Ankstyvas rytas po truputį aušo, leidžiantis pro išdegusius nuo vasarinės saulės kaitros laukus, prietemoje primenančius dykumą ar seną vesterną, šviesoms po truputį įsižiebiant kaimeliuose kalnų papėdėje. Nors vyliausi pravėdinti neįtikėtinai ilgos ir karštos vasaros nualintą kūną ir protą šiaurės vėjais, lietumi ir, žinoma, filmais, bet visgi patekau į eilinę ir jau nebesuskaičiuojamą šios vasaros karščio bangą San Sebastiane, kuri pajūrio drėgmėje buvo dar sunkiau pakeliama nei Madride.
Nesivaikiau nei Angelina Jolie, festivalyje pristačiusios filmą “Couture“ ir susilaukusios prieštaringų reakcijų dėl nesėkmingos spaudos konferencijos, kurioje taip ir nesugebėjo aiškiai įvardyti problemų, su kuriomis šiandien susiduria Jungtinės Amerikos Valstijos; nei Juliette Binoche, pristatančios savo teatrinį performansą “In-I In Motion“, ar Jennifer Lawrence apdovanojimų ceremonijos akimirkų. Tačiau, kaip ir pernai, prasilenkiau su mylimu Pedro Almodovar, šįkart mane nustebinusiu žinia, jog būtent jis prodiusavo kontraversiškąjį “Sirat“, apie kurį dar prieš festivalį girdėjau tiek įvairių istorijų ir atsiliepimų.
Na, o lietuvišką vardą sutikau tik vieną ir tikrai netikėtai – “Kulinarinio Kino“ kategorijoje tajų rež. Pen-ek Ratanaruang su filmu “Morte Cucina“. Kur čia Lietuva? Pasirodo, juostą Baltijos šalyse platina “Kino Pavasaris“.
Visgi, labiausiai įkvėpusia patirtimi tapo diskusija su režisieriumi Joachim Trier, kurios metu jis aptarė ne tik savo filmus bei humanistinę perspektyvą darbe su aktoriais, bet ir savo požiūrį į kino industriją, jos finansavimą bei darbą su bendraautoriumi Eskil Vogt. Diskusijos metu ištarta frazė “Tenderness is the new punk” iš tiesų yra tarsi jo kūrybos manifestas, vertas atsidurti ir ant marškinėlių, kuriuos su malonumu dėvėčiau ir aš.
Šių metų 73SSIFF reziumė: penkios dienos, penkiolika filmų, vienas snūstelėjimas kino seanso metu (nesugebėjau pamatyti rež. Olivier Assayas “The Wizzard of the Kremlin”), pora netyčia praleistų peržiūrų, nespėjant teleportuotis iš vieno kino teatro į kitą, begalė kavos, šiek tiek taip laukto lietaus bei, pabaigoje, skaudančios akys ir ilgam įstrigę kadrai.
FIPRESCI Grand Prix
“I’m Still Here” / “Ainda Estou Aqui” (Brazilija, Prancūzija, rež. Walter Salles)
Filmas, 73SSIFF atidarymo ceremonijoje pelnęs Grand Prix apdovanojimą.
Walter Salles mane sužavėjo dar savo ankstyvaja kino juosta „Central Station“, kuriame Rio de Žaneiras vaizduojamas jau po diktatūros. Tačiau šiame, naujausiame režisieriaus darbe, jis grįžta į ankstyvesnius laikus ir Braziliją, kurioje juntamas vis stiprėjantis karinės valdžios dominavimas.
Juostos pradžioje pasineriame į nostalgiškuosius ’70-uosius ir visą, juos supančią nostalgiją: politiškai angažuota muzika, jungianti vakarietiškus garsus su Brazilijai būdinga samba, bossa nova, tropikalia (garso takelyje randame tokias šalies garsenybes kaip Caetano Veloso, Os Mutantes ar Tim Maia) bei, tarsi atkartojant “Kodak Colorplus” juostelės išgaunamas spalvas, dokumentinį filmą primenančią estetiką.
Rio de Žaneiro paplūdimiai, kur paauglės, norėdamos greičiau įdegti, naudoja ir man keliaujant Brazilijoje girdėtą šokiruojantį metodą – įsitrinti kūną kokakola, nerūpestinga vaikystė net ir milijoniniame mieste praleista lakstant basomis, kur rodosi, jog vaikai niekuomet neišlenda iš maudymosi glaudžių. Visa tai kontrastuoja su kita, mums taip pat girdėta realybe – prislopinti balsai, slapti naktiniai skambučiai bei dienos metu užtraukiamos užuolaidos ar gniuždanti žmonių apatija laikais, kai, rodosi, negali pasitikėti niekuo.
