Prieš mėnesį internete pasirodė atlikėjos Exoternal vaizdo klipas “Nahum”. Jame tribal techno ritmų ir sintezuotų riksmų apsuptyje jūros bangose šoka viena geriausių pasaulio plaukikių Rūta Meilutytė. Kūrinys veda į dar nepatirtas minčių ir kūno judėjimo trajektorijas. Kraštutinės būsenos ir priešybių dermė, instinktyvus pulsavimas su visom to pasekmėm – būvis be stabdžių, nepažįstant ir nebijant išorinės grėsmės. Panašiai alsuoja ir pernai išleistas Exoternal albumas „ZigZoyd“, iš kurio paimta minėta kompozicija.
Ieva Burneikytė aka Exoternal jau keletą metų kelia bangas lietuviškoje alternatyvinėje scenoje. Iš Panevėžio kilusi atlikėja yra išleidusi keletą minialbumų, jos sukurta “Laikrodis III” versija buvo įtraukta į grupės Sraigės Efektas remiksų albumą, kompozicija “Inherent Vice” įtraukta į rinkinį “stasis II”, bendruomenės radijuje “Radio Vilnius” Ieva turi savo laidą “Flotsam Gems”.
Kaip Ieva Burneikytė pristatytų Exoternal nieko apie tai nežinančiam žmogui?
Turbūt pirmiausia pabrėžčiau bendrąją kategoriją, kad tai yra šiuolaikinės elektroninės muzikos projektas bei bandyčiau apibūdinti paskutinį albumą apibrėžiančias stilistikas (IDM, techno, bass, tribal, breaks).
Kokie pirmieji tavo prisiminimai iš vaikystės, susiję su muzika? Kiek žinau, mokykloje buvai labiau sportininkė nei melomanė?
Prisimenu, muzika padėdavo įeiti į rimtį, užmotyvuoti ir ištverti laiką iki starto varžybų metu. Taip pat prisimenu, jog, kaip ir daugelis panašios kartos vaikų (esu gimusi 1998), Lietuvoje nelikus subkultūrų, buvau apsupta vien popmuzikos (ir marozų). Sužinoti kažką apie alternatyvią kultūrą iš savo klasiokų ar sporto komandos buvo beveik neįmanoma, nes visi klausė to paties. Tačiau prisimenu, kad 8-toje klasėje susidraugavome su viena mergaite, priklaususiai, galima sakyti, vienintelei dar likusiai Panevėžio subkultūrai – banglams. Jie, aišku, savęs nevadino subkultūra, nes tai tiesiog buvo draugų/pažįstamų kompanija iki 20-ties žmonių, kurie panašiai leisdavo laiką, panašiai rengėsi (spalvotais megztiniais) ir klausėsi panašios muzikos. Su ta mergaite klausydavome Boards of Canada, Domanto Razausko ir kitos jausmingos muzikytės. Tada, prieš ~12 metų ir užgimė noras palįsti giliau.
Kas nutiko, kad kažkuriuo metu pasakei: „Man neužtenka tik klausyti muzikos, aš noriu ją pati kurti“?
Tada, kai pradėjau lankytis elektroninės muzikos renginiuose, paraleliai klausant daug elektroninės muzikos ir bandant ją miksuoti (djauti). Tada supratau, kad tiesiog ieškoti, rasti, atrinkti ir pateikti svetimą muziką klausytojui manęs niekaip nerealizuoja kūrybiškai, buvau tik skonių gurmanas, selektorius ir mediatorius tarp klausytojo ir atlikėjo.
2021-aisiais savarankiškai išleidai pirmąjį savo albumą „Cognitive Prosthetics“. „Kognityvinius protezus“ pristatei kaip penkių dalių pjesę. Skirtingai nuo kitų elektroninės muzikos kūrėjų, nuo pat pradžių tau, atrodo, buvo svarbu įvilkti savo muziką į tam tikrą pasakojimą?
Idealiu atveju man norisi, kad albumo kūriniai būtų vienu metu vieningi, bet ir skirtingi. Taip pat, kad klausant pirmojo kūrinio jaustųsi kažkokia pradžia, o paskutinio – pabaiga. Žinoma, ne visada taip gaunasi, nes eiliškumą tiesiog renkuosi iš to, kas yra – išbaigtų kūrinių, kurių neatsiranda tiek daug. Specialiai intro/outro takelių dėl „pasakojimo“ efekto nepraktikuoju. Taip pat, kadangi albumas savaime yra kažkokių vieningų idėjų rinkinys, o ne singlų krūva, norisi likusią estetiką ir tematiką įvilkti į vieningą konceptą. Be abejo, kūrimo metu apie likusią estetiką negalvoju. Sukurta muzika tampa tam tikro etapo metraščiu, kurį nusprendžiu iškelti į viešumą, o tik tada jau reikia galvoti apie papildomus elementus, tokius kaip kūrinių pavadinimai ar vizualai.
Vienoje šio albumo apžvalgų kalbama apie „gana abstrakčią industrinę muziką“. Kaip pati matei save tuo metu?
