Kiekvienas lietuviškas muzikos kūrėjas, pasirodantis festivalyje “Braille Satelite”, automatiškai atkreipia į save dėmesį, nes šio festivalio atrankos filtrai itin tankūs, o kvotos vietinei muzikai – ypatingai mažos. Todėl kai vienas šio įvykio organizatorių Matas Aerobica atkreipė dėmesį į grupę Sharmans: “Pavyzdžiui, man atrodo, kad „Sharmans“ yra gana unikali grupė, nežinau, ką jie dabar daro. Jie turi daug psichodelikos, daug energijos ir, man atrodo, jie turi sąlygas toliau varyti savo ir nesiekti pripažinimo.“ tai buvo savotiškas pripažinimas, kad grupės kūryba aktuali tarptautiniu mastu.
Taip jau sutapo, jog po kelių savaičių į redakcijos dėžutę įkrito grupės bosisto Bernardo Prušinsko laiškas: “Mes su Sharmans išleidom naują albumą ir pamiršom normaliai pranešti visiems ir paprašyti įvertinimo. Tad jei netyčia netyčia atsirastų laiko ir noro paklausyti beigi įvertinti, būtume labai dėkingi.”
Minėtas albumas, jau antrasis grupės diskografijoje, yra 8 instrumentinių elektroninio kosminio roko kompozicijų rinkinys “In Person”. Jį, be jau minėto Bernardo, įrašinėjo: Mykolas Baranauskas, Mantas Zigmantas ir Šarūnas Kvaraciejus.
Už kelių dienų, rugpjūčio 23 d. Sharmans pasirodys gimtajame Bernardo mieste Ukmergėje rengiamame festivalyje “Rockmergė”.
“In Person” turinį įvertinti siūlome jums, o mes leidžiamės į pokalbį apie “Sharmans”, stogus, instrumentinę progresyvią muziką, įtakas ir ištakas.
Aktyviai koncertuojate nuo 2021-tųjų. Nuo ko prasidėjo Sharmans susibūrimas? Internete kabo kūrinys „Joyful Light“, kuriame prisistatote, kaip elektroninės muzikos kompozitorių duetas iš Vilniaus…
Viskas ir prasidėjo nuo dueto. Karantino metu, kaip ir visiems, trūko laisvės, tad Šaras su Mantu nusprendė pradėti kažką naujo, kažką tokio, į ką galėtų sudėti tik savo sielas. Grojome su kitomis grupėmis ir jautėmės lyg bėgantys iš paskos. Žodžiu, norėjom išsireikšti kaip normalūs menininkai (joke).
“Joyful Light” buvo toks pirmas padurniavimas, melancholiškai nostalgiškas kūrinys pasidžiaugimui. Kituose kūriniuose Bernardas įrašė boso partijų, tada atsirado Mykolas ir pradėjome repetuoti. Tada greitai išleidome “Diary Of a Droid” ir ėmėme koncertuoti. Tokia pagreitinta istorija.
Pataisymas: aktyviai koncertuojame nuo 2023 m. gegužės, šią datą laikome Sharmans pradžia. Gal kažkur neteisinga informacija nukeliavo :)
Beje, jutūbėje surinkus „sharmans“ išmeta ir jūsų bendravardžius, kurie pasakoja apie stogų atnaujinimą. Sharmans kūryba taip pat susiduria su „stogais“ tik perkeltine prasme. Kiek joje yra abstrakčios pasąmonės ir kiek apskaičiuotos racionalios sąmonės?
Taip, ir mes stengiamės atnaujinti tuos kitus klausytojų “stogus”. Pasąmonė yra pačioje kūrybos pradžioje – kai pradedam dėlioti mintis, jos dažniausiai būna žodinės. Paskui, nori nenori, ateina muzikinės žinios bei patirtis ir sudėliojame viską į formą, kuri mums atrodo geriausia. Improvizacijos kūryboje labai daug, bet kažkas neleidžia nueiti į sėdėjimą ant vieno akordo ir lengvo kelio ieškojimą muzikoje.
Kuriate instrumentinę muzika. Sakote, žmogiška kalba jums per paprasta. Toks buvo Sharmans sumanymas nuo pat pradžių ar bandėte vokalus, bet neprilipo?
Mantas: Vokalus įrašau aš, bet mūsų tekstuose nėra žodžių. Mano vidinis poetas negali ištarti nė vieno normalaus žodžio, tad išeina tik aimanavimas ir dejonės (paklausyk, pavyzdžiui, “Ritualism”). Taip pat įrašėm Jono Takarevičiaus-Lietaus dainos “Naktis” koverį, kurį įdainavo/įkalbėjo Bernardas. Nevengiame panaudoti balsų įrašuose ar koncertuose, bet į juos nenorime atsiremti. Norisi, kad priekyje būtų melodija be kalbos. Kažkaip romantiškai čia skamba.