Tai istorinę atmintį nagrinėjanti juosta apie Rubens Paiva – buvusį kongresmeną, netikėtai iškviestą tardymui ir dingusį be žinios. Istorija atskleidžiama per jo žmonos Eunice (akt. Fernanda Torres, nusipelniusi pripažinimo už puikią vaidybą) perspektyvą. Pasiremdamas kongresmeno sūnaus autobiografija, režisierius pasakoja apie tam laikotarpiui būdingus prievartinius dingimus (angl. forced desapearances) ir istorinės atminties svarbą šalies vystymuisi. “Argi valstybė neturi svarbesnių reikalų, nei nuolat gręžiotis į praeitį?” – išgirstame, klausiant pagrindinės filmo veikėjos. “Ne” yra vienintelis jos atsakymas.
LOTYNŲ HORIZONTAI
“Swim to Me” / “Limpia” (Čilė, rež. Dominga Sotomayor)
Tiesiai iš poetų ir rašytojų žemės Čilės, “Swim To Me” – pasaulinė literatūrinės adaptacijos premjera, atidariusi “Lotynų Horizontai“ konkursinę programą. Įdomu tai, kad šis filmas buvo užsakytas “Netflix”, nors aš sunkiai pasakyčiau, jog jis atitinka šios platformos specifiką. Nebent tik tai, kad visą laiką tvyro įtampa ir katastrofos nuojauta, kuri taip kabina.
Karščio bangai alinant San Sebastianą, didžiajame ekrane išgyvenu vasarą Santjage, kur Estela (akt. María Paz Grandjean) ir Julia – dvi vienišos sielos dideliuose namuose. Skirtumas tik tas, kad Estela – namų prižiūrėtoja, o Julia – turtingų tėvų vienturtė, nuobodžiai leidžianti vasarą mieste. Estela neretai pasirodo naivi, lyg jos prižiūrima Julia, o 6-metė Julia tarp savo bendraamžių jaučiasi gerokai vyresnė, taip tarsi net amžiumi priartėdamos viena prie kitos.
Jų santykis ypatingas, kupinas čilietiško humoro, traukimo per dantį ir nuolaidžiavimų viena kitai. Kartu jos žiūri telenoveles ir abi patiria kone identišką paternalizmą bei smurtą – Julia dėl savo amžiaus ir tėvų apleistumo (jos tėtis, rengdamas ją atostogoms prie ežero, įmeta į baseiną ir leidžia skęsti tol, kol ji, vadovaujama išgyvenimo instinkto, išmoks plaukti), o Estela – dėl socialinės nelygybės bei darbo sąlygų.
Aktorė María Paz Grandjean atskleidė, kad susitapatinti su šia istorija jai padėjo ir asmeninė patirtis. Jai pačiai teko išgyventi žmogaus teisių pažeidimus, kai per protestus Čilėje, išeidama iš teatro buvo pašauta „Carabineros“ pareigūnų. Sprogstamoji dujinė granata sunkiai sužalojo ir nudegino dešinę jos veido dalį, tačiau aktorės išskirtinumas ir charizma yra akivaizdūs tiek ekrane, tiek už jo ribų.
Sunkiausia šiame filme yra tai, kad pirštu besti į vieną kaltą, dėl vėliau sekusios katastrofos, tiesiog neįmanoma. Ir būtent tai ir tampa geriausia metafora, atskleidžiančia, kaip veikia sisteminis smurtas.
“The Message” / “El Mensaje” (Argentina, Ispanija, Urugvajus, rež. Ivan Fund)
Nespalvotas kelio filmas, kuriame net ir patys personažai, rodosi, pasimeta tarp fikcijos ir realybės. Garso takelyje skambant “You Were Always On My Mind” stebime trijų žmonių kelionę per Argentinos provinciją ir tik pačioje pabaigoje galime nujausti, kaip šie žmonės yra vienas su kitu susiję.
