[ SCROLL DOWN FOR ENGLISH VERSION ]
Už savaitės “Ore” antrą kartą keliaus į muzikinių atradimų festivalį “Ment” Slovėnijoje. Čia, kaip visada, laukia spalvingi ir dažnai nenugludinti Balkanų šalių atlikėjai, apie kuriuos beveik nieko nežinome. Norėdamas padėti bent vieną tašką šiame baltame lape, siūlome pokalbį su jugofuturistinio skambesio kolektyvu Insan iš Slovėnijos, neseniai išleidusiu savo antrąjį albumą “Planet Tuga”. Kalbant apie jugofuturizmą, galima iš dalies brėžti siaurą paralelę su neo-estradą grojančiais mūsų Superkoloritu. Beje, šis duetas “Ment’e” grojo 2024-taisiais.
Šiemet lietuviška muzika “Ment’e”, deja, neskambės. Atrodo, mūsų scena tiesiog patenkina pati save. Vis dar laukiame savo sėkmės istorijos, svajojame kada nors tapti Baltijos islandais, tačiau, su retomis išimtimis, visi verda savose sultyse, kur jiems ploja pilni stadionai ir arenos. Kaip gi būdamas tokia žvaigžde važiuosi groti kelioms dešimtims ar šimtams kur nors Lenkijoje? Taip gali tik Solo Ansamblis, ant eurovizinės bangos čiuožiantis Katarsis ir keletas pogrindžio atstovų. Gal tik lietuviškos elektroninės muzikos eksportas su Manfredu priešakyje yra išties sėkmingas. Sunku sau pripažinti, kad už sienos esi beveik niekas. Geto-koncertai lietuvių diasporoms užsienyje nesiskaito.
Tuo tarpu slovėnai turi savo muzikinę sėkmės istoriją – konceptualieji Laibach žinomi visame pasaulyje ir ne kartą koncertavo Lietuvoje. Žinoma, su Italija sieną turinti Slovėnija buvo progresyviausia net gana liberalioje Jugoslavijoje. Nieko nuostabaus, kad popkultūra ten turi gilesnes tradicijas.
Susipažinkime su šiuolaikiniu šio regiono skambesiu – 2014-taisiais susibūrusiu slovėniškos “akadės” eksperimentiniu ansambliu. Insan naują gyvenimą pradėjo išleisdama antrąjį pilnametražį albumą. Jų debiutinis įrašas “Insan i Grupa ljudi” (2019 m. gruodis) buvo visiškai nustelbtas pandemijos, o netrukus po to įvyko du reikšmingi sudėties pokyčiai.
Liublijanos ex-yu-post-new-wave milenialsai ir vienišas zoomeris grįžo su pačia rafinuočiausia ir sąmoningiausia forma iki šiol. Kadaise žinoma kaip geriausiai saugoma miesto užkulisių paslaptis, grupė atspindi savo sprogstamų gyvų pasirodymų galią su kruopščiai sukurtu ir emociškai rezonuojančiu studijiniu skambesiu, kuriame persipina post-punk, synth-wave, hip-hop, spoken word, dance-oriented electronic music ir dub.
„Planet Tuga“ (2025 m. spalis) – 12 kūrinių ciklas, pasineriantis į depresijos gelmes, apmąstydamas transformuojančias šiuolaikinio gyvenimo anomalijas ir pėdsakus tiek asmeniškai, tiek kolektyviškai. Net ir atskleisdama savo pažeidžiamumą, grupė išlieka įsitvirtinusi įtraukiančioje lyrikoje, šokio ritmuose, šiuolaikiniame skambesyje ir gyvuose pasirodymuose, judinančiuse kūną ir viską, kas jame yra.
Tavo dėmesiui pokalbis su šiais muzikinio kosmoso keliautojais.
Prisistatote kaip antropocentrinis kolektyvas, kovojantis už bioninę meilę. Kaip atrodytų pasaulis, jei jūsų kova būtų laimėta?
Antifašistinis legolandas, kurioje kapitalas pasireiškia tik karinėse šokių istorijose.
#yugofuturism – įdomi žyma. Gal galėtumėte apibūdinti, kaip ją suprantate?
Tai estetinė strategija, kuri remiasi mūsų kolektyvine, tarpine praeitimi ir nagrinėja alternatyvas kultūrinei gentrifikacijai. Jugofuturizmo šaknys glūdi avangardiniuose diskursuose, atsiradusiuose XX amžiaus pradžioje.
Mūsų požiūriu, tai yra humoristinė ir žaisminga technologijų ir mūsų bendros erdvės muzikinio palikimo konfrontacija.
