Rytoj, lapkričio 27d., 19:00 “Mello” Vilniuje vyks VIDEOGRAMOS’25 muzikinės programos vakaras, kviečiantis publiką į eksperimentinę garso ir vaizdo patirtį.
Vakarą pradės Londone kurianti garso menininkė ir tyrėja Sandra Kazlauskaitė, o po jos pasirodys du Libano eksperimentinės scenos kūrėjai, Sary Moussa ir Charbel Haber, lydimi Elissa Sophia Assaf ir Nadim Tabet video darbų.
Prieš renginį kalbamės apie judančius vaizdus ir eksperimentinį garsą su festivalio kuratore Marija Nemčenko ir vakaro atlikėja Sandra Kazlauskaite.
Praėjusiais metais vyko atidarymo vakarėlis su Beirut Groove Collective DJ, tačiau iki šiol festivalyje nebuvo daug vietos muzikai, kuo šis vakaras išsiskirs palyginus su ankstesniais festivalio metais?
Marija: Taip, tai yra paskutinių dvejų metų VIDEOGRAMOS pokyčiai. Su kitu kuratoriumi, mano kolega Karoliu Žuku, norėjome surišti muziką su filmais. Jau pernai nemaža dalis programų buvo orientuotos būtent į tai. Pavyzdžiui, buvo „Palestinian Sound Archives“ programa, pristatanti Palestinos muzikos archyvų rinkimą ir filmą, kuris tuo metu dar buvo kuriamas. Atidarymo programos pagrindinis filmas buvo apie Sirijos underground muziką. Po to vyko vakarėlis su Beirut Groove Collective.
Tai nubrėžė kelią tarp kolaboracijos su Vidurio Rytais, ganėtinai naujos ir nedažnos Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Toliau tai tęsiame ir norime pasiūlyti tai, kas būtų tiesioginė sąsaja tarp muzikos ir vaizdo. Dviejų iš trijų atlikėjų pasirodymus lydės video esė, kaip interpretacijos jų muzikai.
VIDEOGRAMOS apibrėžiamos kaip judančių vaizdų festivalis. Natūralu, kad ir muzikiniai pasirodymai apjungia tiek vaizdą, tiek judesį. Kaip keičiasi garso patirtis, kai žiūrovas gali ne tik klausytis, bet ir stebėti ar pats pasirinkti vietą erdvėje?
Sandra: Man atrodo, kad apskritai dažnai susiduriame su kategorizavimu į atskirus elementus: čia yra video, čia – garsas, čia – dar kažkas. Toks aiškus išskirstymas kartais riboja. Tai labiau susitikimas su platesne audiovizualinių menų sąjunga, o ne griežtas visko atskyrimas.
Kalbant apie pasirodymą ir apskritai mano muzika, ji yra kinematografiška. Joje atsiranda labai daug vaizdinių. Kai kalbu su klausytojais, jie pasakoja, ką mato, kas įvyksta kelionėje. Šių metų festivalio tema yra egzilis, todėl iš tos pusės ir naudosiu garsovaizdžių medžiagą, archyvo, surinktos medžiagos tiek garsinės, tiek vizualios, kurias pateiksiu per garsą. Tai, kas vyksta pasaulyje.
Vakaro programa sudaryta iš eksperimentinės muzikos, kuri neturi aiškaus apibrėžimo, yra atvira formoms. Ar bus galima išgirsti migracijos, socialines temas, ne tik kaip naratyvą, bet ir kaip būseną, atmosferą?
M: Kartais atrodo, kai žmonės sako „eksperimentinė muzika“, jiems atrodo, kad ji bus neklausoma, daužys puodus ir panašiai. Manau, tiek Sandros, tiek Sary, tiek Charbel muzika yra labai emociškai paveiki. Tas eksperimentinis formatas, labai gražiai prieš tai apibūdinai, kad VIDEOGRAMOS – judančių vaizdų festivalis ir judantys vaizdai nebūtinai apsiriboja tik vaizdo ar konkrečiai filmų medžiaga. Tai viską apjungia: muziką, judesį ir vizualinę medžiagą. Eksperimentinė muzika pereina iš paprasto „dainų klausymo“ formato į muzikinę arba kinematografinę kelionę, kurioje keliauji kartu su garsais. Pavyzdžiui, Sary šiame pasirodyme naudos tiek elektroninius instrumentus, tiek bouzouki instrumentą, labiau būdingą Rytų kontekste. Taip susijungia skirtingos muzikinės šaknys ir jo paties kelionės tarp Prancūzijos ir Libano, formuojančios jį kaip asmenį ir atspindinčios platesnį Libano kontekstą ir formatą.
