Prieš kelias dienas eksperimentinės muzikos kūrėjas Tomas Smulkys aka Ežeras pristatė debiutinį minialbumą “tapatybės”. Šiuose kūriniuose netrūksta ambientinės ir drone muzikos elementų. Autorius teigia, jog jį įkvėpė ne tik vidiniai išgyvenimai, bet ir kolegos, kuriantys alternatyviąją elektroninę muziką.
Šis darbas — kūrybinis tyrimas, kuriame Ežeras susipažįsta su savimi ir atranda (ne)naujus garso pasaulius. Pasak jo, minialbumo tikslas nėra garsais atpasakoti paties autoriaus išgyvenimus ar emocijas, ieškant savęs ir garsų kurie atspindėtų gyvenimo džiaugsmus ir dilemas — jam norisi pakviesti klausytoją per garsus keliauti kartu, atrasti savo būsenų atspindžius. O mes kviečiame į pirmąją pažintį su Ežeru.
Kuris/koks ežeras yra tavo mylimiausias ir kodėl?
Turiu du – Baltieji ir Juodieji Lakajai. Vaikystėje daug teko keliaut į Molėtų, Labanoro kraštus, praleidau nemažai laiko tiek pievose, tiek vandenyse. Pirmąkart besimaudant ten, nepasakysiu tiksliai kuriame šių ežerų, pamačiau žaltį, plaukiantį pro kojas. Jaučiausi, nežinau, gan magiškai ten, vis svajoju sugrįžt, aplankyt vietas, kur praleidau neblogą dalį savo augimo, padėkot Irenai, padėkot nostalgijai.
Minėjai, jog „dažnai gėrį, blogį išreikšdavau balsu, kartais raštu, pasirodo, galiu ir kažkokiu skambesiu.“ Kada ir kaip supratai, kad nori žengti į garso pasaulį?
Į muziką įžengiau dar karantino metu, 2021 metais – kūriau laidą „Sounds Of Reminiscence“ Vilniaus bendruomenės radijuje „Palanga Street Radio“ pasivadinęs Avgustas pseudonimu. Manau, jog tai buvo pats pirmas žingsnis į šį pasaulį, buvau motyvuotas ir to karantininio nuobodulio, bet tuo pačiu ir siekio pažinti muzikos kultūrą ir jos bendruomenę giliau, už šią galimybę esu dėkingas pačiam radijui.
Jau tuomet, laidos kūrimo metu, pradėjau kartu sulieti tam tikras emocijas su tam tikrais garsais: tai buvo nostalgija perpinta liūdesiu ir surišta su mano klausomomis dainomis. Projektas, jei taip jį galima pavadinti, užsibaigė po penkių laidų, bet veiklą radijuje, tiek laidų kūrimo, tiek kuravimo, tęsiau iki praeitų metų vasaros.
Tavo naująjį įrašą pristato frazė „kurti motyvuoja tuščia alternatyvios elektronikos scena“. Kas tai – klikbaitinė antraštė ar iš tikrųjų taip manai?
Iš tikrųjų taip manau – alternatyviosios elektronikos scena yra tuščia. Taip, šioje erdvėje yra menininkų, tačiau jie dažniausiai lieka savo mažuose ratuose, pasislėpę kuriam nors nišiniame bloge arba po trisdešimt pseudonimų “Mixcloud‘e”. O kodėl taip yra – negaliu atsakyti. Šiame USB ir būmčikų pasaulyje nėra alternatyvos griežtoms žanrų riboms. Elektronika turėtų būti erdvė, kurioje netradicinės idėjos galėtų klestėti be spaudimo prisitaikyti prie nusistovėjusių tendencijų ir rėmų bei pačių žanro veidų.