Čia, Baltijos šalyse, sovietmetį matome kaip 50 priespaudos ir okupacijos metų. Jugoslavijos istorija kiek kitokia, tai buvo federacija, buvo daugiau asmeninės ir ekonominės laisvės. O Slovėnija buvo pati vakarietiškiausia, beveik Italija (šypsena).
Koks jūsų, ex-YU milenialsų ir zoomerių santykis su Jugoslavijos praeitimi šiandien?
Mūsų santykis su istoriniu SFRJ (Socialist Federal Republic of Yugoslavia – Ore.lt past.) reiškiniu nėra tiesiogiai ideologinis. Semiamės įkvėpimo iš populiariųjų ir kultūrinių buvusio politinio darinio simptomų. Pastebėjimai, apmąstymai ir kritika, kuriuos vystome savo kūryboje, remiasi utopinės dezintegracijos pasekmėmis, susiformavusioms tapatybės konsistenciją, ypač mūsų sub-alpiniame agrariniame “priemiestyje”, t. y. Slovėnijoje.
Atmetame nostalgiją politine prasme, nors mūsų darbai kartais gali įgauti sentimentalių formų, dažniausiai siejamų su nostalgišku suvokimu. Tai labiau ardomasis veiksmas. Primygtinai siekiame įtraukti savo kultūros paveldą, ieškodami kaip suprasti jo sukurtą distopiją. Taip galime suprasti mechanizmus, kaip utopinė idėja virsta distopiniu dvilypiu kontrastu.
Kodėl jūs, Teatro, radijo, kino ir televizijos akademijos studentai, nusprendėte įkurti muzikos grupę? Turiu omenyje, akademijos pavadinime nėra jokios muzikos.
Mūsų akademija nėra pirmiausia muzikinė institucija, tačiau muzika yra neatsiejama kūrybiškumo supratimo dalis, ypač studijuojant scenos menus. Pradėjome kaip užkulisių grupė, artikuliavusi išraiškos priemones, kurios nepakankamai tinka tradiciniam dramos mokyklos kontekstui.
Ar prisimenate tą akimirką, kai vienas kitam pasakėte “įkurkime grupę”?
Tai buvo lietinga žiemos diena, ką tik pasibaigus semestrui. Įdėmiai diskutavome kavinėje šalia akademijos. Ir nusprendėme susitikti kitą kartą, kad pratęstume diskusiją praktiškesniu būdu.
Paskutinėje reinkarnacijoje INSAN yra būrys kosmoso fanatų, ieškančių mitinio zenito. Prašau, pristatykite man savo pseudo alter ego.
Pasaulių kūrimo istorija buvo sugalvota kaip kontekstinis pratimas mūsų vokalisto albumo rašymo procese. Tai žvilgsnis per VR taikiklį, kuriame kiekvieno grupės nario subtilios savybės transformuojamos į mangos tipo supergalias, susijusias su jo instrumentu. Bosistas yra matematikos genijus, apstulbintas fėjų; būgnininkas – eruditas mechanikas, negalintis kalbėti; trombono ir midi muzikantas yra džino tipo sargas; buvusi sintezatoriaus muzikantė – karinga princesė; naujoji – iš žvaigždės esencijos besiformuojanti saldymedžio mergina, o lyderis – pasiklydęs berniukas, virstantis kiborgu. Mitinis Zenitas… na, dar laukia, kol bus iki galo atskleistas.
Lietuvoje turime nemažai aktorių, grojančių muziką: Abudu, McLoud, Solo Ansamblis ir kiti. Jūsų lyderis – garsus slovėnų aktorius Benjaminas Krneticas. Visada šiek tiek keblu, kai esi žinomas: vieni gali tave sieti su įvairiais personažais, kiti, kad esi nesąžiningas ir apsimeti. Benjaminai, ką apie tai manai?
Tai tikrai pagrįstas klausimas. Kadangi tai visada prieštarauja visuomenės lūkesčiams, sukeliantiems mano intymiausias tapatybės traumas. Sužinojau, kad manęs niekada nedomina nuoširdumas ar autentiškumas. Mane domina tik medžiaga, funkcija ir dialektika. Tai padeda suprasti, kaip elgiasi tam tikras turinys ir kokiu būdu jis yra susijęs su manimi. Ir, manau, kad postfaktualiame, hipergentrifikuotame ir multispektakliniame pasaulyje tokie nevertingi veiksmai gali sukelti nerimo ar abejonių jausmą, gali būti suvokiami kaip „nesąžiningi“ ir (arba) „apsimestiniai“. Jie prieštarauja laukiamiems socialiniams ir fikciniams vaizdiniams, kuriuos atsinešu iš kitų kontekstų. Bet tam tikra prasme tai ir yra tokio veiksmo esmė. Išpūsti arba pagreitinti nukrypstančius autentiškumo klausimus.
