„Turėtum čia būti“: suskaidytas buvimas kartu

Prasidėjus SCANORAMOS kino festivaliui tiesiu taikymu skriejau į Forum Cinemas „Vingis“ I-ąją „Europos Blyksnių“ programą. Joje susitiko šeši labai skirtingi filmai: dokumentinio, semi-dokumentinio, animacinio ir fikcijos darbai. Pamačiusi gerai žinomos choreografės Annos-Marijos Adomaitytės pavardę prie jos semi-dokumentinio filmo „Turėtum čia būti“ priėjau ir užkalbinau norėdama giliau panagrinėti jos projektą.

Filme dokumentuojamos septynios merginos savo namuose. Su jomis Adomaitytė susipažino dirbdama prie savo projekto TikTok-ready choreographies (2024 m.), kuriame tyrinėjo kūno rodymo ir tapatybės paieškų internete pažeidžiamumą. Filmas trunka vieną dieną, tuo pačiu paros metu nufilmuotos veikėjos bando atkartoti TikTok‘o šokį, kurį sušokus… lieka tyla ir nežinomybė dėl ateities.

Kalbuosi su Anna-Marija Adomaityte ir bendraautoriumi Elie Grappe.

Julija: Pamačiusi jūsų filmą labai susidomėjau. Dar kartą sveikinu. Kaip suprantu, praėjusiais metais jį pristatėte Kanuose?

Anna-Marija Adomaitytė: Taip, pirmiausia taip pat ačiū už kvietimą pasikalbėti. Mums tikrai malonu. Jo premjera įvyko gegužę Kanų festivalio „Kritikų savaitės“ programoje. Nuo to laiko jis jau nukeliavo nedidelę kelionę.

Julija: Puiku. Anna-Marija ir Elie, abu kuriate savo projektus apie atlikėjus (angl. performers). Pavyzdžiui, jūsų, Elie, režisuota „Olga“ yra filmas apie ukrainietę gimnastę. Kituose jūsų trumpametražiuose filmuose taip pat vaizduojami muzikantai ir dėmesys sutelkiamas į pasirodymą. Taip pat, Anna-Marija, visi jūsų puikūs choreografiniai pasirodymai yra pasirodymai. Norėjau paklausti, ar svarstote, kodėl pasirodymo aspektas svarbus jūsų karjerose ir šiame filme, kuris taip pat sukasi apie pasirodymo atlikimą?

Elie Grappe: Kiekvieną kartą, kai nuo „Olgos“ kūriau projektą apie žmogų, kuris vienaip ar kitaip pasirodo, jis visada labiau yra apie santykį ar įtampą tarp individualios praktikos ir kolektyvinio santykio. Bet tai taip pat klausimas, kurį sau užduodu kurdamas meną, apie mūsų pačių praktikos ir kolektyvinės problematikos santykį. Pati atlikimo praktika leidžia mums apie ką nors kalbėti arba, pavyzdžiui, bandyti kelti sudėtingus ir tikslius klausimus. Bet manau, kad mus mažiau domino pats TikTok‘as, o labiau naudojimosi TikTok‘u praktika ir tai, ką ji reiškia kalbant apie santykį tarp individualumo ir ryšiu su kitais bei tam tikra priespauda. Arba santykio tarp brainrot‘o ar prasmės, politinės prasmės kūrimą, todėl į tai reikėjo žiūrėti kaip į įtampą, kaip į kažką dviprasmiško. Tai labiau buvo mūsų tema nei parodyti TikTok‘ą kaip…

Anna-Marija Adomaitytė: …kažką gero ar blogo. Mus domina, kaip kūnai įsitraukia į tam tikrą struktūrą. Ir tai tam tikra prasme taip pat susiję su pasirodymu, nes kalbama apie aktyvų įsitraukimą į kažką.

PROJEKTO IDĖJA

Julija: Tęsiant apie idėją, Anna-Marija, po peržiūros SCANORAMOJE, per klausimų ir atsakymų sesiją, minėjote, kad mintis pasinerti į TikTok pasaulį ir tyrinėti šią erdvę kilo per Kalėdas Lietuvoje. Pastebėjote, kiek daug jaunieji šeimos nariai yra įsitraukę į TikTok‘ą. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kas tame įsitraukime jus labiausiai paskatino susidomėti?