Manau, vienas žodžių, apibūdinančių tiek klausomos, tiek kuriamos muzikos dalį garsų tikrai buvo „industrinė“ (šypsosi). Tačiau buvo ir daug kitų intriguojančių stilių, kaip antai electro („DT Camp“ festivalyje lankiausi nuo 2018 m.), įvairus rokas, ypač kraut, garažas, pankuha.
Pernai išleidai savo antrąjį albumą „ZigZoyd“, kuriame skamba labiau šokama IDM muzika. Kas įtakojo tokį posūkį?
Kadangi visą pažinties su elektronine muziką laiką klausiausi ir šokamosios elektronikos, natūraliai atėjo noras apjungti tiek šią, tiek kitas naujas patinkančias elektronikos, ir ne tik, sritis.
Be kitų tagų, šalia „ZigZoyd“ atsirado ir leftfield. Mane šis apibūdinimas visada intriguoja, bet iki galo jo nesuprantu. Kaip jį apibūdintum?
Apibūdinčiau jį taip: kai muzika yra nestandartinio pobūdžio ar yra sudaryta ne iš vieno stiliaus, kuriuos jau spėjai išvardinti, dar nori įkrėsti ir porą tagų kaip leftfield arba experimental tam, kad užfiksuotum muzikos gebėjimą originaliai apjungti skirtingus stilius ar panaudoti tiems stiliams nebūdingų sprendimų (juokiasi).
Tavo kūryboje galima aptikti daug tribal užuominų. Domiesi kažkokiomis konkrečiomis pirmykštėmis bendruomenėmis ir jų tradicijomis ar tiesiog jauti natūralų ryšį su laikais, kai muzika buvo bendravimo su šiuo ir anuo pasauliais forma?
Konkrečiomis pirmykštėmis bendruomenėmis per daug nesidomėjau, tačiau norėjau į savo skaitmeninę kūrybą įtraukti organikos, kas šiuo atveju buvo tam tikri perkusiniai elementai (tablos, tomai), kuriuos mūsų vakarietiškos ausys priskiria kaži kam traibalistiniam (nežinia ar Afrikos, ar Eurazijos žemynui). Klasikinis akustinių būgnų rinkinys neskambėjo taip įdomiai, o atsisakyti ar kažkuo pakeisti skaitmeninių sintezatorių garsus nei norėjau nei turėjau kaip. Žinoma, pasinaudojau tik pačiais core tranzientiniais (vienasmūgiais) garsais, iš kurių ritmikas dėliojau pati, juos papildomai dizaininau ir apdorojau. Beje, dalis tų tribal perkusijų iš tiesų buvo sukurtos mano būgnų sintezatoriumi, tad štai jums ir estetinis miražas.
Pridėčiau, jog paskutiniais metais labai pagausėjo elektroninės muzikos naudojančios tribal stilistikos perkusijų garsus ar ritmikas (pvz., visokios cumbios), tad tai per se nebuvo originali idėja, o labiau inspiracija. Beje, su įvairesne ir nestandartine elektronine šokių muzika mane supažindino „Isla to Isla“ kolektyvas.
Leiblo „Isla to Isla“, išleidusio tavo „ZigZoyd“ kasetę, leidiniai kartais vadinami „smalsotronika“. Kiek pati esi smalsi? Pavyzdžiui, ar dažnai klausai muzikos, išeinančios už elektroninės muzikos apibrėžimo ribų?
Be abejo! Kokybės x naujovių x originalumo x protingumo x keistumo kombinacijos yra tikra uoga ir siekiamybė! Taip pat neapsiriboju elektronika, akustinė/semi akustinė muzika man lygiai taip pat svarbi, tiesiog nesu jos kūrėja (šypsosi).
Neseniai lankeisi industrial klasikų Nine Inch Nails koncerte – savo ištakų nepamiršti. Kokie dar garsai, vaizdai, daiktai tave labiausiai intriguoja?
Klausimas paradoksaliai atsako pats į save! Trentas Reznoras nuo pat pradžių propagavo įvairialypį požiūrį į muziką, nesivaikė tendencijų ir nesistengė atitikti specifinio žanro ar stiliaus. Nors medija pirmąjį albumą „Pretty Hate Machine“ pavadino industrial rock, pats Trentas sakė, kad jis kuria tiesiog popmuziką, išeinančią už žanro ribų ir turi alternatyvos pabarstukų (o man tas albumas atrodo kaip purely elektroninė muzika, kadangi joje skamba vien Trento pamėgti sintezatoriai ir būgnų mašinos garsai).
Kiekvienas kūrinys iš įvairių albumų turi miksą stilistikų ir originalių, iš Trento atėjusių krislų. Taip pat kiekvienas kūrybinis etapas ir albumas šiam žmogui niekada nedirigavo, kokios linijos laikytis, pavyzdžiui, jis nepritaikė sau priverstinio naratyvo, jog išleidus vienokį albumą, po kelių metų jis privalo laikytis savo kaip atlikėjo tęstinumo ir leisti panašius į tą albumus. Esmė – kurti tai, kas tą akimirką veža (ir gaunasi).
