Antri metai kuomet lankausi Šoblės kino festivalyje, galima sakyti, įkritau pakankamai vėlai ir visada pagalvoju, kodėl anksčiau apie jį nežinojau. O šiais metais stebėjausi, jog jau penkiolikti metai, kai festivalis gyvuoja.
Itin struktūruotai apie festivalį parašyti nepavyks. Galbūt todėl, kad pats festivalis primena laisvą montažą, kuriame skirtingų trumpametražių pulsas susideda į vieną bendrą jaunatvišką studentų žvilgsnį.
Nuėjau į trečiąją ir paskutiniąją festivalio dieną, o krištolinė Šoblė vyko vasario 19–21 d., pabrėžiu, kad žinotumėt, kada maždaug laukti kitais metais. Šiemet žiūrovai buvo supažindinti su septyniomis filmų programomis. Iš jų pamačiau eksperimentinę, „Labai rimtą“ ir nacionalinę programas. Sudėjus jas visas pavyko pamatyti 25 trumpametražius. Bendrai visos trečios dienos programos, ko gero, niekaip nesueitų į vieną masę – kas ir nėra būtina, kam ir yra reikalingi programų sudarytojai. Tačiau viename vakare pamatyti tokią kino stilistikų, tempų ir vizualinių kalbų įvairovę yra savotiškas iššūkis žiūrovo percepcijai. Bet labai naudinga turėti tokią žanrų įvairovę vienoje vietoje, kai nori susidaryti bendrą įspūdį, gauti greitą panoraminę apžvalgą, kurioje per kelias valandas pereini nuo statiškų, kontempliatyvių kadrų iki ironiško, greito montažo. Būtent to ir atėjau į Šoblę – pamatyti pradedančiųjų kūrėjų žvilgsnius, kaip komponuojamas kadras, kokį ritmą diktuoja montažas ir apie ką šiandien studentai pasakoja.
Prieš einant į eksperimentinę programą turėjau vaizdinį, kaip ji galėtų atrodyti, žinoma, eksperimentinį žanrą nėra lengva apibrėžti, tad teko pamatyti visko. „Not Gone, Not Found“ – Roko Gelžinio eksperimentinis filmas man pasirodė bene stipriausias šioje programoje. Labai švariai rodomos skirtingos lokacijos, fiksuojamos skirtingais kampais, o jose vaikšto pagrindinis personažas, kuris vis teleportuojasi. Teleportacijai naudojamas glitch efektas, kuris labai skaniai žiūrisi ir tampa ne tik vizualiniu triuku, bet ir pasakojimo dalimi, kaip realybės įtrūkis, per kurį personažas vaikšto iš vienos erdvės į kitą. Skirtingiems kampams vaizduoti naudojami trys ekranai, iš kurių žiūrovas gali pasirinkti, kur sutelkti dėmesį, tad žiūrovas žvilgsniu gali kurti filmo montažą. Trys ekranai – privalumas, tačiau man kiek trukdė nesueinančios formatų linijos, norėjosi bendro, susiliejančio vaizdo. Mano subjektyvia nuomone, filmas genialus, o ieškantiems filmavimo lokacijų – vizualiai nuostabus.
Du eksperimentiniai filmai liečia modernaus pasaulio ydas – Saulės Jonušaitės „Modern Rituals“ ir Rusnės Ivanauskaitės „FYP – Fragmented Yet Persistent“. Pirmasis kalba apie tai, kokie mes vienodi ir priklausomi nuo kasdienybės įamžinimo, visiems būtina nusifotografuoti prie Palangos tilto, ar ne?Kamera yra kiekvieno mūsų ritualas, o devyniuose ekranuose pasikartojantys kadrai kuria monotonijos ritmą ir absurdo momentą besikartojančiose situacijose. Antrasis filmas apie moteriškumo tendencijas ir chaotiškumą, kuris kaupiasi, fragmentuojasi ir galiausiai padrikai sukrenta į vienį. Trys fragmentuoti virtualūs paveikslai savo detalėmis ir judesiu primena nuolatinį „scrollinimą“, kai vaizdų tiek daug, jog nespėjame jų apmąstyti. Na ir filmas „Accidental Animals“ (rež. Leila Fatima Keita ir Felix Klee) įžvelgia įdomų temos kampą. Pastebėjau, jog vis daugiau filmų analizuoja virtualių žemėlapių duomenis ir vaizdus, o šiame per fiksuojamą žmogaus judėjimą kalbama apie gyvūnų buvimą žmogaus pasaulyje. Keliamas klausimas kur brėžiame ribas sau, o kur gyvūnams. Kamera tampa stebėtoja, o žiūrovas yra priverstas permąstyti savo santykį su erdve. Daug pamąstymų, daug eksperimentų, daug sąmoningo formos laužymo, tokie tie eksperimentai.