Anna-Marija Adomaitytė: Žinoma. Bet tuo metu dar neturėjau jokios idėjos, kad tai taps filmu ar net šokio spektakliu. Man tiesiog buvo smalsu pamatyti, ką jie ten tiek daug mato. Kadangi galėjome praleisti šiek tiek daugiau laiko kartu su mano pusbroliais ir pusseserėmis, tiesiog pajutau, kaip stipriai jie įsitraukę socialinėje medijoje. Tas savotiškas lygiagretus buvimas jiems atrodė labai natūralus: būti ten su mumis, suaugusiaisiais, ir mūsų šeimos pokalbiais ir kartu dokumentuoti bei sekti, ką kiti veikia TikTok‘e. Man atrodė, kad tai savotiškai suskaidytas buvimas, bet kartu kažkas, ką jie darė be jokio sunkumo. Ir toks buvimas mane sudomino: jis buvo ir fizinis, keisdavosi tavo buvimas ar susikaupimas, ir netrukus tiesiog norėjau šiek tiek daugiau suprasti, kas tai yra. Staiga kūno įsitraukimas tapo toks akivaizdus – tie maži kambaryje filmuojami šokiai, kuriuose žmonės kuria tam tikrą savo kūnų mizansceną. Man tai buvo tiek choreografijos klausimas, tiek kažkas daug platesnio, susijusio su kitais visuomeniniais klausimais. Pagalvojau, kad tai tikrai dviprasmiška ir įdomi vieta, į kurią verta gilintis toliau.

Julija: Po šios patirties kilo TikTok choreografijos spektaklio idėja ir tik tada atsirado dokumentinis filmas, tiesa?

Anna-Marija Adomaitytė: Taip, taip pat jautėme, kad su tomis moterimis užmezgėme gražų ryšį ir kad dar buvo ką tyrinėti, kad su spektakliu TikTok-ready choreographies šis procesas nebuvo užbaigtas. Elie kartais dalyvaudavo mūsų repeticijose, daug kalbėdavomės, ir ilgainiui, baigiantis spektaklio kūrimo procesui, priėmėme sprendimą kurti filmą.

Elie Grappe: Kartu filmas labai skiriasi nuo spektaklio, nes iš tiesų galėjome įtraukti daug liudijimų, istorijų, kuriomis jos dalijosi tik spektaklio tyrimo metu, o čia galėjome pasiūlyti joms tuo pasidalyti ir suteikti tam formą. Užkadrinis balsas filme iš tikrųjų paimtas iš jų pasakojimų detalių, iš kurių susidarė tam tikri poetiniai tekstai. Taip pat pasiūlėme joms išdainuoti kai kuriuos Tiktok‘o trendus. Visas dainavimas, kurį girdite filme, iš tikrųjų yra balso tyrimas, kurį jos atliko su Jean Pâris – balso menininke iš Prancūzijos, bet, kaip ir mes, gyvenančia Šveicarijoje. Jean padėjo merginoms dainuoti tuos trendus, ir manau, kad čia taip pat tęsiami spektaklio klausimai: galbūt, jei išsemi TikTok elementus, jei bandai išskrosti TikTok‘o kūną, pažvelgi į jo raiščius, raumenis ir stebėdamas eini vis toliau ir toliau. Galiausiai pamatai ne tik šios platformos smurtą, kuris akivaizdus dėl algoritmo, bet ir keistai ir labai stiprų norą susiburti, kurti bendruomenes ir kalbėtis.

Elie, kuris yra kilęs iš Liono, užsimena, kad dabar vykstantiems protestams Prancūzijoje didelę įtaką darė TikTok‘as: bendruomenių susibūrimo vietos vyksta ir vyko būtent internetinėje erdvėje iki kol jos kartu susitiko gyvai protestuose.

VERTIKALŪS IR HORIZONTALŪS VEIDAI

Julija: Pereinant prie vertikalių vaizdo įrašų, labiausiai įsiminė tai, kad filme TikTok vaizdo įrašuose merginos visada šypsosi ir skleidžia tokią džiaugsmingą energiją, o horizontaliame vaizde kai pirmą kartą susitinkame su jomis kaip žmonėmis, jaučiama nerami emocija. Jų žvilgsniai arba išsigandę, pikti ir išvis be emocijų. Mano klausimas – kokia buvo šios idėjos mintis? Ir ar tai buvo jūsų idėja?