Šaras: Kaip sakė vienas žinomas radijo laidų vedėjas ir muzikos leidėjas DB, jei būtų blogas vokalas, tai viską sugadintų, o geras vokalas tiesiog užgožtų gerą muziką, tai labai gerai, kad jų muzikoje nėra beveik jokio vokalo.
Save tituluojate space folk pradininkais. Papasakokite daugiau apie šį skambesį?
Netituluojame, bet ir space, ir folko galima pajusti ( klausyk: “It Is Five Already”).
Vasaros pradžioje, po dviejų metų pertraukos, paleidote savo antrąjį albumą „In Person“. Kuo jis skiriasi nuo pirmojo „Diary Of A Droid“?
Pirmasis albumas, kaip ir daugumos grupių, yra “Best Of…” O antrasis buvo ilgiau ieškotas, pridėjome daugiau gitarų, taip pat – neįprastų dermių, ilgesnių frazių, nukeliavome tolyn į psichodeliką ir eksperimentus su garsu. Daugiau rifų, ištemptos “duobės”, mūsų manymu, atveria gilesnį kvėpavimą. Norėjosi įdėti daugiau žmogiškumo, todėl pavadinome jį “In Person”. Prisipažinsiu, koncertų metu naudojame playbacką, tad visiškai “live” negalim vadintis, todėl “in person” turi šiek tiek kitą prasmę.
Suprantu, kad visa kūryba brangi, bet kuri kompozicija ir kodėl atrodo labiausiai pasisekusi?
Mantas: “Dust to Dust”. Maniau, kad mirsiu, bet dievai davė dar vieną šansą ir būdamas reabilitacijoje sanatorijoje parašiau šitą gabalą.
Visi: Pritariam. Labai permainingas ir leidžiantis suvokti savo laikinumą kūrinys: liūdnas, ramus ir tada agresyvus.
Kokios emocijos/mintys kyla jums patiems klausant „In Person“? Be to, kad vienoje ar kitoje vietoje galėjote sugroti geriau ar kitaip.
Ramybė. Jei būtume dar kažko ieškoję, iki šiol nebūtume jo pabaigę. Įrašinėjant buvo labai daug kiekvieno gabalo versijų. Labai daug. Ir gabalų yra likę dar apie dvidešimt. Tiesiog atrinkome tuos, kurie tikrai tiko šiam albumui. Kitus palikome “rūgti” toliau. Greičiausiai iš jų kažkada kažkas taip pat išeis. Kai kuriuos grojame koncertuose.
Prisipažinsiu progresyvusis rokas nėra mano arbatos puodelis, labiausiai dėl to, šis žanras yra gana akademinis ir pernelyg mėgaujasi, mano galva, beprasmiu instrumento valdymo virtuoziškumu. Jei progresyvas būtų teisiamas, o Sharmans būtų žanro advokatai, kokia būtų jūsų gynybos kalba?
Jei praktikuoji alpinizmą, juk nelaikysi Juozapinės kalvos savo svajonių viršukalne. Be to, tai nėra vien instrumento valdymo sugebėjimai. Netikėtumas, tikriausiai, yra esmė. Kai klausydamas negali patikėti, kas ką tik atsitiko ir kodėl tai atsitiko. Muzikantas čia tėra priemonė perteikti kūrinį. Taip jau yra, kad dažnu atveju tas muzikantas yra praleidęs kiek daugiau kokybiško laiko su instrumentu. Klasikinėje muzikoje juk irgi taip pat – gražu, nors ir nėra lengva sugroti prie laužo iš pirmo karto.
Parodyti sugebėjimus, mūsų manymu, tikrai nėra kažkokia blogybė ar juolab beprasmybė. Beprasmybė yra varyt ant kitaip – geriau ar blogiau – grojančio.
Jūsų kūryba primena kosmines britų Ozric Tentacles keliones. Kur iš tikrųjų slypi Sharmans įtakų šaknys?
Taip, Ozric Tentacles mes žavimės ir gali būti, kad kai kuriuose kūriniuose nuskamba šita įtaka (klausyti “Mr. Hatman”). Bet apskritai, mums įtaką daro visi nuo Bay area thrash’o iki Joe Dassin. Džiazas, folkloras ir akademinė muzika taip pat telpa į šitą sąrašą. Sunku viską išvardinti.
Kaip gimsta jūsų progresyvus space rokas: kas atneša eskizus? Kas komponuoja? Kaip nusprendžiate, kad iš vieno ar kito motyvo kažkas gausis?