Anika – mergaitė, turinti antgamtinę dovaną kalbėtis su gyvūnais, o Miriam ir Rodger – kemperiu keliaujanti pora, koordinuojantys įvairiausio plauko užsakymus, susijusius su gyvūnų minčių skaitymo verslu. Poetiško gamtovaizdžio, kartais primenančio ir lietuviškus peizažus, fone bei be išankstinių nusistatymų ir nesmerkiant, žvelgiame į distopiją, atspindinčią ir šiuolaikinės Argentinos realybę, turbūt net ir iki pat galo nesuprasdami, ar Miriam ir Roger tik oportunistai, ar jau ir patys įtikėję antgamtinių galių tikrumu.
Anikos žinutės visuomet įžvalgios, o viena jų, perduota ir pačiai Miriam, pakeičią visą filmo dinamiką, kuomet ji ištaria: “Miriam, paukštelis man pačiulbėjo, kad mano mama tave labai, labai myli…”
“Landmarks” / “Nuestra Tierra” (Argentina, Jungtinės Amerikos Valstijos, Meksika, Prancūzija, Nyderlandai, Danija, rež. Lucrecia Martel)
Aukštai kalnuose įsikūrusi Chuschagasta bendruomenė, prie kurios po truputį artėjame tarsi iš paukščio skrydžio. Kamerai (o tiksliau – dronams) subtiliai naviguojant pro tankias medžių šakas, žalius kalvotus šlaitus bei pilko dangaus fonu, jaučiu nebylią pagarbą, išlaikomą pasitelkiant atstumą ir būtent šiuos vizualinius sprendimus.
Ir nesuklystu – nesekant chronologinės sekos, šioje dokumentinėje juostoje stebime daugelį metų trunkantį, kolonializmo nulemtą konfliktą tarp Argentinos šiaurėje įsikūrusios bendruomenės ir tų, kuriems ši žemė rūpi tik dėl jos išteklių. Konflikto, įvykusio dar 2009-aisiais, metu vyras ir du parankiniai nužudo vietinių lyderį Javier Chocobar, tačiau teisminiai veiksmai pradedami tik praėjus 9 metams po nusikaltimo, nepaisant to, kad jis buvo užfiksuotas mobiliuoju telefonu.
Konflikto daugialypiškumas, lietuvių kalbos žodyno ribotumas kalbant apie vietines bendruomenes (o gal tiesiog mano pačios neišprusimas) bei stiprus neteisybės pojūtis, su kuriais buvo taip sunku tvarkytis peržiūros metu, man kelia nemenką iššūkį kalbėti apie šią dokumentiką, nesupaprastinant visko į faktų atpasakojimą.
Čia svarbi ne tik pagrindinė tema – „kam iš tiesų priklauso žemė: vietinėms bendruomenėms, gyvenusioms joje dar nuo protėvių laikų, ar privatiems savininkams“, bet ir visas jausmų spektras, kurį taip meistriškai perteikia už kinematografinę kalbą giriama rež. Lucrecia Martel. Nors festivalio metu filmo prodiuserė atskleidė, kad vaizdai iš teismo salės nebuvo planuojami įtraukti į šią juostą, tačiau būtent jie, o tiksliau genialiai užfiksuoti teismo dalyvių gestai bei balso tonas ir yra pagrindinis šaltinis įvairialypiškam jausmų spektrui kurti.
NAUJI REŽISIERIAI
“As We Breathe” / “Aldığımız Nefes” (Turkija, Danija, rež. Seyhmus Altun)
Naujų režisierių kategorijoje pasirodęs filmas, kaip neretai pasitaiko, savyje talpina labai daug temų, kas ne visada suveikia teigiamai, tačiau nepaisant to, man jis pasirodė įtaigus ir nepaliko pojūčio, jog šios temos liko iki galo neišplėtotos.
Tai ne tik pasakojimas apie šeimą, gyvenančią “ant ribos” bei suaugusiųjų (ne)gebėjimą priimti sprendimus kritinėje situacijoje, bet ir subtili analogija į šių dienų klimato katastrofas, kaip kad ir Ispaniją sekinantys gaisrai, su kurių pėdsakais susidūriau ir aš autobusu grįždama iš San Sebastiano į Madridą.
Turkijos provincijoje chemijos gamykloje įsiliepsnojusi ugnis po truputį naikina viską aplink save. Tol, kol dūmai lyg sniegas poetiškai sklando ekrano fone, o suaugusieji vengia spręsti problemas ir priimti sprendimus, jauna mergaitė Esma imasi radikalių veiksmų tam, kad atkreiptų suaugusiųjų dėmesį.
