Pernai tarptautinio muzikos inkubatoriaus “Novus” organizatoriai pakvietė sudalyvauti vieno šio konkurso turų komisijoje. Tarp gana blankių pasirodymų išsiskyrė energingas kvartetas Defektas. Tai nebuvo originaliausias skambesys pasaulyje, tačiau Lietuvos kontekste nuskambėjo intriguojančiai, o, svarbiausia, atrodoė, kad tai yra grupė, o ne atsitiktinis muzikantų susibūrimas. Visa tai teikė vilties. Pasirodo, kažkokių įdomių “defektų” jų kūryboje rado ir kiti komisijos nariai ir, galų gale, Defektas laimėjo tų metų “Novusą”.
Pasinaudoję materialių ir emocinių laimėjimų banga, Defektas įrašė debiutinį EP “Deformacija” ir po truputį kuriasi savo vietą Lietuvos pogrindinės muzikos scenoje.
Vasaros įkarštyje pakalbėjome su grupės nariais apie tai, kuo dabar gyvena Defektas.
Ko paklausom?
(Klemensas) – Jei iš mūsų kūrybos, tai būtų „Mazgai“ – sunkiausia, energingiausia ir galbūt ilgiausiai kurta daina iš mūsų debiutinio EP „Deformacija“. Taip pat „be Tavęs“ – manau, tikrai neblogai gavosi perteikti dainos nuotaiką ir žinutę, vienu momentu daina pasirodė per daug asmeniška, buvo minčių jos net neleisti, bet dabar džiugu, kad ji gyvuoja. Jei norisi lengviau, paprasčiau ir tiesiog pašokti, geriausia EP daina tam – „Netikra“. Kalbant ne apie mūsų kūrybą, šiuo metu labai įstrigus lietuvių grupės „Motina“ daina „Down“. Vyrai labai gerai maišo roką su elektronika, visad įdomu pasiklausyti jų kūrybos.
Nuo ko prasidėjo Defekto istorija?
(Adomas) – Bendrai susipažinome dar porą metų prieš susikuriant grupei. Klemensas, Matas, aš ir Gustas esam kartu groję projekte “Bajorai” – ruošėm sunkesnės muzikos cover’ius atlikti M. Biržiškos gimnazijoje, bet Klemensas su Gustu atsisakė tęsti. Po kelių vasarų Klemensas pasiūlė man ir Matui kartu prisidėti prie jo projekto, parodė kelias demuškes, pradėjom grot, šlifuot gabalus. Prie mūsų prisidėjo ir Gustas, bet, nespėjus dar niekur viešai sugroti, nusprendė pasitraukt. Trise dalyvavom konkursuose „Garažas“ ir „Hogas“, patį pirmą savo full setą pagrojom „Lemmyje“. Einant vasarai dėliojomės planus, kur grosim, ir nusprendėm sudalyvaut „Novuse“, pakvietėm naują, labai gražų gitaristą Herkų. Visiškai netikėtai laimėjom, tad tęsėm savo koncertavimą bei leidom singlus. Taip pat šį pavasarį išleidom savo pirmą EP – „Deformacija“.
Iš kur jūsų kūryboje atsirado industrial elementai? Išskyrus kelis bandymus, Lietuvoje šios muzikos tradicijos beveik nėra.
(Matas) – Industrinio stiliaus atliepimas buvo pagrindinis tikslas ir mūsų „veidas“ kuriant šį projektą – nuo pat pradžių pozicionavome save kaip elektronikai daug dėmesio skiriančią grupę, norėjome įnešti sunkesnio, lietuviškai ausiai kažkiek neįprasto skambesio. Tačiau, nors industrinis skambesys sudaro pagrindinę mūsų muzikos ašį, aplink ją bandome lipdyti ir klasikinius roko bei metalo elementus, dažnai eksperimentuojame su skirtingais žanrais, todėl koncertuose neretai tenka šokinėti nuo ramių, telefono žibintuvėlius iššaukiančių baladžių iki kaktą raukiančių metalo breakdown’ų.
Kadangi kiekvienas atsinešame savitą muzikinį skonį, mūsų dainos įgauna bruožų, kurie nėra būdingi vienam stiliui. Galutiniai kūrinių variantai dažniausiai savyje slepia skirtingų grupės narių įnašą, tad industriniai motyvai ne tik prisitaiko prie šiam žanrui įprastų mechaninių kompiuterio garsų, bet ir susijungia su griežiančiomis gitaromis ar intensyviomis būgnų partijomis. Arba atvirkščiai – virsta lėtesne, labiau melancholiška atmosfera.