Kas nors, dažniausiai Mantazzo, atneša kokį rifą ar harmos slinktį ir visi sėda dėlioti viską aplinkui. Sudėliojame normalią struktūrą ir paliekame kitai dienai. Kitą dieną susirinkę viską perdarome, susipykstame, susitaikome ir vėl paliekame. Trečią dieną viskas keliasi į kitą lygį ir atsiranda daina. Tuomet belieka tik sprendimas – pateks ji į artimiausią albumą, ar ne.
Kartais ateinam į studiją ir neturim jokių minčių. Tada bet koks nors mažas kabliukas gali padėti pradėti darbus. Pavyzdžiui, “Ritualism” prasidėjo nuo laido, neįkišto į gitarą, birbimo. Prie jo buvo prijungti visokie moogerfoogeriai ir toks ritmingas triukšmas nuvedė iki kažko visai keisto. Galop ta pirminį garsą teko nukelti į archyvus, nes jis visai nebetiko. Ir taip su diduma kūrinių – pradžioje būna vienaip, paskui nukeliaujame į kitą mišką.
Grupės kūryba skamba gana kinematografiškai, tačiau internete yra vos keletas vaizdo klipų. Žiūrovams siūlote užsimerkti ir pamatyti tai, ko jie niekada nematę. Šiuolaikiniai žmonės įpratę, kad jiems viskas pateikta, daryti kažką patiems atrodo per sudėtinga. Ar ne per gerai galvojate apie žmones?
Per gerai.
Anksčiau vežiodavomės į koncertus kineskopinį televizorių ir rodėme vizualizacijas (kiekvienam gabalui turim po atskirą video), bet kartą pakeliui į Liepoją jį sudaužėm. Dar turim keletą veikiančių, bet labai jų gailime. Jei atvirai, vizualinei daliai tiesiog neturime laiko. Keletą video galima pamatyti Instagrame ar Youtube. Bet kol kas tuos vaizdus naudojame labiau kaip pranešimus apie artėjančius įvykius – releasą ar koncertą. Video klipų planuose yra, tikėkimės, kad greitai rasime laiko.
Esate groję daugelyje LT vasaros festivalių nuo pankiško „Swamp’o“ iki melomaniškos „Braillė’s“. Šiemet pasirodėte „Postcosmos“, kuris pagal savo konceptą, yra arčiausiai kosmoso. Ar jums svarbu, kokiai publikai grojate, ar koncerto metu „iškrendate“ į savo orbitą ir jums tai nerūpi?
Tikrai išskrendame. Kaip nemažai naujų grupių, tenka pagroti šešiems žmonėms ir tai kažkodėl nelabai rūpi. Svarbiausia, kad būtų taip gražu, kad tie šeši parėję papasakotų namiškiams, kaip buvo gera. Miestų šventės vargu, ar kada nors mus kvies groti. Gal dėl to, kad nėra normalaus vokalo?
Ar gyvai kūrinius atliekate taip pat kaip įraše, ar pridedate improvizacijų? Koks Sharmans koncertas galėtų būti vadinamas įspūdingiausių ir kodėl?
Gyvai atliekame dažniausiai taip, kaip įraše, improvizacijai paliekame kai kurias vietas (pratęstos “duobės”, intro ir galai), nesileidžiame į ieškojimus ant scenos, nebent kuris nors smarkiai suklydo ir reikia suktis iš padėties, kad netektų pradėt gabalo iš naujo.
Paminėti “Swamp” ir “Braille” ir yra labiausiai įsimintini. “Braille” atmosfera buvo visiškai kerinti. Nieko panašaus nebuvom patyrę. Ta publika yra ypatinga. Jautėsi, kad laukia kažko kitokio ir, panašu, buvo sveikai nustebinti.
“Swamp Fest” mums buvo juodas nepasisekimas. Per soundchecką sudegė mūsų garso pultas ir nesugebėjome prisijungti prie vietinės aparatūros. Taip, grojame su playbackais ir metronomais ausinėse, tai sunkiai būtų gavęsi be jų sugroti programą taip, kaip pasiruošėm.
Sustresavę netyčia susipykom su garsistu (paskui bandėm atsiprašyt feisbuke, bet neatrašė – matyt, kažką labai smarkiai pasakėm), nes jis paklausė, kodėl negalim pagrot be playbacko. Bet čia tas pats, kas eiti į darbą be triusikų. Labai nefaina. Bet pagrojom be tų triusikų. Tiksliau, pabandėm. Vienas baisiausių koncertų gyvenime visiems. Dabar linksma prisiminti, bet nesinori, kad tokia situacija pasikartotų.
Kokį orą labiausiai mėgstat?
Svarbiausia, kad neuždengtų žvaigždžių ir planetų.
Internete:
Komentarai