Vilniaus dokumentinių filmų festivalis pristatė tris lietuvių trumpametražių filmų premjeras. Tarp jų – Marijos Nemčenko Aržanych filmas „Gulbės nugara“ (2023m.). Menininkė nemažai dirba su migracijos, tapatybės temomis ir renkasi jas pateikti per tam tikrą simboliką.
Apie filmo simbolius ir kūrybinį procesą kalbamės su filmo režisiere.
„Gulbės nugara“ – ne pirmas tavo kūrinys, kuriame naudoji gulbės simbolį ir nagrinėji migracijos temas. Kas tave skatina šia tema kurti ir ją tęsti?
Projektas buvo vystomas daug metų. Ateinu iš meno, tad darbai vystosi kitaip negu filmų industrijoje. Bandau skirtingus metodus iki kol ateinu iki paskutinio rezultato ar paskutinės tų idėjų metamorfozės, kuri mane tenkintų.
Viskas prasidėjo, kai studijavau magistrą Glasgow ir aptikau straipsnį: „Swan Bake: Asylum seekers steal the Queen’s birds for barbecues”. Jis buvo gana senas, išleistas 2003 m., tabloidinės spaudos. Jame rašė, jog lietuvių imigrantai – nelegalūs. Prašantys prieglobsčio, vagiantys karalienės gulbes iš tvenkinių, žudantys ir valgantys jas. Tokia antiimigracinė nesąmonė. Straipsnis buvo išleistas labai svarbiu metu prieš 2004 m., kai Lietuva, o paskui ir kitos šalys, prisijungė prie Europos sąjungos. Tuo metu Didžiojoje Britanijoje didžiausia baimė buvo rytų europiečiai migrantai.
Straipsnis kreipiasi į labai skirtingą žmonių auditoriją: į gyvūnų mylėtojus, karališkosios šeimos mylėtojus, tvarkos mylėtojus. Šis tekstas turėjo ganėtinai stiprių pasekmių, prasidėjo diskusijos, tas mitas pasklido viešojoje erdvėje. O po metų bylinėjimosi teismuose, buvo tik išspaustas atsiprašymas paskutiniame puslapyje ir patikslinimas, kad tai buvo ne faktas, o interpretacija, nors visa tai buvo išspausdinta pirmajame puslapyje didžiosiomis raidėmis.
Nuo to ir pradėjau ilgą kelionę, kažkaip vis bandydavau ją išnarplioti. Galutinė filmo versija nutolo nuo pirminės idėjos. Ji yra apie gulbės simbolį imperializmo kontekstuose, nes gulbės dažnai naudojamos nacionalistinei idėjai sustiprinti. Filmas su tuo ir žaidžia – kaip paukštis tampa idėjine vertybe.
Kas paskatino sieti migracijos patirtis su šokiu?
Čia irgi 7 metų minties labirintų pasekmės. Tuo metu pradėjau tyrinėti gulbių simboliką ir skaityti apie “Gulbių ežerą”. Kūrinys buvo labai svarbus Rusijos imperijos kontekste, reprezentavo kovą tarp blogio ir gėrio. Gulbė atstovauja tyrumą, gėrio įsikūnijimą, o juodoji gulbė tarsi kaip antitezė tam.
Pradėjau tirti baletą, ką jis reprezentuoja, 2018 m. susipažinau su Oliveriu Connew, kuris filme vaidina ir save, ir bevardį migrantą. Jis papasakojo savo istoriją, kodėl ir kaip jis metė baletą, tuo metu buvo jo tranzicija iš baleto į šiuolaikinį šokį. Jis pasakojo apie baleto ištakas, kurios susijusios su karaliumi Liudviku XIV, naudojusiu baletą kaip būdą simboliškai pasirodyti aukštesniam už visus kitus. Pavyzdžiui, neva paprastas pašokimas baleto šokyje priartina žmogiškąjį padarą arčiau dievų.
Net nežinau, kur viskas linko, bet po poros metų tos mintys ir ką jis pasakojo grįžo. Ir vėl pradėjau nagrinėti “Gulbių ežerą”. Domino šio baleto istorija, kaip Sovietų sąjungoje jis tapo propagandos ir biurokratijos įrankiu. Oliveris šoko rusų baleto mokykloje, pasižyminčioje žiauriu ir griežtu treniravimusi. Šokio estetika yra labai aštriais kampais, kūnas laužomas, kad pasiektum tam tikrą grožio standartą.
Baletas buvo matomas kaip militaristinis, reprezentavo tam tikrus pasiekimus, pasiekiamus jėga. Visos idėjos pradėjo pintis ir istorijos tapo paralelinės viena kitai. Galbūt dėl to, kad ateinu iš meno srities, kuriu painius kūrinius, kuriose susitinka daug skirtingų idėjų.
Ar judesio transformacija nuo klasikinio baleto iki modernaus šokio filme veikia kaip metafora, pavyzdžiui, laisvei?