Antroji programa pavadinimu „Labai rimta“ suponuoja priešingą reikšmę – bus iš ko pasijuokti. Ir nors šioje programoje iš tiesų pilna komedijos, filmuose slypi ir gilesnės, labai rimtos temos. Man labiausiai surezonavo Aleksandros Jenčiūtės filmas „Miškump“, kuriame vaizduojamas susidūrimas tarp tradicines vertybes ir kalbą puoselėjančios ir šiuolaikinės kartų. Kiekviena detalė šiame filme sąmoningai perspausta – anglicizmų vartojimas, autentiškų renginių „trendai“ ir kitos aktualijos. Tačiau toks hiperbolizuotas tonas, paryškintas kostiumais ir aktorių dialogais, dar labiau parodo realybės atspindį ir absurdą.
Iš šios programos filmų įsiminė dar du. Sido Čepelevo „Žinok arba lįsk į urvą“ per televizinio žaidimo formatą įtraukta kovos prieš gyvūnų kailio naudojimo tema pasirodė labai originali. Televizinė šviesa, dirbtinis entuziazmas ir staigus siužeto posūkis, jog laidos vedėjas yra lapė, sukuria absurdišką, bet taiklų komentarą. O pasirinkimas „lįsk į urvą“ tampa ne tik pavadinimu, bet ir realiu likimu. Antrasis – Dano Jako „Su kokiais padažais“, pašiepiantis šių dienų nuomonės formuotojų gyvenimus, taikliai žaidžia kontrastu tarp viešojo įvaizdžio ir už kadrinės realybės – juk negali ekrane būti sveikos gyvensenos propaguotojas, o realybėje valgyti dešrainius. Kamera tai demaskuoja.
Galiausiai trečioji, paskutinės festivalio dienos programa – nacionalinė. Du filmus jau teko matyti Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje – „Girls Don’t Breathe“ (rež. Melita Sinušaitė) ir „Antrasis miestas“ (rež. Kristina Savickaitė). Kadangi prisidėjau prie jų vertinimo, reikia išlaikyti nešališkumą, tad apie juos nekalbėsiu. O iš likusių programos filmų Soteros Kupinaitės „Paskutinis sniegas“ sužadino norą perskaityti novelę, kuria paremtas šis filmas. Labai įtraukiantys veikėjų žvilgsniai, stambūs planai kuria intymumą, o rakursai parinkti itin efektyviai, leidžiantys pajusti emocinę įtampą. Scenarijaus atskleidimas stiprus tuo, jog žiūrovas filmo eigoje laikosi vienos pozicijos apie pagrindinį veikėją, o galiausiai yra priverstas į jį pažiūrėti kitaip.
Dar šioje programoje išskirčiau Ulijonos Topilės Čižaitės filmą „Shoot Like Nobody’s Watching“ – lyg tarp muzikinio klipo ir eksperimentinio kino. Nors šis kūrinys – trumpiausias nacionalinėje programoje, tik 3 minučių, tačiau jis turi kabliuką. Pagrindinis veikėjas, juostiniu fotoaparatu užfiksavęs kadrą, sustabdo laiką, tarsi klišė, bet puikiai veikia. Pavadinimo transformacija iš „shoot like nobody’s watching“ į „dance like nobody’s watching“ sukuria žaismingą, bet taiklų semantinį poslinkį. Įdomus ir montažo sprendimas – filmo išvadą po kulminacijos atskleisti pabaigos titrų metu, paliekant žiūrovą su post scriptum.
Šių metų Šoblės kino festivalis tikrai pripildė krištolines taures. Kuo? Kritika dabartiniam pasauliui, toks įspūdis susidarė stebint trijų programų visumą. Ryškiausi teminiai akcentai susitelkė į medijų chaoso, tapatybės ribų ir vertybių problemas. Smagu matyti studentų drąsą reikšti save įvairiomis formomis, netradiciniais būdais ir niežtinčiomis temomis. Ir galbūt ši temų koncentracija tampa savotišku šiuolaikinio jauno kino portretu – fragmentišku, ieškančiu, bet labai gyvu.
Komentarai