Atsikeliu, pavalgau, išgeriu kavos ir viešuoju transportu važiuoju į “LantarneVenster” kino teatrą žiūrėti “Displacement Film Fund” (DFF) trumpo metro filmų programos. Joje rodomi režisierių-pabėgėlių kūriniai dislokacijos (displacement) tema. Penkių filmų rinkinyje – Ukrainos, Afganistano, Sirijos, Somalio ir Irano režisierių filmai. Strateginio partnerio UNHRC (Jungtinių Tautų) atstovė ir pasaulinio garso aktorė bei prodiuserė Cate Blanchett spaudos konferencijoje kalbėjo, kad šios istorijos turi pasirodyti skubiai, kad neprarastų temos aktualumo, jos stigmos ir nesupratimo. Būdama aktyvi JT geros valio ambasadorė C.Blanchett dalinosi, kad susitikimai su pabėgėliais jai suteikia daug vilties ir jei jie neturi laiko nevilčiai ir mes turėtume jai nepasidu0ti. Kino žvaigždė klausė, kodėl dislokuotų žmonių (displaced people) istorijų nėra viešojoje erdvėje ir kaip tai pasiekti?
Kiekvienas režisierius gavo po 100.000 eurų biudžetą trumpo metro filmo kūrybai. Filmai – labai skirtingi, bet vienoje programoje gražiai susijungia. Visgi, istorijų yra daug ir C.Blanchett sakė, juos pažiūrėjusi pajuto įkvėpimą. Žinoma, įkvepia žmonės, atsidavę savo darbui, ne pati tema.
(Trumpas aprašymas, jei neturi laiko skaityti apie kiekvieną filmą)
Norėčiau aptarti matytus filmus ir pasidalinti, kaip skirtingai interpretuojama dislokacijos tema. Ji nesulaukia reikalingo dėmesio, o tokiais neramiais laikais, kai dėl karo, politinių manipuliacijų ar klimato kaitos kiekvienas mūsų gali tapti pabėgėliu, apie tai reikėtų kalbėti dažniau ir garsiau.
- Apie dislokaciją, panaudotą per techninius kino kūrimo efektus – skaityk apie ukrainietės Marynos Er Gorbach filmą ,,Rotation” ;
- apie dislokavimą iš moters kūno pozicijos – skaityk apie afganistanietės Sharbanoo Sadat filmą ,,Super Afghan Gym”;
- apie režisierių likimus, iš pradžių paveiktus Sirijos karo, o vėliau – britų biurokratijos – skaityk apie Hasam Kattan filmą ,,Allies in Exhile”;
- jei domina filmas, neliečiantis dislokacijos temos – skaityk tekstą apie Mo Harawe filmą ,,Whisper of a Burning Scent”;
- jei dar neuždavei sau klausimo, kokią vietą mūsų gyvenime užima kalba – skaityk tekstą apie Mohammad Rasoulof filmą ,,Sense of Water”.
Maryna Er Gorbach spaudos konferencijoje reflektavo apie filmo pavadinimą „Rotation”, kuris reiškia sukimąsi. Filme rotacija techniškai naudojama kameros judesyje, kuomet nuo pagrindinės veikėjos vidutinio plano kamera sukasi pakilusi virš jos. Man asmeniškai toks sprendimas priminė skraidančio drono įvaizdį. Filme kamera sukasi, keli kadrai nufilmuoti aukštyn kojom. Režisierė reflektuoja, kad jos istorijoje dislokuotas normalus gyvenimas. Filme matome veikėjos prisiminimus, kuomet paprastiems žmonėms teko normalų gyvenimą pakeisti karo lauku.
Ilgiausiai veiksmas vyksta javų lauke, kuris kamerai pakilus primena geltoną Ukrainos vėliavos spalvą. Tik dangus rožinis su raudonais gaisais, visai neprimenantis mėlynos Ukrainos dangaus spalvos. Ukrainietei užduodami klausimai, kur ji yra; susitikimas primena terapijos seansą javų lauke. Kulminacija pasiekiama užkadriniam balsui pasakius, kad reikia gyventi toliau. Filmas sufleruoja, kad personažė liko viena. Kaip gyventi toliau?
Rotuojanti kamera dislokuoja mus pačius kaip žiūrovus, nes patys pasijuntame dislokuoti iš tradicinių kino kadravimo taisyklių. Lėtas tempas, disonansinė muzika sukuria gedulo, nepatogumo ir susikaupimo jausmą.