Tikroviška man pasirodė tai, kaip pasitelkdamas gaisro metaforą, režisierius geba atvaizduoti realybę žmonių, gyvenančių nepritekliuje (tiek ekonominiame, tiek emociniame), kuomet spręsti problemas iš esmės atrodo neįmanoma ir užstringama nuolatinėje “gaisro gesinimo” (angl. firefighting) būsenoje. Ši juosta yra apie tai, kas vyksta, kol mes tiesiog kvėpuojame.
“New Era” / “Aro Berria” (Ispanija, rež. Irati Gorostidi Agirretxe)
Šioje, tikrais faktais ir archyvine medžiaga paremtoje juostoje, nusikeliame į radikalių permainų ir tranzicijos laikotarpį Ispanijoje – ’80-uosius ir darbininkų sąjūdį šiaurėje, kurio metu dalis judėjimo dalyvių, nepatenkinti profsąjungos pasiūlytu susitarimu, sprendimų ieškoti nutaria įkurdami “Arco Iris” bendruomenę Navaros kalnuose, kurioje organizuojami įvairiausi mokymai, skatinantys pasiekti emocinio išlaisvėjimo (katarsio) bei transo būsenas.
Juosta, cituojant filmo pristatymo komandą, turėjo būti galimybė “pažvelgti į praeitį tam, kad galėtume transformuoti ateitį”, tačiau po tokių skambių pareiškimų aš visgi nesupratau, kaip tai turėtų nutikti. Siužeto linija pradžioje vystosi įdomiai, o scenarijaus tekstas poetiškas ir įtraukiantis, tačiau pasakojimo eiga gana greitai nutrūksta ir ilgainiui liekame visą amžinybę stebėti pusnuogius personažus raudonoje lauko pastogėje be jokio aiškaus tikslo kaip tik būti patirtim vien dėl patirties.
Juokinga, tačiau panašią patirtį išgyventi man teko visai neseniai: nutarus užsirašyti į šiuolaikinio šokio seminarą, kurio metu mes taip pat amžinybę praleidome ant grindų bandydami rasti kontaktą oda-grindys, ir galiu pasakyti tik tiek, kad net ir per didžiausią cringe, patirtį priėmiau kaip išbandymą, pergalvodama tiek šią juostą, tiek, ilgą laiką prasivartydama ant grindų, išgyvendama keistą apsvaigimo būseną. (Antrą kartą nekartočiau).
“If We Don’t Burn, How Do We Light Up The Night” / “Si No Ardemos, Como Iluminar La Noche” (Kosta Rika, Meksika, Prancūzija, rež. Kim Torres)
Atokioje Kosta Rikos provincijoje, apsuptoje palmių plantacijų ir magiškų miškų, žodžiais nepaaiškinamo karščio ir drėgmės, klampių, pelkėtų ežerų vietovėje, kurioje vien jau gamtovaizdis formuoja tam tikrą nuotaiką, šiurpą bei paslaptį, trylikametė Laura pradeda savo gyvenimą iš naujo. Ji ne tik iš vaiko po truputį virsta paaugle, bet ir bando prisitaikyti prie pasikeitusios šeimos dinamikos, jos motinai užmezgus naujus santykius ir persikėlus į nuošalią gyvenvietę.
Čia, režisierės žodžiais, pasakojamas Lotynų Amerikos epas apie kolektyvinę smurto prieš moteris patirtį, ne tiek primenantis magiškąjį realizmą, kiek veikiau surealią, iškreiptą realybę, ir nesvetimas ir visam likusiam pasauliui. Nesvetima yra ta baimė suaugti, su kuria susidūrėme ne viena mūsų skirtinguose kontinentuose, po truputį suvokdamos virtimo paaugle kainą nesaugioje aplinkoje.
Juostoje nuolat išlaikoma stipri emocinė įtampa, perteikiama per išraiškingą vizualinę kalbą, kuriančią tankią ir įtraukiančią atmosferą, siužetui vystantis labai pamažu. Smurtas, apie kurį girdime pasakojant, tarsi tai būtų tik šiurpi pasaka prieš miegą apie “pabaisą, gyvenančią pelkėje ir žudančią kekšes”, iš tiesų nėra tik legenda, bet tikrų tikriausia realybė, apipinta mitais tik tam, kad būtų šiek tiek lengviau pakeliama ar perduodama jaunesnėms kartoms.
