Kultūros erdvėje „Sodas 2123“ tęsiasi nemokama koncertų serija po atviru dangumi „LIVE SODAS“, kviečianti išgirsti alternatyviosios muzikos atlikėjus. Liepos 30-ąją kultūros komplekso kieme gyvus pasirodymus surengs net trys muzikos grupės: „Bucktooth Tiger“, „Alėja“ ir „Pievose“. Šįkart kiemelio scena kvies per vieną vakarą patirti visą nuotaikų ir skambesių spektrą – nuo aštrios, energingos triukšmo bangos iki švelnaus, lyrinio roko apie vaikystę ir norą būti mylimam.
Visą šį spektrą savo kūryboje naudoja kol kas mažai girdėta, bet savo sirenomis jau viliojanti grupė „Alėja“. Intensyvaus ir neramaus roko grupė iš Vilniaus šiemet išleido debiutinį albumą „Sirenos“, išsiskiriantį savo kraštutinumais – nuo atmosferinės ramybės iki triukšmingų kulminacijų. Albumą formavo prodiuseris Matas Beržinskas iš grupės „ba.“, tad nenuostabu, jog skambesyje galima atpažinti ir šiuolaikinės lietuviškos alternatyvos klasikus. Savo ruožtu Benas Aleksandravičius suteikė „Alėjai“ šansą ir pakvietė apšildyti savo grupę festivalyje „Juoda Palanga“. „Alėjos“ kūryboje girdimas ir šiuolaikinio britiškojo (pank)roko skambesys. Tikėkimės, visa tai – geras pagrindas dar vieno muzikinio erdvėlaivio startui.
„Nemenčinės plentas“ – kodėl būtent nuo šio viešojo transporto stotelės pranešimo prasideda jūsų debiutinis albumas „Sirenos“?
Julius: Albumas „Sirenos“ prasideda nuo viešojo transporto stotelės pavadinimo pranešimo, nes jis apima labai konkretų laikotarpį, kurį tenka patirti nemažai daliai visuomenės. Jauno suaugusiojo (nors nebūtinai) žmogaus gyvenime tas laiko tarpas dažniausiai praeina tam tikroje aplinkoje ar erdvėje, galinčioje nulemti didelius pokyčius asmens ateities kelyje. Nemenčinės plentas yra priešpaskutinė stotelė iki albumui svarbios vietos, jei važiuojate tam tikrais viešojo transporto maršrutais.
Iki 2022-ųjų „Sirenos“ turbūt labiausiai asocijuotųsi su teatro festivaliu Vilniuje, tačiau šiandien tai, deja, primena ir kitus dalykus. Ką simbolizuoja jūsų „Sirenos“?
Dominykas: Julius į pirmąjį klausimą atsakė gana abstrakčiai, norėtųsi šį abstraktumą išlaikyti. Vis dėlto kūrinio „Pradžia“ pabaigoje girdimas sirenas atpažins visi, lankęsi ar praleidę laiko albumo kontekstui svarbioje vietoje. Būtent jos simbolizuoja gyvenimo laikotarpį, kai asmeniniame gyvenime vykstantys dideli pokyčiai gali nulemti ir tolesnę žmogaus ateities kryptį.
Dovydas: Pati pavadinimo „Sirenos“ kilmė verta atskiro paaiškinimo. Gaisro pavojaus sirenos kaip tokios turbūt nėra svetimos kiekvienam studijų laikais Vilniaus Saulėtekio alėjoje, vadinamojo „Niujorko“ bendrabučiuose gyvenusiam ar ten besilankiusiam studentui. Jų kaukimas prasidėdavo staiga, dažniausiai be jokios priežasties, o kartais tęsdavosi net iki valandos. Kai grupė dar tik pradėjo formuotis, kūryba vykdavo tų bendrabučių erdvėse, tad sirenų kaukimas tapdavo neišvengiamu mūsų muzikos akompanimentu. Pirmasis tada gimęs kūrinys ir buvo „Sirenos“, o ši daina tapo atspirties tašku visai albumo koncepcijai.
O pats albumas yra savęs dar ieškančio žmogaus – įmesto į nepažįstamą erdvę, kupiną naujų vietų, pagundų, dar nepatirtais jausmais viliojančių nuotykių ir neregėtos kultūros – kelionė. Visi grupės nariai perėjo tą permainų etapą, įvykstantį itin staiga. Gyvenimas atskirai nuo šeimos, pirmieji suaugusio žmogaus žingsniai svetimame mieste ir naujų potyrių troškimas – dažnai apakina, bet palydi keliais, auginančiais asmenybę.
Ką apie save sužinojote kurdami savo pirmąjį albumą?