Oliveris perėjo į modernų šokį, norėdamas ištrinti baleto atmintį, likusią jo kūne per tai, kaip jis vaikšto, nekalbant apie judesius šokio metu. Baleto jam paslėpti nepavyko, kad ir kaip jis norėjo. Atrodo, toks ir turėtų būti filmo išrišimas, bet paskui atsirado idėja apie unlearning (liet. pamiršimas), kai praktikas išnarplioji iki jų nebuvimo arba persimokai. Paskui iš to išlaisvėjimo vis tiek turi atmintį ir patirtį, ar fizinę kaip šokėjas, ar migranto. Ir tai prisiimti kaip galingą tave įgalinančią patirtį. Svarbu paminėti, kad migrantų atspindėjimui dariau interviu su nemažai žmonių Londone, dirbusiais tais laikais nelegaliai gamyklose Anglijoje. Pirminė filmo dalis, poetinė įžanga yra tie interviu fragmentai pagrįsti žmonių pasakojimais.
Šis filmas pristatytas kaip fikcijos ir dokumentikos mišinys, kaip manai, ar žiūrovui svarbu ir reikalinga suprasti, kas filme fiktyvu ir kur yra dokumentiniai faktai?
Nereikalinga. Dauguma fikcijos, bent jau meno kontekste, yra tiesos atspindys. Aš tuo ir vadovaujuosi. Migranto pasakojimas yra labiau su suvaidintas, bet tai nereiškia, kad jame neįsipina kažkokie dokumentikos elementai. Filmus kuriu daugiau meno kontekste, kur idėjos ar pagrindinės mintys nėra apibrėžtos. Tai platesnis pamąstymas, ką tu iš to išsineši.
Grįžtant prie kūrybos, paukščių motyvas tavo darbuose atrodo kaip jungiamoji grandis. Kodėl juos renkiesi ir ką jie padeda tau pasakyti nagrinėjant šias temas?
Man atrodo, aš jų nesirenku, jie mane pasirenka. Tikrai nėra sąmoningas sprendimas. Domiuosi kaip kitos rūšys: gamtos elementai ar augalai tarnauja, kaip jie naudojami nacionalistinėms ar etno-nacionalistinėms idėjoms skleisti.
Viskas apie tai ir sukasi, ar tai būtų paukštis, ar tai būtų augalas. Dabar su kolega žiūrim į augalus panašiu principu. Man ne patys gyvūnai, paukščiai ar augalai svarbūs iš biologinės pusės. Labiau domina, kai jie naudojami kaip simboliai ir kultūrinės idėjos.
Ar nekilo mintis sukurti ilgametražį filmą šiai temai tęsti?
Dabar dirbu prie vieno filmo, manau, jis bus tarp ilgo ir trumpo metro, tęsiant gandrų temą Libane. Po to, minčių yra, bet reikia išlįsti iš esamų darbų ir atsakomybių, ir projektų. Tikiuosi.
—
Marija Nemčenko Aržanych
“Gulbės nugara” (Swanback) 2023 m.
SWANBACK – trumpas 16 mm filmas, kuriame persipina fikciniai ir dokumentiniai pasakojimai, nagrinėjantys, kaip gulbės – tiesos, tyrumo ir aristokratijos simbolio – įvaizdis buvo naudojamas stiprinti engimo struktūras žmonių gyvenimuose ir jų kūnuose tiek britų, tiek rusų imperializmo kontekstuose.
Filme vaizduojamas fiktyvus personažas, kurį įkūnija buvęs klasikinio baleto šokėjas Oliveris Connew. Personažas iš dalies sukurtas remiantis pokalbiais su Lietuvos bendruomenės nariais, kurie iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. nelegaliai migravo dirbti į Jungtinę Karalystę. Filmas taip pat reaguoja į pagarsėjusį straipsnį, 2003 m. išspausdintą laikraštyje The Sun apie Rytų Europos migrantus, pavadintą „Swan Bake: Asylum seekers steal the Queen’s birds for barbecues“ („Gulbių kepykla: prieglobsčio prašytojai vagia karalienės paukščius barbekiu“). SWANBACK dienoraštinis pasakojimas perkuria homo sovieticus – vartojant rašytojos Svetlanos Aleksijevič pejoratyvinį terminą, nusakantį tipinį konformistinį Sovietų Sąjungos žmogų – kelionę kaip nelegalaus ekonominio migranto į Jungtinę Karalystę, kur jis apkaltinamas karališkųjų gulbių žudymu ir valgymu.
Kamera seka Connew šokių studijoje, kai jis mėgina mokytis iš 1963 m. vaizdo įrašo „Princo solo. I veiksmas“ iš P. Čaikovskio baleto Gulbių ežeras (1875–76), kuriame princo Siegfriedo partiją atlieka itin pripažintas šokėjas Rudol‘fas Nureyevas. Gulbių ežero pastatymas buvo pakartotinai rodomas per televiziją 1991 m. pučo prieš Michailą Gorbačiovą metu, žlungant Sovietų Sąjungai, taip visam laikui susiejant baletą su politiniais sukrėtimais.
Filme SWANBACK nelegalaus imigranto istorija susilieja su asmenine Connew kelione nuo baleto prie semantinio šokio, kartu įveikiant imperiškai sukonstruoto baleto jo kūne įdiegtą smurtą. Užuot reagavęs į baleto sukeltą kūnišką smurtą atminties smurtu – amnezija, ištrinant prisiminimus – jis pasirenka priimti randus, kuriuos baletas jam paliko.
Komentarai