Anna-Marija Adomaitytė: Įdomu, nes pirmą kartą girdžiu tokį pastebėjimą apie šypsenas, kadangi pagal tai vaizdų iš tikrųjų neatrinkome. Tai taip pat buvo labai sąmoningai sukonstruota, atėjo iš spektaklio – tie veidai, kuriuos jos galėdavo aktyvuoti. Ir mes ieškojome būtent šio dviprasmiškumo, kai kartais nesi tikras, ar tas žmogus iš tikrųjų perteikia tai, ką jaučia, ar tai kartu yra ir pasirodymo bei TikTok kodas.

Julija: Sutinku, pradžioje bent jau galėjau pajusti, kad tai šokio pasirodymo dalis, kadangi tai labai įprastas būdas pristatyti veikėjus – jie turi savo judesį. Pavyzdžiui, pakartotinas mirktelėjimas ar koks kitas judesys, bet vis tiek kažkuriuo metu imu tikėtis, ar tai bus kaip nors pereis ir pamatysime tas moteris, ar filmas baigsis su veikėjais. Tad tiesiog norėjau paklausti, ar tai buvo pasirodymo dalis, ar pačios moterys nusprendė, kad nori būti be emocijų.

Anna-Marija Adomaitytė: Buvo labai aišku, kai būdavo aktyvuojamos veido kaukės, o kada, atsiradus daugiau šokių, jos būdavo labai savimi – galbūt jų pačių buvimas būdavo aktyvesnis už tas veido kaukes, kurias sukūrėme anksčiau. Nes jų pačių buvimas taip pat buvo tai, ką labai norėjome išryškinti.

Elie Grappe: Verta patikslinti, kad tos veido išraiškos kyla iš jų pačių naudojimosi TikTok‘u praktikos. Jos kyla iš kiekvienos iš jų. Tas veido išraiškas jos paėmė iš savo prisiminimų apie TikTok‘ą. Tai buvo Annos-Marijos spektaklio dalis. Taip baigdavosi spektaklis, ir šį žodyną pakvietėme į filmą. Kiekviena turėjo veido išraiškų, kurias atlikdavo savo ritmu ir kurias pasitelkdavo iš savo TikTok‘o patirties.

Julija: Sutikčiau. Kai kalbėjote, galvojau apie vieną konkrečią moterį, kuri nuolat vartė akis. Ir įsivaizduoju, kad tai buvo labai išskirtinis dalykas, kurį ji tikriausiai visada darydavo TikTok‘e.

(NIEKADA NE)PASIBAIGIANTIS LAIKAS?

Julija: Kitas mano klausimas – apie filmo laiko pojūtį. Kodėl norėjote parodyti filmo laiką taip, tarsi eina viena diena? Su kiekviena veikėja susipažįstame dienos pradžioje, o paskui progresuojant šokiu užbaigiate filmą prieblandoje. Kokia buvo to mintis?

Anna-Marija Adomaitytė: Tiesa, galvojome apie naktį: galbūt tai jų paskutinė naktis prieš paliekant namus ir suaugant, o galbūt tai tiesiog viena iš tų naktų, kai jos scrollina per įrašus, ir kas žino, kiek tokių naktų dar bus. Bet jautėme, kad naktyje yra kažkas poetiško. Tai taip pat pokyčio metas, ir kadangi filmas yra ir apie augimą (aut. pastab. brendimą), norėjome tyrinėti šviesos kaitą, laiko kaitą. Taip pat kartais TikTok‘as reiškia tiek daug naktų, praleistų savo kambaryje slenkant per įrašus, tad jautėme, kad šis laikas kažkaip svarbus. Taigi viskas vyko palaipsniui keičiantis dienos šviesai, o tai mums taip pat buvo gana techninis dalykas, kurį paskui reikėjo tinkamai atlikti montuojant. Tai buvo elementas, kurio turėjome labai paisyti, ir jis mums suteikė tam tikrą struktūrą.