Julius: Apie save, kaip grupę, supratome, kad esame stipriai pasinėrę į aistrą muzikai. Sakau taip todėl, kad sukurti, įrašyti ir išleisti albumą nėra lengviausias darbas. Tam reikia skirti daug laiko, parašyti pačią muziką ir žodžius, o tada priartėjama prie taško, kai pasibeldžia abejonės dėl savo kūrinių ir imiesi viską keisti. Būtent tokių momentų nutinka iki pat albumo išleidimo. Tuomet dar prisideda visa finansinė muzikos pusė… Pasirodo, sukurti muziką ir ją reklamuoti kainuoja nemažai pinigų. Bet, nepaisant viso to, kurti muziką yra labai smagu. Visi sunkumai nublanksta prieš momentus, kai muzikos magija pasirodo gyvai ir galima pajusti kūnu tekančią energiją.
Ką norėtumėte, kad klausytojas išsineštų po pirmos pažinties su albumu?
Dovydas: Tikiuosi, kad klausytojai pirmiausia išjaus tuos jausmus, kuriuos jautėme mes rašydami kūrinius. Kiekviena daina perduoda tam tikrą žinutę, tam tikrą istorijos dalį. Kompozicijomis stengiamės tą istoriją perteikti struktūriškai: klausytojas kartu su muzika yra tiek panardinamas į slegiančią gelmę, tiek draskomas vidinio nerimo bei abejonių, o galiausiai iškeliamas pasitikti viltingos ateities vizijos.
Jei įsileisite garsų visumą – pauzes, šaižius gitaros pjūvius ir švelnų smuiko griežimą – tikrai pajusite, kas buvo norima pasakyti. Galbūt net galėsite atpažinti save vienu ar kitu gyvenimo momentu. Tikiuosi, šis gilus patyrimas ir bus tai, ką galėjome suteikti klausytojui.
Jūsų muzikoje girdėti ir energijos, ir jautresnių momentų. Kaip ieškote balanso tarp intensyvumo ir ramybės? Kaip atrodo kūrybinis jūsų procesas?
Julius: Visų pirma, manau, ne paslaptis, kad daugelio kūryboje nugula asmeniniai išgyvenimai. Tad balansas, pasirodantis mūsų muzikoje, iš tikrųjų slypi žmoguje kaip būtybėje. Tik kyla klausimas: ar nori tai įgarsinti ir paryškinti? Nusprendėme, jog muzika mums įdomesnė, kai į dainas sudedame įvairias savo žmogiškas puses arba kai neapsiribojame panašiu tempu, gitarų pedalų pasirinkimais bei būgnų intensyvumu.
Grupės kūrybinis procesas nuolat kinta. Debiutinio albumo griaučius parašiau aš, net nejusdamas, jog rašau albumą. Vėliau prisijungė Dovydas, daug prisidėjęs prie pamatų klojimo. Muzika iš esmės kito jungiantis kiekvienam naujam nariui, iki pat įrašų pabaigos. Šiandien jaučiamės stovintys ant tvirto pagrindo ir visi norime dalyvauti kūryboje.
Šiandien Lietuvoje, ypač Vilniuje, gyva muzika išgyvena naują bangą. Ar jaučiatės Vilniaus alternatyvinės muzikos scenos dalimi? Kuo ypatinga ši scena?
Benas: Vilniuje vos įmanoma suspėti nueiti į visus koncertus bei renginius. Labai smagu matyti tiek daug kylančių naujų grupių ir atlikėjų. Kartais mums reikia sustoti ir sau prisiminti, jog irgi esame to dalis. Taip pat esame kūrėjai, pasiryžę atiduoti dalelę savęs bei palikti pėdsaką alternatyviosios muzikos scenoje. Na, o ši scena kupina įdomių, savotiškų, linksmų, kūrybingų ir neįtikėtinų žmonių. Tikimės su kuo daugiau jų susipažinti.
Dovydas: Norėčiau paantrinti Benui dėl to, kad tikrai tenka sau ne kartą priminti, jog jau esame šio pasaulio dalis. Kartais būna itin sunku suvokti, kad esame toje pačioje scenoje greta žymių vardų, į kuriuos visada žiūrėjome kaip į didžiausią autoritetą. Taip, pavyzdžiui, nutiko „Šiauliai gyvai“ koncerte, kai tą pačią dieną teko groti su „McLoud“. Vien dalytis užkulisiais ruošiantis pasirodymui buvo neįtikėtinas jausmas.
Kartu, nors ir suvokiame, kad jau esame to pasaulio dalis, kyla savivertės klausimų. Ne kartą tenka pagauti save lyginant save su kitais ir galvojant, ar įdėjome pakankamai darbo, ar esame verti būti scenoje, ar apskritai esame pakankamai „geri“. Viena vertus, tai padeda toliau tobulėti ir siekti kuo geresnio rezultato muzikoje. Kita vertus, tai gali tapti be galo žalinga. Stengiamės išlaikyti pozityvų požiūrį, pasidžiaugti kitais alternatyviosios muzikos kūrėjais, juos palaikyti, priimti tą palaikymą iš jų.
