Pokalbis su Aru Meku aka Approaching Mountains tęsia neplanuotą lietuviškos atmosferinės muzikos giją, kurią pradėjo Ežeras, o vėliau perėmė Undveld. Atvertus viršutinį muzikos velėnos sluoksnį, atsiveria introvertiški ambient garsovaizdžiai. Paradoksalu, tačiau ši muzika geriau girdisi iš toliau, vietiniame kaime yra beveik nežinoma, o leidžiama dažniausiai užsienyje. Dar vienas toks mažai girdėtas vardas – Approaching Mountains.
Šių metų pradžioje žurnalistas Karolis Vyšniauskas surinko paskelbė “NARA 2024-ųjų top lietuvišką muziką”. Įvairūs su muzika susiję žmonės įvardino ir aprašė ryškiausius praėjusių metų muzikos žybsnius. Tarp daugiau mažiau žinomų ir tikėtinų vardų, instagraminio muzikos tinklaraščio „Pasigarsink“ autorius Dovydas Pėkus įtraukė naujausią Approaching Mountains albumą “Calm – for Radar Systems”.
Šį atlikėją Dovydas pristatė taip: “Kūrėjas, kuris užsienio internetinėse platformose minimas dažniau nei bet kur vietinėje scenoje. Vos praeitais metais pateikęs nuostabų, tik akustiniais elementais atliktą ambient įrašą „Ley“, jis ilgai laukti naujos kūrybos nevertė, šįkart pateikdamas kiek kitokį albumą. Dabar garsiniai peizažai kiek tamsesni, tačiau ne ką mažiau gilūs – ir tai itin dera su įrašo tematika, kurioje be žodžių diskutuojama apie karą, milžiniškus šių laikų informacijos srautus ir taikos bei ramybės siekį. Džiugu girdėti tokios apimties įrašą, kuris geba tinkamai apjungti ramiausius ambient garsus su trankiai skambančiais postroko elementais. Belieka tikėtis, jog Lietuvoje jis bus daugiau išgirstas ir įvertintas.”
Prisidedame prie paskutinio sakinio ir praveriame duris į Aro Meko pasaulį.
Internete Approaching Mountains kūrinių autorystė priskiriama Arui Mekui. Ar turėdamas tokią pavardę jauti kokį nors ryšį su garsiuoju menininku Jonu Meku? Pavyzdžiui, tavo idėja paprašyti žmonių atsiųsti garsus, kuriuos jie norėtų girdėti albume, skamba gana fluxiškai… Ką manai apie Fluxus eiseną į Parodos kalną?
Giminystės klausimas pamačius mano pavardę žmonėms gana dažnai iškyla, o taip suformuluotą klausimą apie ryšio jausmą girdžiu pirmą kartą. Jono Meko kūryba sakyčiau tikrai mano meną įkvepia. Ta drebanti kamera, ilgi filmai, atmosfera ir poetiški pavadinimai. Jeigu ambientinė muzika būtų įrašyta ant vaizdo juostos, turbūt atrodytų kaip Meko filmai. Visalaik maniau, kad „As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty“ skamba kaip nuostabus post-roko albumo pavadinimas.
Fluxus eisena yra dalykas, ko žmonėms/miestui/kultūrai reikia, bet asmeniškai manęs tokie renginiai netraukia. Aišku nebandęs nelabai galiu kažką sakyti, tai gal kitą kartą su savo dujokauke praeisiu.
Kartais sakoma, kad Lietuvoje visko yra, tik trūksta kalnų. Ar tave traukia kalnai ar pats artėjimas prie jų? Kokius kalnus labiausiai mėgsti?
Lietuvai gal ir reiktų kalnų, bet nedaug – sunkina susiekimą. Gal kokia Šatrija galėtų paaugti iki kokių 700 metrų?
Kalnai tikrai traukia, bet ir pats artėjimas yra nuostabus dalykas. Jų grožis labiausia atsiskleidžia, kai į juos žvelgiama per mėlyną atmosferos užsklandą. Pirmąjį Approaching Mountains albumą parašiau apie Aukštuosius Tatrus, tai galbūt jie yra mano favoritas. O jei plačiau mąstant, svajoju galbūt kada nors įrašyt albumą kokiam Tibeto kaime. Manau Himalajai suteiktų man jėgos sukurti šedevrą.
Kada ir kaip prasidėjo tavo kelionė į atmosferinių, garsų pasaulį? Anksčiau savo muziką transliavai Quiet Quiet vardu, o kas buvo prieš tai?
Prieš Quiet Quiet buvo tyla. Kai Quiet Quiet prasidėjo irgi buvo tyla. Mano pirmas muzikinis leidinys, jeigu jį išvis galima taip vadinti, buvo 3 valandos absoliučios tylos. Kuriant jį, aš negalvojau apie John Cage, bet dabar, turbūt galima teigti, kad fluxiškumo mano kūryboje buvo visąlaik.
Papasakok apie „Light Pillars“. Kaip suprantu, tai yra tavo paties įkurtas virtualus leiblas, kuriame sudėjai visus savo bandymus nuo Approaching Mountains iki indiepop, postrock, black metal ir grind? Panašu, tave domina tikrai platus skambesio spektras?