Elie Grappe: Manau, taip pat buvo du svarbūs dalykai. Vienas jų – mintis, kad kalbėjome apie kažko pabaigą. Visos merginos ketino gauti diplomą, stoti į universitetą ar po mokyklos imtis kitų veiklų. Ir net jeigu jos ne visos nustojo naudotis TikTok, tai vis tiek yra kažko pabaiga, kai tampi suaugusiuoju. Tai taip pat priežastis, kodėl filmavome jų kambariuose – daugumai jų tai vaikystės kambariai. Tai tie kambariai, kuriuose jos metų metus naktimis slinkdavo (angl. scroll) per įrašus, bet tai taip pat jų vaikystės kambariai, kurie tarsi nugrimzta į tamsą. Tarsi jos paskutinį kartą bandytų atgaivinti visus tuos TikTok elementus, kuriais dalijosi vaikystėje, paskutinį kartą, prieš jiems tampant praeitimi. Ir nuo tada, kai sukūrėme filmą, tendencijos jau pasikeitė. Jauni žmonės, kurie dabar žiūri filmą, žino tas tendencijas, bet žino jas kaip senosios mokyklos dalykus.

Čia Elie turi omeny į jau pasikeitusį TikTok‘o žargoną. Tokie žodžiai kaip brainrot, sigma, slay jau yra keičiami naujomis tendencijomis.

Anna-Marija Adomaitytė: Kadangi viskas taip greitai keičiasi, tai efemeriška.

Elie Grappe: Manau, visi taip pat galime atpažinti jausmą, kad kažkas iš mūsų vaikystės laikui bėgant nugrimzdo į tamsią praeitį, bet vis tiek lieka žodynas, bendras žodynas, kurį galime pasitelkti kaip kažką, kas kūrė ryšius tarp mūsų, tarsi praeities žodyną.

Julija: Tikrai. Dabar iš tiesų viskas susijungia. Bet turiu techninį klausimą. Kiek laiko filmavote kiekvienos merginos kambaryje?

Anna-Marija Adomaitytė: Prieš tai skyrėme joms laiko, apsilankėme kiekvienos kambaryje, kalbėjomės, taip pat norėjome šiek tiek paruošti jas ir pasiruošti patys. Atlikome ir keletą bandymų su operatore Lucie Baudinaut. Bet tiesa, kad galutiniam filmavimui kiekvienos merginos kambaryje turėjome tik vieną dieną, ir tai atrodė labai trumpai.

Elie Grappe: Kiekvieną merginą filmavome ta pačia tvarka, kalbant apie tai, ko jų prašėme. Taip iš tikrųjų galėjome išnaudoti šviesą, nes, pavyzdžiui, nenaudojome dirbtinio apšvietimo.

Julija: Iš tiesų taip ir atrodė. Puikiai padirbėta.

Elie Grappe: Štai kas puiku dirbant su operatore Lucie Baudinaut, su kino operatore, kuriančia ir dokumentiką, ir vaidybinius filmus labai paprastomis apšvietimo sąlygomis.

KITI FESTIVALIAI

Julija: Manau, paskutinis, baigiamasis klausimas būtų apie dabartinę filmo kelionę. Kaip minėjome pradžioje, filmas pradėjo savo kelionę Kanuose, dabar buvo SCANORAMOJE, o kur jis keliauja dabar?

Elie Grappe: Jis taip pat buvo Lenkijoje, Portugalijoje, Ukrainoje. Tiranoje gavome apdovanojimą už eksperimentinį filmą.

Anna-Marija Adomaitytė: Albanijoje.

Elie Grappe: Taip pat turėjome galimybę patekti į Šiaurės Ameriką – Los Andželą, „AFI Fest“ ir Vankuverį. Taip pat į Aziją, Seulą, Gaosiongo kino festivalį. Buvo ir festivalių Prancūzijoje, pavyzdžiui, La Rošelyje. Netrukus vyksime į Leuveno kino festivalį Belgijoje, taip pat į Kaselį ir Amsterdamą.

Julija: Ar galite dalyvauti kiekviename festivalyje, ar tenka kai ko atsisakyti?

Anna-Marija Adomaitytė: Tai labai brangu, bet, žinoma, taip pat būtų nuostabu kartais aplankyti kitą vietą. Tačiau tai tiesiog taip toli, ir skristi lėktuvu vienai dienai į kitą pasaulio pusę yra tai, ko nusprendžiame nedaryti. Bet puiku, kad filmas gali gyventi savo gyvenimą – tai labai skiriasi nuo to, kaip lydi spektaklio darbą. Be mūsų spektaklio rodyti negalėtume, o filmu galime dalytis.

Julija: Tikrai labai malonu su jumis kalbėtis. Labai ačiū už jūsų įžvalgas ir linkiu sėkmės kituose festivaliuose. Tai puikus projektas. Galbūt ateityje tęsite šią ar kitas temas.

Anna-Marija Adomaitytė: Labai ačiū už pokalbį.