Ar yra kokia nors vizija, kaip turėtų skambėti INSAN? Kas priimtina, o kas ne?
Stengiamės išplėsti savo įrankių, kurie nuo pradžių vis dar yra tie patys, panaudojimą. Stengiamės supriešinti skirtingas garso tekstūras ir sujungti jas į suprantamas formas. Neapykantos kalba yra visiškai nepriimtina, bet konfliktas yra nepatogumas. O, ir gitaros. Jei naudojame gitaras, bandome suprasti, kodėl jas naudojame.
Panašu, kad visi tokie sukrėtimai kaip koronaviruso pandemija ar sudėties pokyčiai nenužudė INSAN ir padarė jį dar stipresnį. Jūsų paskutinis albumas „Planet Tuga“ yra tvirtas to įrodymas. Kas jus skatino judėti į priekį?
Iš esmės, poreikis skirti laiko eksperimentams, svajojimui ir kūrybai kartu.
Šis įrašas – konceptuali hipergarsinė istorija apie tarpgalaktinę kelionę ir sustojimą planetoje, kuri išbando optimizmo gebėjimus. Ar išliekate optimistiški šiais neramiais laikais?
Poreikis išlikti drausmingiems yra stipresnis nei poreikis rasti optimizmo. Bent jau šiais laikais.
Kaip pasikeitė Liublianos muzikos scena per šiuos 12 metų, nuo 2014 m., kai pradėjote veiklą, iki 2026 m.?
Sceną visada lemia nekilnojamasis turtas. „Scena“ yra erdvinis terminas. O erdvė traukiasi.
Jei atvirai, beveik nieko nežinome apie Slovėnijos alternatyviąją muziką. Gal galėtumėte paminėti keletą svarbiausių akcentų?
ValVenitVaris – post-trapo dueto PTČ solinis atšaka;
Malpremal – sk8 dystopia;
Tschimy – zoomer schlager;
YNGFirefly – boombap poetas;
Širom – neginčijami Slovėnijos meno muzikos karaliai;
zbrucz – screamo romantikai;
Masaž – groovy avantpop;
Damir Avdić – siautėjančio imigranto genijus
Slovėnija gyventojų skaičiumi ir urbanizacija šiek tiek panaši į Lietuvą. Yra sostinių, kur alternatyvios grupės gali groti net ir gana didelėse erdvėse, bet už jų ribų beveik nieko nėra. Kokia situacija už Liublijanos ribų? Ar dažnai grojate kitose vietose?
Teisingai suformulavai pagrindinę problemą. Turėjome koncertų už Liublijanos ribų ir jie buvo gana gerai lankomi, bet nedarėme turų ir nepatyrėme perpildymo už Liublianos ribų. Bet tai daugiausia lėmė mūsų vidinė struktūrinė situacija.
Ar turite planų, kur jūsų garsinis laivas keliaus toliau?
Mūsų paralelinėje istorijoje ką tik pradėjome artikuliuoti nusileidimą, tikimės, kad nereikės laukti taip ilgai, kaip ankstesnio albumo. Kūniškoje realybėje tyliai planuojame ekskursijas į kitas minėtos kolektyvinės mūsų tarpinės praeities erdvės šalis (juokiasi).
[ ENGLISH VERSION ]
INSAN presents themselves as an anthropocentric collective fighting a war for bionic love. How the world would look like after your fight is won?
An antifascist legoland, where capital presents itself only in danceable war-stories.
#yugofuturism is an interesting tag. Can you, please, describe how do you understand it?
It is an aesthetic strategy that builds upon our collective, intermediate past and addresses alternatives to cultural gentrification. Yugofuturism finds its roots in avant-garde discourses that emerged at the beginning of the 20th century. In our view, it represents a humorous and playful confrontation between technology and the musical legacy of our shared space.
Here in the Baltics, we see Soviet times as 50 years of oppression and occupation. Yugoslavian history is a bit different, it was federation, there was more personal and economical freedom. And Slovenia was the most Western, almost Italy (smile). What is your, ex-yu-post-new-wave milenials & zoomers, relationship with Yugoslavian past today?
