęs visai neįdėsiu. O kada nors, tikiuosi, mano muzika transcenduos ir gal net turės gydantį poveikį, nebus vien širdgėla ir elektriniais botagais pripildyta varomoji jėga.

Saksofonas popmuzikoje yra taip nudrožtas, kad jo panaudojimas dažnai sukelia tam tikrą alergiją. Kokia tavo nuomonė apie šį instrumentą?

Gerai pasakei. :D Man buvo juokinga kaip „Complex magazine“ pokalbyje tarp James Blake ir Lil Yachty jie kivirčyjosi dėl saksofono. Lil Yachty sakė, kad jam saksofonas – pats seksualiausias ir labiausiai atpalaiduojantis instrumentas, o James Blake atšovė, kad jis turėtų būti ištrintas iš istorijos ir lygino saksą su per daug kokso vakarėlyje prišniojusiu biču, neįdomiai pasakojančiu apie savo naują verslo idėją.

Albume visgi sulaužiau savo antišlagerišką įsitikinimą ir sukūriau bei pagrojau sakso solo „Paplūdimyje“, kad galėčiau per live pasirodymus pasitaškyt. Dar įrašiau saksofoną ant Lil Yachty muzikos inspiruotos dainos „Likom čia“. Vertinu originalius saksofono muzikantus, tokius kaip John Coltrane, iš labiau contemporary – Nubya Garcia ar Kamasi Washington. Nors šiuo metu džiazo daug nebesiklausau, nueinu į vietinių punk jazz grupių koncertus: Kanalizacija, Sheepai, Plie, Quark Effect, Motina ir Arklio galia – keli vietiniai pavyzdžiai, kur saksofonas dažnai suskamba.

Beveik prieš 5 metus pasivadinai Starsome ir į pasaulį paleidai kelis svajingo dreampop kūrinius. Nepaisant teigiamų atsiliepimų (vienas komentarų sakė: „Starsome is the next big thing in indie music!“, pristatymo BBC eteryje, Starsome žvaigždutė užgeso?..

Mario Libido is the next big thing in indie music! O jei rimtai, tai strugglinau, turėjau problemų su psichologine sveikata, o mano įgūdžiai ir lūkesčiai nesutapo, todėl perspausdavau save ir slėpdavausi dūmuose, o paskui collapsinau. Reikia labai atsargiai su tokiais dalykais. Tokia asmeninė istorija atsikartodavo kol studijavau. Dalinuosi ne tam, kad pasiskųsčiau, o tam, kad žmonės ieškotų sprendimo būdų atsidurę panašioje situacijoje, kad nekrautų visko vien ant savęs. Ne visi supras, bet bus tokių, kurie supras. Psichologinė sveikata tarp muzikantų apskritai yra viena opiausių temų, todėl jai reikėtų skirti extra dėmesio. Liūdna, bet aš tikiu, pavyks rasti atsakymus.

Žodžio „Iškrova“ reikšmės: a) iškrovimas, b) pradžia krovimo, c) iškraunamas elektros kiekis. Kokią reikšmę savo albumo pavadinimui suteiki tu?

Iškrova tai – elektros srovė, pataikanti į mane ir dėl to parašau dainą. Elektros krūvis iš manęs pavirstantis dainų pavidalu. Tai mano būdas komunikuoti su “kitu” arba su visuomene, stebint jų reakcijas ir pažįstant savo ydas. Taip pat tai – kalėdine fūra atvežta ir distributorių “sandėlyje” palikta padrika dainų kolekcija, kuri netobula, tačiau svarbu, ji yra.

Debiutinį albumą sukūrei per dvejus metus ir nuo tada pradėjai kurti lietuviškai. Kaip ir kodėl įvyko pastarasis lūžis?

Realiai pamenu ba. intervą, kur jis sakė, kad nuoširdžiai gali kurti tik lietuviškai. Aš pats taip nemanau, galvoju, kad sunkiau yra parašyti gerai angliškai, net ir turint turtingą žodyną. Prieš du metus buvau pas taro būrėją, ji metė kortas ir klausinėjo analizės klausimų, o aš toksai, blemba, mirties korta. Gal būtų paprasčiau pradėti rašyti lietuviškai? Taip ir yra. Bet neatmetu galimybės, kad ateityje dar padarysiu gerų dainų angliškai, buvau parašęs jų, kai kurių neišsaugojau, jos “apdegė” kartu su dviem kietaisiais diskais ir svajonėmis turėti namą Kalifornijoje. Turiu keletą gan stiprių angliškų dainų stalčiuje, mano akcentas lyg ir neužknisa, tai gal kada nors…

Albumo dainose tarsi grįžti į gimtąją Jonavą – atiduodi duoklę savo paauglystės svajonėms. Kokios jos buvo ir kaip visa tai atrodo žvelgiant iš šiandienos perspektyvų?

Jos buvo didesnės už kol kas mano išsipildžiusį potencialą, svajojau groti didelėse scenose. Bet šiaip man patiko, kaip albumo mixinimo inžinierius Vytautas Franukevičius pasakė, kad jeigu grįžtų į paauglystę ir žinotų, kad jis dirbs prie va tokios muzikos, jis apsidžiaugtų. Aš irgi taip pat galvoju. Nors man ir nepatinka kelios dainos iš mano albumo, vistiek, manau, didžiuočiausi savimi būdamas jaunesnis, kad padariau tai savo kambaryje.

Albumą įrašei “miegamajame”. Pristatyk tech-geekams, kokią apartūrą naudojai įrašų sesijose?

Pigų “Harley Benton” lempinį kubą “Tube 15”, vieną “Shure SM57” mikrofoną, “Squier PJ bass” gitarą su kelis metus nekeistomis stygomis (visur, išskyrus pirmą dainą, joje skamba Vytauto “Fender P bass”), “Fender Telecaster” elektreką, “Guild ¾” akustinę gitarą, “Audient ID4”, “M Audio Axiom 49” midi klavą. Daugmaž viskas.

Daug namuose kuriančių atlikėjų vėliau susiduria su tam tikrais sunkumais perkeldami savo sumanymus į sceną. Ar esi pasiruošęs groti gyvai?

Kol kas nepasiruošęs pilnai gyvai, semi live – taip. Manau, viskas susistatys į vietas, kai subursiu Mario Libido grupę. Turėtų daugiau ar mažiau išeiti. O per gyvus pasirodymus kol kas planuoju išsitraukt saksofoną, šiek tiek distorted gitaros ir laikysiu čiūrus, kad kas pasamdytų Mario Libido vestuvėms arba savo tetos gimtadieniui.

Viename interviu prieš 5 metus tarp savo įkvėpėjų įvardijai: Still Woozy, Tame Impala, Steve Lacy, Thundercat. Kas įkvepia šiandien?

Jei įvardinti kelis atlikėjus, kuriuos šiandien vertinu ir prisidedančių (metafiziškai ar techniškai) prie skambesio, kurį vagiu: Starflyer 59, Urboo, Astrid Sonne, Tirzah, Ricky Bascom. Aišku, Fontaines D.C. padarė savo. Sonic Youth energija buvo didelis atradimas ir svarbi varomoji jėga, numetusi mane nuo paspirtuko. Dar Channel Beads daug klausiausi vasarą ir prieš albumo suvedimą. Pastarosiomis dienom prisimenu Animal Collective, kurie kartu su Her‘s iš esmės man parodė, kad gyvybė yra indie muzikoje. Užvakar radau visai įdomią grupę Taxidermists. Bet ei, geriau klausykitės Mario Libido!!!