PERLAK – TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO SULAUKUSIŲ FILMŲ PROGRAMA
“It Was Just An Accident” / “Un Simple Accident” (Iranas, Prancūzija, Liuksemburgas, rež. Jafar Panahi)
Sunku kalbėti apie tokius grandus kaip Jafar Panahi – jo filmai visuomet yra tokie išskirtiniai, kad pasakyti, jog naujausias jo darbas kupinas makabriško juodojo humoro, cinizmo ir asmeninių patirčių reiškia nepasakyti nieko ir amžinai kartotis. Argi Panahi kone kiekviename savo filme nepasijuokia iš beviltiškumo?
Taip pat, kone visuose režisieriaus filmuose atsiduriame kelyje (ar tai būtų taksi Teherano gatvėse, ar automobilyje kažkur kalnų kaimelyje tarp Irano ir Turkijos sienos), taip ir čia, netikėto atsiktinumo dėka, ir vėl trankomės po miesto paribius, bandydami atrasti morališkai teisingiausią būdą kaip susitvarkyti su keršto siekimu.
Būtent kelyje, šįkart – baltame furgone, ima ryškėti bendros veikėjų, kurie iš pažiūros yra niekuo vienas su kitu nesusiję, traumos: kalėjimo patirtys, kaltės šleifas, savavališko teisingumo ir moralės konfliktas bei viso to pasėkmės.
“Sentimental Value” / “Affeksjonverdi” (Norvegija, Prancūzija, Danija, Vokietija, rež. Joachim Trier)
Nesumeluosiu, kad šios juostos laukiau ištisus metus ar net ilgiau, kai tik išgirdau, kad Joachim Trier kuria naują filmą. Po juostos “The Worst Person in the World” tapau didele jo fane, o šiemet festivalyje pavykus iš arčiau susipažinti su režisieriaus kūrybos procesu, šis susižavėjimas tik dar labiau išaugo. Gera industrijoje rasti galios pozicijoje esančių vyrų, kuriems taip svarbu kurti saugias erdves aktoriams ir apie tai kalbėti viešojoje erdvėje.
“Sentimental Value“ – juosta, nagrinėjanti žmogaus elgesį bei emocinį pasaulį per introspektyvų žvilgsnį ir namų metaforą (ir dar ne bet kokių, o XIX amžiaus vikingų stiliaus statybos pastatą, esantį Osle). Namai čia veikia ne tik kaip metafora, bet ir kaip įtaigi pasakojimo forma, tapdami vieta, kurioje saugoma kolektyvinė veikėjų atmintis ir kur konfliktai manifestuojasi per sienoje atsiradusį įtrūkimą.
Jau kurį laiką mąsčiau, kas yra taip paveiku režisieriaus vizualinėje kalboje, kol pats Trier festivalio metu neatskleidė, kad vienas iš jo įkvėpimo šaltinių yra kanadiečių rež. Xavier Dolan (žinomas dėl tokių filmų kaip “Mommy” ar mano mylimo “Laurence Anyways”). Nors Dolan vizualinė stilistika yra labiau itensyvi ir dramatiška, o Trier – subtilesnė, tačiau abu režisieriai nevengia eksperimentuoti su montažo tempais ar fragmentuotu pasakojimo būdu, suteikdami istorijai ypatingą emocinę ir patyriminę vertę.
Naujausioje režisieriaus juostoje choreografuotu kameros judesiu sekame veikėjų gyvenimus, keičiame kambarius ar trumpam paliekame namą, kuris ir yra pagrindinis sentimentų šaltinis. Minimalūs dialogai ir tyla čia suteikia taip reikiamos erdvės empatijai bei introspekcijai. Nors filme nėra išsprendžiamos visos kartų problemos ir neatskleidžiamas stebuklingas, visus suvienijantis konfliktų sprendimo receptas, tačiau realistiškai pavaizduojama santykių atkurimo galimybė, kurioje matyti pažanga, bet ne galutinis sprendimas.
“The President’s Cake” / “Mamlaket al-Qasab” (Irakas, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kataras, rež. Hasan Hadi)
’90-ųjų nostalgijos bangai apėmus Lietuvą, rež. Hasan Hadi taip pat grįžta į šį laikotarpį, tačiau vaizduoja mums mažai matytą realybę – Iraką Saddam Hussein valdymo ir humanitarinės krizės laikotarpiu.