Neseniai vieni stiliaus grandų Nine Inch Nails baigė savo turą Europoje. Nebuvo minčių nukeliauti į kurį nors koncertą? Iš kur semiatės įkvėpimo?
(Klemensas) – Minčių tikrai buvo, tai viena grupių, apie kurios koncertus svajoju jau ne vienerius metus. Deja, šiais metais nepavyko jų pamatyti gyvai, tikiuosi, dar kada nors pavyks.
Įkvėpimo šiuo metu daugiausiai semiamės iš tokių grupių kaip Soft Moon ar Health, kuriuos neseniai teko išgirsti gyvai „Lofte“ – manau, dar ilgai prisiminsiu šį koncertą. Taip pat labai didelę įtaką mūsų garsui padarė vokiečiai Rammstein, su jų muzika užaugom ir ne vieną idėją „pasiskolinom“, mokydamiesi kurti dainas.
Turit nuotrauką prie Gariūnų aušintuvų, o kokia Vilniaus vieta jums atrodo/skamba industriškiausiai?
(Klemensas) – Vilnius pilnas senų, sovietinių, industrinių pastatų, gamyklų, labai gaila, kad jų lieka vis mažiau. Man jie sukelia kažkokį nostalgijos/didybės jausmą. Industriškiausiai skamba Šiaurinė Vilniaus miesto katilinė, esanti Fabijoniškėse, ant jos stogų bandėme nufilmuoti trumpą klipuką dainai „Rizika“, deja, nelabai pavyko. Katilinės teritorija labai įdomi, pilna senų vamzdžių ir kopėčių. Pati industriškiausia vieta Lietuvoje – Ignalinos AE, galbūt pavyks ateityje kur nors aplink nufilmuoti muzikinį klipą, kol jos dar nenugriovė.
Papasakokit, ką veikiat, kai negrojat?
(Klemensas) – Šiuo metu visi esame studentai, Adomas mokosi istoriją, Matas – filosofiją, Herkus – garso režisūrą, o aš – mediciną. Mokslai ir muzika reikalauja daug laiko ir energijos, dažnai ir šiuos du dalykus sunku suderinti, bet jei lieka laisvo laiko, stengiuos kuo daugiau sportuoti, su Matu labai mėgstam kašį.
Prieš metus laimėjot meno inkubatoriuje „Novus“. Ką jums, kaip grupei ir kaip asmenybėms, suteikė šis laimėjimas?
(Matas) – Laimėjimas konkurse turėjo dvejopą rezultatą. Viena vertus, įgavome daugiau pasitikėjimo tuo, ką darome, motyvacijos kurti toliau – ir kaip grupė, ir tiesiog kaip muzikuojančios asmenybės. Tačiau kartu atėjo tam tikras atsakomybės jausmas, kad dabar turime įrodyti, jog tos pergalės tikrai nusipelnėme. Nepasakyčiau, kad buvo kažkoks spaudimas iš išorės, bet pradėjome justi iš mūsų pačių kylantį norą pateisinti savo veiklą ir rimčiau pažiūrėti į kūrybos kokybę ir prasmę.
Pernai dalyvavote ir „Garaže“. Ką patartumėt norintiems dalyvauti panašiuose konkursuose? Kokius tikslus kėlėte sau prieš šiuos konkursus?
(Matas) – Pasirodymas „Garaže“ buvo vienas pirmųjų mūsų pasirodymų apskritai. Buvo daug jaudulio ir klaidų, kurios šiek tiek apkartino prisiminimus apie jį. Žiūrint retrosprektyviai, pasirodymas „Garaže“ ar bet kokiame kitame muzikos konkurse iš tiesų yra daugiau negu užimtos vietos ar prizai. Dabar suprantame, koks svarbus tas išstojimas (net ir ne iki galo vykęs) mums buvo. Grodami „Tamstoje“ tam tikra prasme įsitraukėme į Lietuvos underground’o sceną, nes būtent tądien užmezgėme santykius, kurie galiausiai virto į bendrus koncertus ir įvairias muzikines patirtis Lietuvoje bei užsienyje.