S: Man atrodo, čia veikia dvilypis ar net daugialypis žiūrovo ir atlikėjų muzikos santykis. Iš tiesų sukuriam erdvę muzikos ar garso formatu ir įterpiame laiką bei buvimą kartu. Tai toks netiesioginis pasipriešinimas kasdienybės skubėjimui, neturėjimui laiko paklausyti to, kas vyksta pasaulyje. Tuo pačiu metu klausymas yra labai svarbus elementas, kuris mums padeda sukurti erdvę. Tai – kolektyvinis dalykas.
Iš tiesų man labai svarbu, kad festivalis nusprendė sukurti tokią erdvę, kurioje ne tik sėdime prieš ekraną pokalbio formatu, bet ir susijungiame per garsus. Kai kurie garsai tikrai bus nelengvi, bus sunkūs ir chaotiški. Kai kurie bus labai emociniai. Bet ši idėja, kad galima juos patirti kartu, buvimas kartu su disonansu, toks kaip solidarumo gestas, kuris man labai svarbus šiuo metu.
Kviečia į buvimą kartu ir solidarumą. Ar šis vakaras siekia pakeisti požiūrį ar mąstymą apie migraciją ir socialines temas?
M: Sakyčiau, vakaras kviečia pasidalinti skirtingomis patirtimis. Lietuvoje, nors esame globaliame kontekste, vis dar retai sutinkame muzikantų iš Vidurio Rytų, ypač kuriančių ne orientalistinę ar folk muziką. Šie atlikėjai savo muzikoje įkomponuoja įvairius formatus ir patirtis, o jų muzika yra priešprieša to, ką turėtų muzikantai iš Libano groti, kaip atrodyti ir panašiai.
Rytojaus vakarą matau kaip dalinimosi formatą, buvimą kartu vienas kito pažinime. Visi trys atlikėjai yra be galo draugiški, linkę bendrauti, tiek Sary, tiek Charbel džiaugiasi, kad atvažiuoja į Lietuvą. Su Sary ilgą laiką kalbėjome, kad norėčiau parodyti jam Lietuvą. Tai labai fainai, kad šis pasidalinimas įvyks jau greitai. Tai ne tik jų kūrybos prezentacija, bet ir tai, ką jie patys gali pasiimti iš auditorijos ir buvimo Lietuvoje. Nematau šio renginio kaip paprasto koncerto, kur žmonės sugrojo ir viskas, tai platesnis ryšių ir draugystės formatas.
Trys pasirodymai – ar tai bus visiškai atskiros dalys su skirtingais „prieskoniais“, ar vienas į kitą pereinantys?
S: Tai bus pokalbis.
M: Sary pristatys savo naujausią albumą, išleistą Nicolas Jaar leible „Other People“. Jis dažnai bendradarbiauja su Charbel, jie neseniai kartu išleido albumą, todėl jų kūryba natūraliai persidengia.
S: Reikia būti erdvėje, kad suvoktum kas ten įvyks. Sunku taip paprastai apibūdinti, kas ir kaip. Pagrindas – eksperimentinė elektroninė muzika.
Dabar labai remiuosi Marko Fisherio raštais apie hauntologiją, bandau suvokti ką reiškia priklausymas namams ir bendruomenei. Kyla prarastos ateities mintis apie tai, kas nebaigta ir kas persekioja dabartyje per garsus ir muziką. Neišsekęs nostalgijos jausmas, pereinant per visas pop kultūros referencijas ir jų grįžimas vaiduokliškai. Tad bus archyvo, garsovaizdžių, išgyventų garsų ir šnabždesių.
Kodėl vertėtų nepraleisti rytojaus vakaro?
M: Kitos galimybės pamatyti šiuos tris muzikantus vienoje erdvėje daugiau nebus. Charbel kūryba yra ganėtinai specifinė, nėra meinstryminė, tai Lietuvoje ir Baltijos šalyse gana retas įvykis. Abu atlikėjai grojo „Le Guess Who?“ festivalyje praeitais metais. Rytoj bus galimybė patirti ir pamatyti garso takelius būtent tokioje erdvėje. Kadangi muzika yra, kaip ir Sandra apibūdina, ganėtinai kinematografinė. Žiūrovai-klausytojai tikrai ateis į ganėtinai įsimintiną patirtį, kuri duos galimybę pamatyti to, ko internete turbūt negalėtum patirti.
S: Kviečiu visus menininkus palaikyti kultūrą, festivalius ir ateiti susitikti. Patirti garsų ir muzikos, ir pačios erdvės, kur, kaip Marija sako, turbūt nebus pakartota, jeigu bus, tai negreit. O dialogas tarp Lietuvos ir Libano tikrai nėra dažnas. Jei aš pati negročiau, nekurčiau performanso, vistiek būčiau čia.
Komentarai