Light Pillars atsirado, nes reikėjo kažkokio netikro leiblo pavadinimo. Pažiūrėjau ką kiti muzikantai daro tokioje situacijoje ir pasekiau tendencija užvadinti pagal kažkokią savo dainą. Tada sukūriau svetainę ir nusprendžiau patalpinti savo sukurtos muzikos sąrašą. Mano muzikos spektras platus, bet dauguma leidinių yra tiesiog būdas atsikratyti „pašalinių“ idėjų, kad būtų lengviau dirbti ant „rimtos“ muzikos. Dažna situacija – gulint lovoj kylantis noras įrašyti popso kūrinuką arba grįžus susinervinusiam namo išleisti energiją sukuriant agresyvų juodojo metalo gabalą.
Apžvalgininkas internete tave pavadino vienų įspūdingiausių ribas stumiančių ambient prodiuserių šiame dešimtmetyje. Pats prisipažįsti: „Tikriausiai sulaužiau keletą ambiento ir savo paties nusistatytų taisyklių, bet juk jos tam skirtos.“ Kas yra ambiento taisyklės ir kodėl jas reikia laužyt?
Ambiento taisyklės yra tai, ką žanro krikštatėvis Brian Eno parašė prie „Ambient 1: Music for Airports“ albumo – „…it must be as ignorable as it is interesting.“ Toks apibūdinimas kaip ir geras, bet manyčiau per daug paviršutiniškas ir ribojantis žanrą. Tikrai nieko neturiu prieš Eno – jo dienoraštis guli prie mano lovos – bet muzikos vartojimas labai stipriai pasikeitė nuo 70-ųjų. Ypač kai dabar Spotifajus ir kitos platformos yra pilnos besielės raminančios SPA stiliaus foninės muzikos ar net netikrų atlikėjų ir DI sugeneruotų „dainų“. Tad manau reikia gelbėti žanrą ir traukti ambientą iš fono į pirmą planą. Tim Hecker, mano nuomone geriausias iš „įdomiojo“ ambiento, neseniai sakė, kad ambientui reikia daugiau sub-žanrų (požanrių?). Tikrai su tuo sutikčiau, gal tai padėtų pajudinti ši nuostabų žanrą nuo tiesiog reverbu išplautų lėtų sintezatorių, kurių yra tiek daug Bandcamp‘e.
Tavo naujausias albumas, „Calm – for Radar Systems“, yra „apie tavo proto ir pasaulio būseną įrašymo metu.“ Kokia buvo ta būsena? 2024-ieji atrodo sąlyginai ramūs palyginus su šių metų pradžia…
Ta būsena tikrai buvo nerimas. Pasaulis buvo (ir vis dar yra) labai nenuspėjamas, karai nesustoja ir žmonės atrodo yra išprotėję. Tuo tarpu kompanijos, pasinaudojant dirbtiniu intelektu, bando atimti žmogiškumą iš meno. To „sąlyginio“ ramumo nejaučiau, bet iš tiesų atrodo, kad 2025-ieji bus dar labiau nenuspėjami.
Papasakok, kaip kuri muziką? „Calm“ apjungei sintetinius ir akustinius garsus. Esi labiau gamtos ar industrijos žmogus?
Kalnų muzika pagrinde susideda iš suklijuotų improvizacijų. Man atrodo, kad tai yra geriausias būdas sukurti natūraliau skambančią muziką, kuri nesusideda iš tam tikro taktų skaičiaus ar pastovaus ritmo. Geriausias jausmas sukurt kūrinį, kuris atrodo, kad pats gyvena ir keičias. Kaip kokia gyva būtybė. Eksperimentavimas irgi yra labai svarbi mano kūrybinio proceso dalis. Ypač bandymas daryti visiškai neįprastus dalykus, kažkaip laužant programinę įrangą, naudojant priemones ne pagal paskirtį ir taip bandant pagauti įdomesnį garsą. Mano arsenale – keistos, vos veikiančios, senos programos, kuriomis bandau performuoti įvairius įrašus į kažką kito.
Tikrai esu daugiau gamtos žmogus, bet kūryboj bandau įpinti ir industrijos elementus. Tai itin jautėsi paskutiniajame albume.
„Calm“ grojai alto saksofonu, elektriniu baritonu, perkusija, sintezatoriais, naudojai lauko įrašus… Kartu gyvus instrumentus ir balsus įrašinėjo dar keli žmonės, tarp jų – nė vieno lietuvio. Kaip vyko šis bendradarbiavimas?
Pradėti kurti eksperimentinę muziką paskatino įsitraukimas įvairiuose internetinėse bendruomenėse. Dėl to užsimezgė kelios muzikinės draugystės. O kadangi šis albumas buvo apie pasaulį, atrodė visai tinkama proga gauti įrašus iš už jūrų marių. Bendradarbiavimas pagrinde vyko internetu, bet pora partijų pavyko įrašyti ir susitikus.
Šiam albumui virš 10-ies žmonių atsiuntė savo audio įrašus. Ar buvo kokia paskelbta kokia nors tema, ar atviras šaukimas? Kuris šių įrašų tave labiausiai nustebino?