Devynmetė Lamia mokykloje gauna “garbingiausią kokią tik įmanoma” užduotį – nacionalinės šventės, Saddam Hussein gimtadienio proga, visai savo klasei iškepti pyragą. Tačiau svarbu paminėti tai, kad ši užduotis – kone neįgyvendinama todėl, kad šalyje klesti nepriteklius ir nesudėtingo pyrago ingredientai yra didžiausia prabanga. Nepaisant to, mokytojas įspėja, kad joks pasiteisinimas (“net jei apsireikštų džinas, artimąjį ištiktų mirtis ar susilaužytum koją”) neatleidžia nuo šios “garbingos pareigos”. “Dievas yra dosnus” veikėjai paradoksaliai kartoja visos juostos metu, nevengdami ironijos esamoje situacijoje, tarsi nuolat pabrėždami absurdišką ir groteskišką realybę, kurioje tenka gyventi.
Rodosi, juosta turi visas sėkmingo filmo sudėtines dalis: scenarijus išties originalus, filme gausu autentiškų vaizdų, suteikiančių galimybę susipažinti su šalies kultūra ir ritualais, vis dėlto kyla dvejopi jausmai, nes atrodo, jog filmas labiau siekia kritikuoti Jungtinių Tautų taikytas ekonomines sankcijas nei nežmogiškus režimo veiksmus. Pats režisierius teigia, kad šios sankcijos buvo žalingesnės šaliai už JAV invaziją, kurios pradžia šoje juoste yra kažkur antrame plane.
“The Voice Of Hind Rajab” / “Sawt Hind Rajab” (Tunisas, Prancūzija, rež. Kaouther Ben Hania)
Iki šiol nesu palikusi kino salės Ispanijoje tokioje spengiančioje tyloje, kokia tvyrojo po šio filmo. Bet tyla spengė tik kino salėje, nes San Sebastianas skambėjo nuo Palestiną palaikančių protestų, o ši juosta festivalyje pelnė auditorijos prizą.
Hind Rajab buvo mergaitė, kuri evakuacijos iš Gazos metu pačioje karo pradžioje kartu su savo šeimos nariais buvo apšaudyta Izraelio armijos ir įkalinta automobilyje su negyvais jų kūnais. Šiame filme girdime tikrą jos balsą iš realių pokalbio įrašų su humanitarinės pagalbos Gazoje organizacija “Red Crescent Society”. Nors greitosios pagalbos automobilis, galintis išgelbėti mergaitės gyvybę, yra vos už aštuonių minučių nuo įvykio vietos, derybos su Izraelio kariuomene trunka ištisas valandas.
Viena iš paveikiausių filmo vietų būtent ir yra šių derybų beviltiškumo, biurokratijos ir absurdiškumo vaizdavimas. Organizacijos nariai, bandydami suorganizuoti gelbėjimo misiją, tiek įtikinėdami ar ramindami patys save bei primindami oficialių veiksmų planą, tiek bandydami paskubinti atsakingas už autorizaciją institucijas, markeriu braižo begalybės ženklą. Tačiau, net ir gavus visus reikalingus leidimus, rezultatas nuvilia daug labiau nei galėjome tikėtis.
SPECIALUSIS SEANSAS
“As The Water Flows” (Kinija, rež. Bian Zhuo)
Ambicinga jauno kinų režisieriaus, laimėjusio geriausio debiutinio filmo apdovanojimą, juosta, pristatyta specialiame seanse, surengtame bendradarbiaujant su Šanchajaus kino festivaliu, su kuriuo San Sebastiano filmų festivalis šiais metais pasirašė bendradarbiavimo sutartį.
Nors scenarijumi nesu visiškai patenkinta (kaip jau minėjau prieš tai, debiutiniuose filmuose dažnai bandoma sutalpinti per daug temų), tačiau likau pakerėta filmo realybės. Šešėliai, atspindžiai ir kadro kompozicijos formuojamos taip vizualiai, kad neretai kyla ir siurealumo, sapniškumo įspūdis.
Istorija mus nukelia į pietų Kiniją prie Žaliojo ežero, kur moterys garsėja savo atšiauriu charakteriu, liaudyje apibūdinamu kaip: „moka skaudžiai pasakyti, bet giliai viduje yra minkštos lyg tofu.“ Būtent tai ir atsispindi personažuose, kurie nėra banalūs, o labai tikri ir žmogiški.
