Kaip, turint vos 15 minučių, prakalbinti santūrų japonų režisierių, kalbantį per vertėją, ir bent šiek tiek prisiliesti prie šiuolaikinės Japonijos?
“Climbing for Life” / “Teppen no mukou ni anata ga iru” (rež. Junji Sakamoto) San Sebastiano filmų festivalyje buvo pristatytas nekonkursinėje Oficialiojoje programoje, o mano dėmesį patraukė jau pačioje pradžioje, kai dar tik padrikai gilinausi į programą ir galiu iškart išspoilinti, kad nenuvylė ir tapo bene viso festivalio favoritu.
Tai biografinė drama apie daugelio moterų gyvenimą netiesiogiai pakeitusios Tabei Junko istoriją – pirmosios moters, ne tik įkopusios į Everestą, bet ir subūrusios “Ladies Climbing Club”, apjungusį ir atvėrusį galimybes moterims iš pačių skirtingiausių socialinių sluoksnių užsiimti alpinizmu.
Pokalbis su režisieriumi Junji Sakamoto (2000 m. San Sebastiane pelniusiu Japonijos akademijos apdovanojimą už geriausią režisūrą), kaip ir vėliau matytas filmas, tapo tikra atgaiva nuo selebričių ūžesio festivalyje. Įdomu buvo tai, kad tiek režisierius, tiek jį lydėjęs aktorius Ryuya Wakaba, išreiškė išties nepopuliarią nuomonę apie savo ambicijas (ne)kurti tarptautiniu mastu.
Po tokio pareiškimo, lakoniškai ir kone vienodai, visiems iš eilės ir nedaugžodžiaudamas, režisierius išties aiškiai pristatė savo viziją, neužgoždamas pačios istorijos. Jo siekis garsinti nacionalines šalies vertybes (pačią Tabei Junko ar ją įkūnijusią Sayuri Yoshinaga), buvo pagrindinė tema ir mūsų pokalbyje.
Tai – jau antrasis jūsų kartas šiame festivalyje. Koks jausmas pristatyti savo filmus Europos auditorijai?
Prieš pradėdamas kurti filmą ir galvodamas apie publiką, kuriai jis bus skirtas, mąsčiau apie filmą, skirtą vietinei, Japonijos auditorijai. Tačiau dabar, gavus galimybę jį pristatyti tarptautinei auditorijai, čia, San Sebastiane, tikiuosi susilaukti daug skirtingų nuomonių, kurių nesu pratęs gauti iš vietinės auditorijos. Būtent dėl šios priežasties šiek tiek jaudinuosi, tačiau tuo pačiu man taip pat ir smagu sulaukti šių netikėtų atsiliepimų.
Kas jus pastūmėjo link šios istorijos? Kodėl ją panorote pasakoti būtent dabar?
Prie šio projekto mane pastūmėjo pagrindinė filmo aktorė Sayuri Yoshinaga, kuri yra labai žymi Japonijoje. Ji išties yra nacionalinis lobis, o šis filmas – 124-asis jos karjeroje. Būtent ji susisiekė su manimi ir pasiūlė atlikti pagrindinį vaidmenį – alpinistės Tabei Junko, pirmosios moters, įkopusios į Everestą. Būtent taip ir prasidėjo šis projektas. O kodėl dabar? Nes šiemet minimos 50-osios metinės nuo tada, kai pirmoji moteris įkopė į Everestą.
Kalnai yra toks galingas vizualinis simbolis. Nors filmo pamatyti dar nespėjau, norėjau paklausti, kiek vietos šiame filme skirta gamtovaizdžiui? Koks buvo pirmasis vaizdinys, kilęs galvoje, kai nusprendėte kurti šį filmą?
Šiame filme pasirodo įvairūs Japonijos kalnai, netgi ir patys mažiausi, bet taip pat ir pats didžiausias, turbūt ir jums žinomas Japonijos kalnas – Fuji. Filmo veikėjai diagnozuotas vėžys, bet nepaisant to, ji, net ir kamuojama ligos, tęsia išvykas į kalnus.
Gamtovaizdis man – komunikacinė kalba. Tais momentais, kai filmavome kalnuose ar kituose natūraliuose kraštovaizdžiuose, suvaldyti klimatą (ar tai būtų saulė, ar rūkas) buvo neįmanoma, todėl reikėjo išlaukti idealaus momento. Kalnų peizažai filmuojant man buvo lygiai taip pat svarbūs kaip ir patys filmo personažai.
Esu susipažinusi su filmo istorija ir žinau, kad tai – tikrais faktais paremtas filmas apie moterį, pranokusią savo ribas. Norėjau paklausti, ar ir jūsų gyvenime ar karjeroje būta panašių akimirkų, kuomet galėjote susitapatinti su šiuo personažu?
(Šypsosi) Psichologiškai – taip, fiziškai – ne. Esu patyręs didelių psichologinių išbandymų, kuriuos man įveikti padėjo artimi žmonės.
Pastebėjau, kad filmo pavadinimai tarptautinėms publikoms dažnai išverčiami skirtingai. Ar “Climbing for Life” ir japonų kalboje yra toks pats, o gal turi papildomų niuansų?
Japoniškas filmo pavadinimas yra daug abstraktesnis turbūt dėl to, kad buvo pasikliauta žiūrovo vaizduote, o angliškas filmo pavadinimas yra daug tiesmukišnesnis tam, kad būtų lengviau suprantamas tarptautinei publikai. Tiesioginis vertimas galėtų skambėti maždaug taip: Tu esi ten, anapus aukštumų.
Na ir paskutinis klausimas: ką tikitės, jog tarptautinė bendruomenė pasiims iš šio filmo?
Aš nė neįsivaizduoju, ko San Sebastiano publika tikisi iš japoniškų filmų. Ar jie tikisi orientalizmo, geriau pažinti šiuolaikinę Japoniją, o gal tiesiog domisi alpinizmu..? Aš žinau tik tai, ką pats norėjau perduoti – papasakoti istoriją apie pirmą alpinistę moterį, kuri prieš 50 metų įkopė į Everestą. Tai istorija apie moterį, kuri susidūrusi su gyvenimo sunkumais, priešinasi iškilusioms kliūtims ir ieško sprendimų, kaip jas įveikti. Būtent tai noriu perduoti tiek tarptautinei, tiek Japonijos publikai.
Susitikimas su Junji Sakamoto, nors ir trumpas, bet paliko gilų įspūdį. Man pačiai esant satūriai ir jaučiant pauzių būtinybę, šis susidūrimas trumpam gražino ramybės būseną, kurią jau buvau bepametanti neišvengiamai festivalyje kiekvieną akimirką jausdama nesibaigiančią FOMO.
Ne tik pokalbis, bet ir vėlesnė filmo peržiūra nuteikė visai kitam ritmui: tarp po visą miestą išsimėčiusių kino teatrų beskubančiam žingsniui lėtėjant, vėl iš naujo atradau prasmę tuose naktiniuose seansuose San Sebastiano pakrašty, toliau nuo raudonojo kilimo ir pagrindinių kino teatrų, arčiau istorijų, kurios, dėl iš šalies atrodančio paprastumo, neretai lieka šiek tiek nuošalyje, bet visuomet paliečia.
Komentarai