Dėl to žeriu kritiką programos sudarytojams dėl filmų eiliškumo.
Nuotaikingas afganistanietės Sharbanoo Sadat filmas pasakoja apie sporto salėje sportuojančias afganistanietes. Filmo pozicija programos eilėje man sukėlė klausimų programos sudarytojams/-oms: Marynos filmas buvo lėtesnis ir buvo psichologiškai sunkus, o toks kardinalus kontrastas suveikė kaip Instagramo turinio scrollinimas: vienas video gali būti iš bombarduojančios Ukrainos, o kitas rodo mielus kačiukus ar nuotaikingą stand-up’o šou. Efektas, kurį sukėlė ,,Super Aphgan Gym” visiškai nuėmė Marynos filmo svarbą ir paliko jį užmarštyje. Tačiau Sadat filmas ypatingai svarbus tuo, kad jis parodo teisių neturinčių moterų priešinimąsi Talibano rėžimui ir apie moters jaučiamą dislokavimą iš savo pačios kūno. Vyrų keliami absurdiški reikalavimai dėl žmonų įvaizdžio atrodo tarsi paradoksas jų pačių apleistiems kūnams.
Pati Sharbanoo išgyvena identiteto dislokavimą: būdama maža su nuo Afganistano režimo bėgančiais tėvais gyveno Irane ir patyrė gilų rasizmą būdama afganistaniete. Gyvendama Irane, ji bandė pritapti prie šalies kultūros, o po kiek laiko grįžus į Afganistaną susidūrė su afganų rasizmu prieš ją kaip ,,iranietę“. Absurdiška, juokinga, bet tai tikra. Todėl ji pasidalino, kad kino pagalba ji bando išsiaiškinti savo identiteto klausimą ir tai jai po truputį leidžia kažkur pagaliau pritapti.
O kalbėdama apie Talibaną Sadat išsireiškė juokingai: „Since the last four years they are very creative to be stupid by making those laws”. Kūrybiškai būti durnam – gerai pasakyta.
Trečiasis filmas – psichologiškai sunkiausias, sukėlęs daug salėje šniurkščiojančių garsų, o po filmo ne vienam žiūrovui teko ieškoti nosinės ir šluostytis tušą. Hasan Kattan ,,Allies in Exhile” kūrybinis duetas su kolega ir kovos draugu Fedi dokumentuoja savo gyvenimus nuo opozicijos judėjimo Irane iki dabartinių dienų, kurios priklauso Britanijos pabėgėlių centro rankoms, sprendžiančioms, ar jiems suteikti prieglobsčio prašytojo statusą. Su šiuo statusu būtų leidžiama įsikurti valstybėje. Karas Sirijoje daug kam žinomas įvykis, tačiau mes, kaip ir su daugeliu pasaulinių konfliktų, su tuo jau susigyvenome. Šis dokumentinis pasakojimas rodo dviejų žmonių realybę po to, kai jie neteko namų, draugų, šeimos, yra nepriimami Jungtinėje Karalystėje ir, atrodo, jie saugūs, tačiau nuolatinis laukimas ir biurokratija juos toliau žudo.
Trumpas pasažas iš filmuotos medžiagos apie protestuojančius britus su plakatais “Go home” stipriai smeigia į širdį. Didelę filmo dalį žiūrovas susipažįsta su žiauriais kadrais, subombarduotais miestais ir liūdna dviejų vyrų situacija ir, rodos, nieko negali būti blogiau už sprogimus, nuolatinę baimę ir nežinią apie savo artimųjų likimus. Kinas primena, kad turi galią per atstumą parodyti, koks gali būti žmonių žiaurumas: diktatoriai, metantys bombas ant nekaltų žmonių, ir britai, deginantys pabėgėliams skirtus viešbučius. Kai žmogus ir taip neturi, kur egzistuoti, ką, kaip daryti?
Hasanas spaudos konferencijoje sakė: „Kai prarandi svarbiausią dalyką gyvenime – namus – bandau juos kažkaip susigrąžinti, ar susikurti naujus. Kaip režisieriui, kino kūryba yra būdas juos susigrąžinti, net jei vaizdai ir žiaurūs. Kino kūrimas yra gijimo procesas. Ačiū DFF, kad galėjau pasijusti „namie”.”