Idėja kilo, nes norėjau sau vėl išsikelti kažkokį iššūkį. Pavyzdžiui, savo praeitą albumą „Ley“ kūriau tiktai iš akustinių samplų. Nenaudojau jokių sintezatorių, tik tai ką aš ar mano draugai įrašė. Tai šį kartą sugalvojau, kad reikia klausytojų paprašyti kažką atsiųsti. Su draugo pagalba (ačiū, Adomai) sukūrėme funkciją mano svetainėje įkelti garsus ir pasidalinau su žmonėmis. Nebuvo jokios temos, tiesiog norėjau, kad žmonės kažką atsiųstų. Įrašų buvo visokių, nuo gražių kasečių kilpų iki sugedusio stiklo valytuvo. Bet labiausiai turbūt nustebau komponavimo metu, kai netyčia į vieną dainą sudėjau įrašus iš Portugalijos, Floridos ir Kolumbijos. Gavosi kaip trikampis virš Atlanto.
Vienoje interneto platformų tavo fanai taip pat mėgsta tokius atlikėjus kaip: Bug Bus Piano, If I Promise, Lilien Rosarian, Colophon, poem, Steve Roden, Zguba ir kitus. Ką manai apie savo klausytojų skonį (žinoma, kiek tai įmanoma spręsti pagal algoritmus)?
Sakyčiau klausytojai (arba algoritmas) labai gerai pataikė. Mano praeitą albumą gana stipriai įkvėpė Lilien Rosarian ir Steve Roden muzika. O į vieną Zguba albumą jau seniai žiūriu ir noriu perklausyti, bet vis nerandu tinkamos akimirkos.
DI pastaruoju metu veržiasi į visas mūsų gyvenimo sritis, neaplenkdamas ir muzikos. Ką manai apie jo „įsileidimą“ į savo kūrybinį procesą?
Kurdamas „Calm“ gana daug apie tai galvojau. Generatyvinio DI pradžioje, kai Dall-E 2 išėjo, man tai atrodė kaip kiečiausias dalykas. Net panaudojau jį kuriant pora albumų viršelių. Bet dabar to kaip ir galiuosi. Nuotaikos gaubiančios šiuos įrankius pasikeitė stipriai ir pamačius, bet ką DI sugeneruoto mane apima labai blogas jausmas. DI tikrai yra nuostabus įrankis, bet jis turi būti tiktai įrankis, o ne žmogaus pakeitimas. Ypač tokioje žmogiškoje srityje kaip menas. Nelabai įsivaizduoju kas norėtų klausyti roboto sukurtos dainos. Nebent „ant bajerio“ kokios kantri dainos apie dešreles.
Kaip manai, kodėl ambient ir panašios muzikos kūrėjų (beveik) visiškai nėra Lietuvos muzikos žemėlapyje? Ar tai kažkaip susiję su tokios muzikos kūrėjų intravertiškumu?
Muzikantų intravertiškumas tikrai yra galima priežastis, bet ir pats žanras nėra toks socialinis. Klausantis ambiento negalima kartu su vokalistu šaukti savo mėgstamos dainos žodžių arba šokti pagal ją. Ambientui reikia užimti tam tikrą erdvę ir leisti žmonėms „plūduriuoti“. Tinkamų vietų Lietuvoje tikrai yra, bet galbūt trūksta lyderio ar organizatoriaus.
Tavo kolega Undveld sakė: „Atrodo, lyg ir turime visus instrumentus, galimybes ir resursus rengti įvairiapusiškesnius koncertus bei renginius, bet neturime klausytojų ir žmonių, kurie domėtųsi, ypač jaunimo tarpe – vos keli drąsesni ir dėmesio verti koncertai per metus tikrai nėra klestinčios, gyvos ar puoselėjamos scenos požymiai…“ Ką apie tai manai? Kada paskutinį kartą grojai gyvai?
Todėl ir manau, kad ambiento traukimas į pirmą planą yra svarbus. Klausyti gražaus, bet lėto išplauto sintezatoriaus ir daugiau nieko kitko nedaryti yra sunku. Tai skatinčiau kolegas plėsti žanro ribas ir kurti agresyvesnius, sudėtingesnius ir daugiau įtraukiančius kūrinius. TikTok‘o kartą tikrai įmanoma sudominti tokia muzika.
Būtų nuostabu sukurti kokį mini-festivalį kokioje bažnyčioje ar gamykloje – vietoje kur ši muzika galėtų pilnai atsiskleisti. Gal tada ir pavyktų pagroti kaip Artėjantys Kalnai, nes dar to nėra tekę daryt.
Ar Kaunas turi savo skambesį? Kokioje jo vietoje Approaching Mountains skamba geriausiai?
Man Kauno skambesys yra vasaros naktį Savanoriais lekiantys automobiliai cypiančių “Maximos” šaldytuvų fone. O Approaching Mountains siūlyčiau eiti klausyti į Kleboniškį, gal prie apleistų bunkerių.
Internete:
instagram.com/approachingmountains
Komentarai