Rudenį sudalyvavus San Sebastiano filmų festivalyje, žinojau, kad tai – tik pradžia. Žiemą tris turiningas dienas praleidau 55-ajame Roterdamo kino festivalyje.
Penktadienį turėjau garbės pamatyti Cate Blanchett ir “Displacement Film Fund” trumpų filmų programą, pasidžiaugti tarptautine ,,Betono vaikų” premjera kartu su režisieriumi Sauliumi Baradinsku ir jo drauge Beata Tiškevič, aktoriais Domantu Starkausku ir Kasparu Varanavičiumi bei sudalyvauti ekskursijoje po “Art Directions” parodą, kuriančią jungtį tarp kino, instaliacijų ir virtualios realybės.
Antrąją dieną žiūrėjau ir dalyvavau atidarymo filmo „Providence and the Guitar” Q&A sesijoje (beje, filme vaidina 2017 m. „Eurovizijos“ nugalėtojas Salvadoras Sobralis), vėliau žiūrėjau vieną įsimintiniausių Hong Kongo režisierių Kiwi Chong filmą „Deadline”, kurį lydėjo diskusija su žiūrovais.
Trečioji diena prasidėjo meksikiečių filmo ,,Rock, Weed and Wheels” peržiūra, kuris kažkiek priminė lietuviškąją “Dainuojančią Revoliuciją”. Galiausiai, po jo laukė jaukus pokalbis su Sauliumi Baradinsku apie „Betono vaikus”, muziką, 90-uosius ir festivalį.
Roterdamas sukelia įvairių įspūdžių: subomborduotas per karą, miestas buvo atstatytas naujai, dėl to jis atrodo inovatyvus, kai kuriuos „keista“ architektūra atgraso, o kitiems – atveria galimybes pagalvoti apie naują miesto viziją.
Roterdamo filmų festivalio simbolika – juodai baltas tigras, smeigiantis savo dvi skvarbias akis į žiūrintįjį, nešdamas idėją apie įvairų kiną ir festivalio plėtrą. Festivalis orientuojasi ne tik į tradicinį kiną, programa įtraukia instaliacijas, rodančias ribas plečiantį kiną bei renginius, kuriuose kinas susitinka su gyvu pasirodymu. 2009-aisiais pakeista festivalio simbolika buvo ryžtingas žingsnis pokyčiams, rodantis kino, kaip medijos, jauną veidą, nuolat siekiančio pokyčių ir sklaidos.
Traukiniu važiuojant į Roterdamą pagalvojau, kuo įdomūs filmų festivaliai ir kodėl juose lankytis reikėtų dažniau?
Visų pirma, lankymasis kino teatre popandeminiu laikotarpiu jau yra įvykis, nes žiūrovas/-ė yra žmonių apsuptyje, turi laikytis tam tikrų etiketo taisyklių, prisidedant prie malonaus žiūrėjimo kartu su kitais žiūrinčiaisiai/-iosioms. Ateinam, pažiūrim, gal su kuo nors padiskutuojam, išeinam. Dažniausiai, kino teatrai išsilaiko rodydami nustatytą kino katalogą, susidarantį iš didelio biudžeto filmų. Ir dažnas pagalvoja, kad norimą filmą dar spės pamatyti iki kol jį rodys. O kai išsiruošia peržiūrai – filmo – op- ir nebėr. „Nieko, pažiūrėsiu namie“. Kino festivaliai priverčia susiplanuoti savo laiką, atsilaisvinti vakarus, o gal net ir naktis (kaip „Vilniaus trumpųjų filmų festivalio“ ilgiausios nakties peržiūros “Pasakoje”) – taip publika susipažįsta su visai kitokiu kinu. Visų pirma, tai yra vieta nepriklausomai kūrybai, dokumentikai, trumpiems filmams, retrospektyvoms, programoms, skirtoms tam tikrai temai, šaliai, regionui… Nuo programų gausos gali apsvaigti galva, tačiau nuėjus į pasirinktą filmą, dažnu atveju žiūrovai turi galimybę pamatyti kūrėjus, sudalyvauti diskusijose, užduoti klausimus.
Žodžiu, kino festivaliai sugrąžina kino, kaip meno, esmę būti bendruomenėje, stebėti kitų kūrinius ir patiems/-čioms į jį įsitraukti. O kitiems industrijos veikėjams tai puiki galimybė kviestis svečius, plėsti pažinčių ratą, imti interviu, rašyti tekstus, kurti vlog’us, organizuoti, savanoriauti, kurti dizainus etc. Kino festivalis yra tarsi visuomenė visuomenėje, ugdo tam tikrą kino žiūrėjimo kultūrą ir suteikia daug perspektyvų.
Festivalio direktorė kroatė Vanja Kaludjercic sako, kad festivalis privalo palaikyti kino įvairovę. Roterdamo kino festivalis yra didžiausias festivalis Nyderlanduose, todėl Kaludjercic jaučia didelę atsakomybę, nuolat ieško naujovių ir prisideda prie nuolat kintančio kino sklaidos.
Kituose straipsniuose skaitykite filmų apžvalgas ir interviu su Sauliumi Baradinsku apie jo debiutą „Betono vaikus“.
Komentarai