Manau, tokių konkursų dalyviams svarbiausia yra pats patekimas ir galimybė pasirodyti potencialių klausytojų auditorijai, profesionaliai komisijai. Svarbiausia mąstyti atvirai, neužsibrėžti per daug; konkurso laimėjimas dar negarantuoja sėkmingos muzikinės ateities, bet gali suteikti neblogą reklamą ateities projektams. Muzikantams nepaprastai svarbus yra networking’as, o pradedantiesiems tokie konkursai yra bene vienintelis būdas prisistatyti platesnei auditorijai ir susipažinti su šios srities atstovais. Todėl geriausia išlaikyti šaltą protą, prieš konkursą potencialios sėkmės atžvilgiu užimti neutralią poziciją bei susikoncentruoti į pažinčių užmezgimą ir tiesiog pasimėgauti savo ir kitų atliekama muzika. O, sukritus kortoms, toks konkursas gali tapti tikrai solidžiu startu muzikinėje karjeroje.
Pavasarį paleidot savo debiutinį EP „Deformacija“ apie šiuolaikinio pasaulio skubėjimą, vartotojiškumą, atšiaurumą, skausmingas patirtis… kas dar jus neramina?
(Klemensas) – Roko muzika, mano manymu, yra skirta maištauti, pašiepti ar kaip nors kitaip atkreipti dėmesį į mus supančias problemas. Šiuo metu aktualiausias yra, žinoma, Rusijos karas prieš Ukrainą, manau, daug kas užmiršta šią problemą, nebesidomi, neberemia. Slava Ukraini!
Ar pavyko perkelti ir užfisuoti tai, kaip „Deformacija“ skambėjo jūsų galvose? Kodėl nusprendėt važiuoti įrašinėti į Ukmergę?
(Klemensas) – Kaip ir daugeliui meninkų atrodo, visuomet gali būti geriau, tobulybei nėra ribų. Manau, padarėme geriausiai, kaip galėjome tuo metu, įamžinome save tokius, kokie buvome tuo momentu. Tai buvo mūsų didžiausias projektas kol kas, įgavome labai daug patirties, manyčiau, nuo to mūsų ateities darbai bus tik profesionalesni.
Nusprendėme važiuoti įrašinėti į Ukmergę, nes ten gyvena mūsų kolega Pavelas ir turi įrašų studiją. Norėjome, kad jis dirbtų prie mūsų EP skambesio, tuo metu tai buvo geriausias pasirinkimas.
Ar nebūna, kad po savo klipais matot ne tiek views, kiek galbūt tikėjotės, arba į koncertą ateina vos keletas žmonių? Kur randate motyvacijos groti toliau?
(Matas) – Žinoma, visada norisi kuo daugiau perklausų, parduotų bilietų, savo kūrybą pristatyti kuo didesnei auditorijai – tai kiekvieno muzikanto tikslas. Gebėjimas augti, savęs matymas ilgalaikėje perspektyvoje yra neišvengiamas ir svarbus motyvatorius. Tačiau pagrindinis motyvacijos šaltinis yra pats grojimas, bendra(darbia)vimas tarpusavyje. Visi pirmiausia esame draugai, kuriuos sieja domėjimasis panašia muzika, bendri interesai ir hobiai. Susitinkame gerai praleisti laiką, o jei to rezultatai pasiekia ir paliečia kitus, groti tampa tik smagiau. Kartais patys pasikalbame, kaip nuostabu yra pasirodyti, koncertų metų susitikti ne tik su kitais muzikantais, kurie neretai tampa draugais, bet ir gyvai išgirsti klausytojų komplimentus ir paskatinimo žodžius. Pati muzikinė bendruomenė, žmogiškasis kontaktas pasiūlo daug daugiau negu natūralieji skaičiai begalinėse interneto platybėse.
Kas būtinai turėtų būti grupės Defektas raideryje?
(Klemensas) – Esame groję įvairiausių koncertų, turėję begalę techninių „defektų“, yra tekę ir patiems save įsigarsinti, bet be mikrofono, mixerio ir kolonėlių būtų sunku.
Kada labiausiai jaučiatės ore?
(Adomas) – Ore labiausiai jaučiamės, kai grodami dainą „Dėmė“ gale pašokam į orą, o tuo metu būgnininkas padaro pauzę.
Internete:
Komentarai