Savo atveju, nenoriu prisirišti nei prie tam tikrų garsų, nei prie tam tikros krypties. Tikiu, kad net keičiant kryptį, tam tikras atlikėjo prieskonis keliauja laike ir tęstinumas atsitinka savaime. Iš esmės man patinka visa kokybiška ir unikali elektroninė ir neelektroninė muzika. Svarbiausia, man atrodo, nebijoti eksperimentų ir out of the box kombinacijų, kurios kuriamą muziką padaro unikalią. Kartais tai yra tiesiog nedidelės subtilios detalės, pateiktos kokybiškai ir skoningai. Apie intriguojančius garsus dar pridėčiau ir tokį iliustratyvų faktą: jeigu mano praeitas albumas „bijojo“ sausų, klasikinių būgnų mašinų perkusijų, šaižaus snare panaudojimo, tai šią akimirką visai mielai panaudočiau šiuos garsus, kadangi savy jaučiu electro stiliaus renesansą ir pagaunu save klausant itin daug šios muzikos.
Kokius kūrybos įrankius naudoji? Kaip atrodo aplinka, kurioje gimsta Exoternal garsai?
Iki šiol naudojau vien tik kompiuterio ekraną ir generavau skaitmeninius garsus. Naudoju „Ableton Live“ ir jo ne stockinius pluginus. Garsų generavimui daugiausia naudoju „Rob Papen“ būgų sintezatorių/mašiną, „Absynth 5“ ir „Plasmonic FM“ sintezatorius. Visai neseniai įsigyjau pirmąjį analoginį hardware sintezatorių „Moog Messenger“ su kuriuo dar tik eksperimentuoju (šypsosi).
Esi labiau „studijinis“ žmogus, ar mėgsti ir gyvus pasirodymus? Kuris pasirodymas labiausiai įstrigęs ir kodėl?
Esu VIEN TIK studijinis žmogus. Vienintelį live pasirodymą turėjau tada, kai dalyvavau garsų stovykloje ir organizatorė privertė visus pasirodyti, nepaisant to, kokį šlamštą buvome sukūrę per tą savaitę. Neseniai pradėjau galvoti ir norėti kada nors surengti tą pirmąjį nepriverstinį gyvą koncertą. Tiesiog, kuriant muziką vien tik įrašams, procesas skiriasi nuo pasiruošimo koncertui. Kūrinius nebūna lengva adaptuoti gyvam pristatymui. Bet naujoje kūryboje bandysiu orientuotis į dvejopą formatą ir šiek tiek daugiau strateguoti kūrybos etape.
„Radio Vilnius“ turi savo laidą „Flotsam Gems“. Papasakok, ko gali tikėtis šios laidos klausytojai?
Kaip tik neseniai pradėjau galvoti, kad reikėtų daryti labiau konceptualias/temines laidas, nei kad naujai atrastų kūrinių salotas. Iki šiol daugmaž dariau tokias laidas, kurios buvo labai eklektiškos savo stilių ir žanrų skirtumais. Kažkokia emocinė linija jautėsi, tačiau trūko aiškesnio skonių ištransliavimo, ypač naujiems klausytojams. Sunku apibrėžti savo klausomą muziką stiliais, kurie vis naujai aistringai prisijungia ir su kuriais lengvai atsisveikinama. Kelis pastaruosius metus mano fonotekoje kaupiasi electro, trip hopo, hypno techno, elektronikos klasikos bei kažkuom unikaliu patraukę įvairių elektroninės ir akustinės muzikos kombinacijų viražai.
Šalia savo muzikos nepamiršti ir tago „Vilnius“. Ką tau reiškia šis miestas ir kokias jo vietas labiausiai mėgti?
Tai – antras ilgiausiai gyventas miestas po Panevėžio. Miestas, kaip paantrintų daugelis iš provincijų studijuoti į sostinę atvykusių, kuriame pradžioje jautiesi nereikalingu svetimkūniu. Tačiau ilgainiui jis tapo vieta, kurioje vietą po saule išsikovojau daugybės iššūkių dėka. Nors ir nelaikau savęs vilniete, jaučiu, kad padedu kurti šį provincijų metropolį labiau, nei jis mane (cituojant gerb. L.D.).
Vilniuje šiuo metu geriausiai jaučiuosi miegamuosiuose rajonuose arba aplinkinėje gamtoje. Pastaruoju metu labai nervina visas burzgesys, centrui išvis turiu alergiją, į parduotuvę bananų vengiu eiti apie 18:00. Taip pat liūdina visų iš esmės paprastų dalykų skandinaviškas sucelofanizavimas: neleidimas bent šiek tiek skleistis laukinei gamtai viešose erdvėse, ikėjos spalvų paletės sakralizavimas ir viešojo transporto re(de)voliucija.
Visgi, čia sukūriau nerealią artimųjų šeimą, pradėjau kurti ir, po 10 metų, čia pajutau antrą kvėpavimą.
Internete:
Komentarai