Our relationship with the historical phenomenon of the SFRJ is not primarily ideological. We are tapping into popular and cultural symptoms of the former political entity. The observations, reflections and critiques developed in our content creation draw on the consequences of an utopian disintegration, which resulted in identity complexion, particularly within our sub-alpine agro-suburbia, meaning Slovenia. We reject nostalgia in its political sense, even though our work may at times assume sentimental forms commonly associated with nostalgic perception. It is more of a subversive act. We insist on engaging with our cultural heritage through an understanding of the dystopia it produced. In understanding the mechanisms of turning an utopian idea into its dystopian binary contrast.
Why you, students of Academy of Theatre, Radio, Film and Television, decided to form a music band? I mean, there’s no music mentioned in the academy name.
Our academy is not primarily a musical institution, yet music is an integral part of understanding the ways of creativity, especially in studying performative arts. We began as an off-stage group, articulating means of expression, not fit enough for the traditional context of a drama school.
In Lithuania we have quite a lot actors playing music: Solo Ansamblis, Abudu, McLoud and others. Your frontman is a famous Slovenian actor Benjamin Krnetic. It’s always a bit tricky, when you’re known: some might associate you with your characters, some might think, he’s not honest, he’s pretending. Benjamin, what are your thoughts about this?
It is truly a legitimate question. As it always kicks into public expectations, which trigger my most intimate identity traumas. What I learned is I am never interested in sincerity or authenticity. I am only interested in material, function and dialectics. Which helps me understand how certain contents behave and in which manner are they connected to me. And I guess that in a post-factual, hyper-gentrified and multi-spectacular world, such non-valuable actions can cause a sense of unease or doubt, may be perceived as ‘not honest’ and/or ‘fake’. As they clash with expected social and fictional images I carry from other contexts. But in a sense that is the point of such action. To inflate or accelerate the digressive questions of authenticity.
Do you remember the moment, when you said: Let’s start a band?
It was a rainy winter day after the semester just concluded. We were having an invested discussion at a cafe next to the Academy. And we decided to meet up another time to continue our discussion in a more practical manner.
In the last reincarnation INSAN is a bunch of space freaks, looking for mytical Zenith. Please, introduce to your pseudo alter-ego.
The worldbuilding lore was created as a contextual exercise within our frontman’s writing process for the album. It is a gaze through a VR scope, in which each band members subtle characteristics are transformed into manga-like superpowers, all connected to the vehicle of the band. The bass player is a mathematical genius stunned by fairies; the drummer is an erudite mechanic unable to speak; the trombone and midi player is a jinn-like guardian; the former synth player is a warrior princess; the new synth player is a licorice girl forming out of star essence; and the frontman is a lost boy turning into a cyborg. The mythical Zenit… well, still waits to be fully disclosed.
Is there any vision how INSAN should sound? What is acceptable, what is not?
We try to expand the usage of our tools, which are still the same tools we started of with. We try to clash different sound textures and fuse them into digestible forms. Hate-speech is totally unacceptable, but conflict is a nuisance. Oh, and guitars. If we use guitars, we try to understand why we are using them.
Looks like all the shakes like corona pandemic or line-up changes didn’t killed and made INSAN even stronger. Your last album “Planet Tuga” is a solid proof of that. What kept you move forward?
Basically, the need to spend time experimenting, dreaming and creating together.
This record is a conceptual hypersonic story about intergalactic journey and stop at planet, which tests the abilities of optimism. Do you remain optimistic in these turbulent times?
The need to stay disciplined is stronger than the need to find optimism. In these times at least.
How did Ljubljana music scene changed in these 12 years, between 2014, when you had started, and 2026?
The scene is always determined by real estate. ‘The scene’ is a spatial term. And space is shrinking.
To be honest, we know almost nothing about Slovenian alternative music. Can you, please, give us few highlights?
ValVenitVaris – the solo spinoff of post-trap duo PTČ; Malpremal – sk8 dystopia; Tschimy – zoomer schlager; YNGFirefly – a boombap poet; Širom – the undisputed royals of Slovenian art music; zbrucz – screamo romantics; Masaž – groovy avantpop; Damir Avdić – the genius of a raging immigrant
I guess, Slovenia is a bit similar to Lithuania in terms of population and urbanization. There are capitals, where alternative bands can play even quite big spaces, but outside there’s almost nothing. How’s the situation outside Ljubljana? Do you often play in other places?
You articulated the basic problem quite right. We had gigs outside Ljubljana and they were quite well-attended, but we didn’t do tours or experience saturation in bookings outside of Ljubljana. But that was mostly because of our internal structural situation.
Do you have any plans, where your sonic ship is going to travel further?
In our parallel lore, we just started to articulate our landing, hopefully we won’t have to wait for such a long time as for the previous album. In corpo-reality we are silently planning excursions into other countries of the aforementioned collective space of our intermediate past :)
Net:
Komentarai