Kaip, jūsų akimis, per pastaruosius metus pasikeitė Vilniaus gyvos muzikos scena?
Skomantas: Įdomu stebėti ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos muzikos kaitą: vis atsiranda grupių ir atlikėjų, ieškančių naujų sąskambių, bandančių vienaip ar kitaip išsiskirti. Tačiau tarp muzikantų vis dėlto yra tam tikras muzikinis supanašėjimas, kuris, mano nuomone, nėra neigiamas dalykas – tai savotiškas skambesys, kurį būtų galima įvardyti „Lietuvos scena“.
Didelės konkurencijos tarp jaunų grupių nejaučiu – kaip tik užfiksuoju tuos kuklius, draugiškus momentus užkulisiuose (skolinantis boso būgno pedalą ar aptariant gitaros garso nuėmiklius), taip pat prasilenkimą su tam tikromis grupėmis vis kituose renginiuose ir bendro augimo stebėjimą.
Kiek jums svarbus kitų muzikantų palaikymas? Ar yra atlikėjų, su kuriais jaučiate augantys kartu?
Dominykas: Labai svarbus. Pradėkime nuo to, kad jeigu ne Ernestas iš „Brokenchord“, mūsų grupės nebūtų. Taip pat smagu išgirsti patarimų iš labiau patyrusių muzikantų, kurie jau yra nuėję tą sunkų kelią, kuriuo mes dar tik pradedame žengti. Vilius ir Ernestas tikrai prisidėjo prie to, kad šis mūsų debiutinis albumas išvystų dienos šviesą. Būtent jiems prieš maždaug dvejus metus studijoje sugrojome savo pirmąjį neoficialų koncertą. Galimybė išgirsti tokio lygio muzikantų patarimus bei įžvalgas ir laikyti juos savotiškais mentoriais, nuolat skatinančiais judėti pirmyn, tobulėti ir dirbti toliau, suteikia neapsakomai gerą jausmą.
Ko šiandien labiausiai trūksta Vilniaus alternatyvios muzikos bendruomenei? Kaip nepaskęsti nuolatiniame informaciniame sraute?
Skomantas: Atvirumo naujoms idėjoms, pasiūlymams ir kritikai, atvirumo kitokiai muzikai, nei esi pratęs atlikti ar klausytis, atvirumo kitiems žmonėms. Kartais jaunesni alternatyviosios muzikos atlikėjai koncentruojasi tik į vieną muzikos stilių, į tam tikrą ratą įkvėpėjų, tačiau nepažvelgia už to rato ribų. Kodėl gi pankams nepasimokius iš akademikų, o „džiazo katinams“ – iš metalistų?
Gal bendradarbiavimas tarp skirtingų muzikos sferų atlikėjų ir galėtų sujungti kelias auditorijas, taip pritraukiant daugiau žmonių į koncertus. Tačiau šiais laikais vienas svarbiausių muzikanto įgūdžių yra sklaida, aktyvumas socialiniuose tinkluose. Dėl to iš dalies gaila, nes tikrai yra puikių muzikantų ir grupių, kurios lengvai gali paskęsti tankiame muzikos sraute, neprisijaukinusios modernių sklaidos kanalų.
Ar socialiniai tinklai šiandien padeda kurti bendruomenę, o gal kartais užgožia pačią muziką?
Dominykas: Socialiniai tinklai tikrai padeda kurti bendruomenę, tačiau ateina riba, kai jų administravimui ir reklamos kūrimui tenka skirti daugiau laiko nei pačiai muzikai – vien tam, kad turėtum bent šiokią tokią galimybę būti išgirstas ar apskritai pastebėtas. Mums tai atrodo absurdiška. Yra pavyzdžių, kai grupės tampa labiau rinkodaros specialistais nei muzikantais, nes muzikos kokybė ir į socialinius tinklus įdedamas darbas stipriai prasilenkia. Kartu negaliu sakyti, kad tai nėra dabartinės muzikos industrijos dalis. Gali kurti geriausią muziką, tačiau jeigu savęs neišreklamuosi, taip ir liksi niekieno neišgirstas.
•
„LIVE SODAS“ – nuo 2025 m. organizuojama nemokama koncertų serija po atviru dangumi, kviečianti išgirsti alternatyviosios muzikos atlikėjus. Vasarą „SODAS 2123“ skulptūrų kiemelis tampa gyvos ir elektroninės muzikos scena, o „LIVE SODAS“ renginiuose pasirodę tokie atlikėjai kaip Šarukas, „Kabloonak“, „Ministry of Echology“, ir kt. ant žalios pievos buria gausų melomanų būrį.
„LIVE SODAS“ programą organizuoja kavinė-baras „Estafetė“ kartu su kultūros kompleksu „SODAS 2123“. Dainyklos projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė. „SODAS 2123“ veiklas finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
Komentarai