Šioje sapniškoje estetikoje neįstringame amžiams, tačiau vietomis taip pat reflektuojame kone klaustrofobiškoje aplinkoje, ankštame namiškių bute vykstančias dramas, nejaukias tylas ir pašaipius komentarus, tarsi patys dalyvautume šeimos konfliktuose. Tai viena iš tų kinematografinių patirčių, netelpančių į tobulumo rėmus, bet paliekančių gyvą įspūdį.
OFFICIALIOJI NEKONKURSINĖ PROGRAMA
“Climbing For Life” / “Teppen No Mukou Ni Anata Ga Iru” (Japonija, rež. Junji Sakamoto)
Šia juosta įamžinamos šiuolaikinės Japonijos nacionalinės vertybės – aktorė Sayuri Yoshinaga, suvaidinusi daugiau nei šimtame filmų, ir alpinistė Junko Tabei – šios biografinės dramos herojė, vos prieš penkiasdešimt metų tapusi pirmąja moterimi, įkopusia į Everestą.
Filmo išskirtinumas, ypač festivalio kontekste, slypi gebėjime perteikti pakylėjimo jausmą per santūrų, nevakarietišką, tiek Japonijos kultūrai, tiek pačiam personažui būdingą awkward pozityvumą, išreikštą kone komiškais gestais, tačiau toli gražu nesulyginamą su toksišku optimizmu. Nors ir kritikuojamas dėl melodramatiškumo, siužetas atskleidžiamas pasitelkiant šalies socialinio konteksto subtilumus, ir nors nepasižymi išskirtine forma, o veikiau tradiciniu biografiniu stiliumi, tačiau nėra perdėtai sentimentalus, o veikiau pasverstas.
Junko Tabei, apsivilkusi tradiciniu kimono bei apsiavusi žygiavimo batais, jau kamuojama nepagydomos ligos, dainavimo grupėje atlieka japonišką “You Raise Me Up“ versiją, kur “I am strong when I am on your shoulders“ turbūt yra aukščiausia jausmingumo viršūnė, o vėliau, jau kliedėdama ligoninės palatoje, lyg kopdama į dar vieną viršūnę, sušunka: “Banzai!“ (japonų posakis, reiškiantis džiaugsmą ar triumfą) yra bene įsimintiniausios juostos akimirkos, puikiai pavaizduojančios šios ypatingos asmenybės nepailstamą dvasią.
Ir pabaigai…
Šiemet, rodosi, festivalyje atsikartoja vaikų, kaip pagrindinių protagonistų, perspektyva, o taip pat didelis dėmesys skirtas tiek moterims režisierėms, tiek pagrindinius vaidmenis atliekančioms personažėms, ir tai, atrodo, nėra tik mano subjektyvus žiūros taškas ar pasirinkimas.
Festivalio Auksinę kriauklę už geriausią filmą pelnė baskų režisierė Alauda Ruiz de Azúa su juosta “Sundays”/“Los Domingos”, pasakojančia apie 17-metę Ainarą, išgyvenančią tikėjimo krizę ir svarstančią galimybę tapti vienuole. Filmo kontekste daug kalbama ir apie Rosalía naują albumą “Lux“ bei šių dviejų kūrinių įtaką vienas kitam ar šiuolaikinę tendenciją populiariojoje kultūroje vis dažniau nagrinėti ir tikėjimo temas. Juostą jau teko pamatyti ir didžiuosiuose ekranuose Madride, kur nustebau išgirdusi Nick Cave kūrinio “Into My Arms” angelišką David Cerrejon ir vaikų choro adaptaciją (rodosi, kad jau ir anksčiau kažkur mačiau vaizdus iš repeticijų, o gal tik susapnavau…).
O štai Sidabrinė kriauklė už geriausią pagrindinį vaidmenį atiteko Zhao Xiaohong už vaidmenį kinų filme “Her Heart Beats in Its Cage” / “Jianyu laide mama”, bei Sidabrinė kriauklė už geriausią antraplanį vaidmenį – Camila Plaate už pasirodymą argentiniečių juostoje “Belén”.
Smagu matyti, kad ši tendencija įsitvirtina ir rodo nuoseklų festivalio siekį skatinti lyčių lygybę kino industrijoje.
Šiam kartui tiek. Eskerrik Asko! („ačiū“ baskų k.)
Komentarai