Po trumpos pertraukos, ketvirtasis filmas sukėlė daugiausiai klausimų, kaip jis susijęs su visa tema, nes jis nekalbėjo apie dislokaciją, gedulą ar prarastus namus. Filmas rodo vyrą teisiamą už meilę 75-metei moteriai, neva bandymą užvaldyti jos turtą, už tai jam gresia dviejų metų laisvės atėmimo bausmė už apgaulę. Sunku pasakyti, ką protagonistas galvoja, veidas neįskaitomas. Per ilgas pauzes, užkirstą kelią žiūrovui pasiekti personažo mintis yra sukuriamas dislokavimo jausmas savo pačio bendruomenėje. Bent taip analizuoja filmą “The Hollywood Reporter”.
Spaudos konferencijoje Mo Harawe apie savo filmą „Whispers of a Burning Scent” pasakė taip: „[dislokacija] turi daug fazių, dabar esu toje fazėje, kai kuriu šį filmą šalyje, iš kurios teko man pasitraukti [Somalio]. Ši galimybė sukūrė mums sąlygas dirbti su žmonėmis, sukurti infrastruktūrą, nes kino aikštelei jos nebuvo. Filmas neturi būti apie šią temą, bet tai yra mano kaip pabėgėlio sukurta istorija. Mes kuriam filmus, kad išgyventume šiame pasaulyje, kuris ritasi blogyn ir blogyn ir tai neleidžia mums pasiduoti. Esu laimingas būdamas šios programos dalimi, ačiū už pasitikėjimą.” Ryškios filmo spalvos, tradicinės vestuvių dekoracijos, deganti medžiaga ir kvapas, kurio žiūrovas negali užuosti, visoje šioje programoje rodo normalų gyvenimą, primena apie kasdienius rūpesčius.
Mohammad Rasoulof filmas „Sense of Water” pakeičia požiūrį į kalbą. Kai rašytojas pabėgėlis iš Irano atsiduria Vokietijoje, jo kalbos mokymasis tampa įdomiu tyrimu, įtraukiančiu aktyviai galvoti apie mūsų gimtąją ir išmoktąsias kalbas. Dėka mylimosios, Vokietijoje užaugusios iranietės, jis bando mokytis tradiciniais būdais, tačiau jam jie netinka. Jis sako, kad išverstas žodis neturi to paties jausmo, kaip žodis naudojamas gimtojoje kalboje. „Aš myliu tave” vokiškai neskamba taip kaip… rašytojas jaučia ištardamas jį savo kalba. Jo partnerė vėliau bando jį supažindinti su vokiečių kalba per jausmą. Pavyzdžiui, užrišusi jo akis ir pridėjusi jo rankas prie įjungtos lemputės, jis įvardina jausmą (šiluma), o ji išverčia į vokiečių kalbą, kad žodis būtų išjaustas ir jausmas būtų pasakytas su jau turima patirtimi. Tas pats su maistu, pykčiu, liūdesiu.
Rasoulof kelia klausimą, kaip galima rašyti praradus santykį su savo kalba svetimame ‘krašte’ ir kaip prisijaukinti naują, galbūt atgrasią, kalbą siekiant išgyvent? Rašytojui, tai ypač gilus smūgis, nes kalba yra jo gyvenimo esmė.
Kilo mintis, kad dėl to mūsų kalboje atsiranda daug skolinių/anglicizmų. Man žodžio displacement lietuviškas vertimas (poslinkis, perkėlimas, išstūmimas, dislokacija) neduoda to paties efekto kaip angliškasis žodis. „Dislokaciją“ mes daugiau naudojame kontekste apie kareivių dislokaciją, „poslinkis“ su tema nesusijęs, „perkėlimas| nebūtinai turi neigiamą konotaciją. „Išstūmimas| – kaip ir į „tą pusę”, bet nesijaučia „teisingai”. Yra daug tam tikrų žodžių, kaip struggle (kova), kurių vertimas tiesiog netinka. Mes sakom, pavyzdžiui, „strugglin’u su šita užduotimi/tekstu/namų darbais”. Nereiškia, kad aš „kovoju”, reiškia, kad man sunku įveikti užduotį. Dažnai nutinka ir taip, kad tėvų karta kartais naudoja rusiškus išsireiškimus, kad pagilintų diskusijos argumentą ar išreikštų nepritarimą. Ar numestų kokį juokelį.
Taip, festivaliuose faina pamatyti žvaigždes, bet susitikimas su matytų filmų kūrėjais paliko didesnį įspūdį.
Komentarai