Tave liūdina ir tuo pačiu motyvuoja, kad Lietuvoje ambient ir drone žanrai nėra populiarūs. Toks skambesys visame pasaulyje yra nišinis, nepramoginis ir skirtas mažumai. Šiandien dauguma tiesiog neturi laiko „monotoniškoms“ kompozicijoms po 10-15 minučių. Manai, kad tokia muzika turėtų rinkti jei ne arenas, tai bent „Kablį“ ar „Loftą“?
Ne. Paprasčiausiai, kaip ir pats supranti, tai per daug nišiniai žanrai, jog gautų tokį pripažinimą ir tokią auditoriją, kurią surenka minėtos vietos. Žinoma, būtų smagu surinkti visą “Loftą” šio žanro klausytojų, bet nemanau, kad kuris nors šių žanrų autorius iš Lietuvos tai galėtų padaryti. VU Botanikos sodą – gal. Ir vieta geresnė.
Save vadini eksperimentinės muzikos kūrėju. Kas tau yra eksperimentas muzikoje?
Man kuriant labai patiko visus įmanomus garsus, kuriuos surinkau būtent tam takeliui, sumaišyti ir sulipdyti į vieną bendrą garsą, nepadarant visko „per daug“. Aišku, tai labiau eksperimentas man, o ne klausytojui – galbūt to ir siekiu.
Ambientinės muzikos laukas dažnai persidengia su garso menu, lauko ar tam tikros vietos įrašais. Ką manai apie šias praktikas?
Minialbumą kūriau pasitelkdamas šiomis praktikomis. Kai kurie takeliai turi garso įrašų iš mano draugės Rugilės galerijos, kiti – iš mano paties pasivaikščiojimų po sostinę ir gimtinės kiemą su mikrofonu. Manau, kad tai yra labai svarbu kūrybos procesui, siekiant stipriau susitapatinti su pačia kūryba. Pažinti gitarą ir jos stygas yra viena, tačiau ją perprasti ir iš to sukurti kažką gražaus, yra kita.
Kas ir kuo tave domina labiau: garsovaizdžių konstravimas iš jau egzistuojančių garsų ar pasaulio sukūrimas nuo nulio?
Sunku atsakyti. Sakyčiau tarpinis variantas tarp abiejų – naudoti egzistuojančius garsus kaip pamatus ir sukurti kažką naujo. Man tai nėra garsų perdirbimas, labiau garsų transformacija ir manipuliacija taip, kad jie prarastų savo pradmenį ir taptų kažkuo nauju.
Kurdamas klauseisi šiuolaikinių artistų Pijaus Džiugo Meižio, Palmės Žiedo, Martyno Baranausko, Augalo. Amžių sandūroje Lietuva eksportavo taip vadinamąjį amber ambient: Wejdas, Donis, Girnų Giesmės, Eirimė ir kitus, kurių garsovaizdžiuose ataidėdavo liaudiškos muzikos motyvai. Tuo ši banga išsiskyrė iš kitų garsų vandenyne. Kaip manai, kuo išsiskiria tavo kūryba?
Šis projektas ir mano praeiti projektai buvo labai perpinti emocijomis ir kontekstu. Manau, kad gerai išreiškiu jausmus per pastovų, kartais banguojantį, kartais stovintį, garsą. Itin džiaugsiuosi, jei žmogus pasiklausęs mano kūrybos supras mano mintį ir emociją ir tuo pačiu galės įterpti savąsias.
Išleistas minialbumas „tapatybės“. Kas toliau?
Esu numatęs du eksperimentinio pobūdžio projektus. Vienas apie Vilnių ir jo garso „užkulisius“ – dar vienas minialbumas, kuriame bus galima išgirsti Vilniaus industrines vietas pasitelkiant vietų įrašais. Kitas – augalai, pasitelkiant sonifikaciją. Augalų albumas, manau, pats ambicingiausias, kadangi vis dar bandau pilnai išmokt ir perprast pačią technologiją ir jos praktinį panaudojimą. O vėliau – kas bus, tas bus. Matysim.
Komentarai