One Man Band festival @ Cafe de Paris

Visą savaitę galvosūkis “Kur eiti vakare?” teturėjo vieną atsakymą – “One Man Band” festivalis “Paryžiaus kavinėje”. Po puikiai pavykusio pernykščio festivalio, ausys vėl niežėjo išgirsti vieno žmogaus galimybes scenoje. Vėl pamatyti scena paverstą “Cafe de Paris” barą, video ant tuliko užuolaidų bei stebėti kaip kaista nuolatinių festivalininkų veidai nuo pirmadienio iki šeštadienio.

Vieno žmogaus grupių festivalį atidarė pastarojo laikmečio atradimas kompozitorius – multiinstrumentalistas Tomas Dobrovolskis, aktyviai dalyvaujantis įvairios muzikos projektuose. Iš pažįstamų buvau prisigaudęs susižavėjimo kupinų epitetų, tačiau dėl įvairių priežasčių vis praleisdavau jo pasirodymus. Nuoširdus ir paprastas muzikantas pavertė savo pasirodymą savotiška paskaita apie naudojamus instrumentus ir neįprastą (berods) 4-3-5 ritmiką. Pasitelkęs keletą elektroninių efektų (vienas jų – turbūt populiariausias festivalyje – delay loop), T.Dobrovolskis grojo variniu gaubliu (tėvu namuose kabojusios lempos gaubtas), vandens pilnu apvaliu akvariumu, džembe, skudučiais, braziliško karatė “capoeira” instrumentu “berimbo”. Visa tai susipynė į hipnotizuojančius ritmingus world muzikos ir savotiško džiazo garsus.

Antradienį savo publiką prisiviliojo įvairių muzikinių projektų (anksčiau – EMPTI ir OVERTONE, dabar – DUBLICATE ir BANGO COLLECTIVE) idėjinis lyderis Paulius Kilbauskas, žinomas sceniniu pseudonimu Pablik arba kaip visi jį vadina – Pavlikas. Vienintelis atlikėjas, grojęs ir pernykščiame festivalyje, įvairiais efektais apdirbtais bosu ir gitara pateikė tik jam būdingą dub, hip-hop ir elektroninės muzikos samplaiką. Nors, išskyrus turbūt tik Empti, nė vienas Pavliko projektas negali pasigirti ilgaamžiškumu, o sau labai reiklus prodiuseris įrašų pavidalu paleidžia į pasaulį tik labai nedidelę savo kūrybos dalį, kiekvienas jo pasirodymas yra šiltas, tikras ir nuoširdus muzikos pliūpsnis.

Savaitės vidurį užpildė du vaikinai iš Prancūzijos Bud McMuffin ir Sheriff Perkins, groję rokenrolą plačiąja prasme ir naudoję mažiausiai elektronikos savo pasirodymuose – tik gitara ir minimalūs mušamieji. Likimo ranka aiškiai parodė, kur trečiadienio vakarą reikėjo būti. Nusprendus bent vieną vakarą praleisti ramiai namuose ir neiti į koncertą, viskas baigėsi 3 val. nakties Kelių policijoje po patirto eismo įvykio. Ketvirtadienį jau nebandžiau likimo ir apsibintavęs tvarkingai prisistačiau į “Paryžiaus kavinę”. Čia simpatiškas šerifas Perkinsas surengė paprastą, bet energingą, truputį ekscentrišką ir purviną rokenrolo koncertą. Gitara, viena koja mušamas solinis būgnas, kita – kojinis ir balsas – to užteko, kad publika apdovanotų atlikėją aplodismentais. Tiesa, publikos tą vakarą buvo bene mažiausiai.

Viso festivalio metu kavinėje trynėsi nematytas vyrukas su įspūdingo ilgio barzda. Tik penktadienio rytą atsidaręs Denis Jones myspaceą, supratau, kad jis ir bus šio vakaro herojus. Savamokslis gitaristas iš legendomis apipinto Mančesterio (Didžioji Britanija) savo laiku grojo su Coco Rosie ir neseniai išleido debiutinį albumą „Hundrum Virtue”. Jau minėto projekto BANGO COLLECTIVE albume prie paskutinės kompozicijos Denis Jones irgi prikišo savo talentingus nagus. Emocingos reakcijos ir plačių šypsenų šio barzdočiaus pasirodymas sukėlė daugiausia festivalyje. Žinomas melomanas, “Zonos” vadas ir radijo laidų vedėjas D.Bluvšteinas kartojo, jog tai – vienas geriausių jo matytų koncertų 2007-aisiais. Sunkoka apibūdinti tai, ką grojo D.Jones, tačiau būtent jo mėgėjiškumas ir neprofesionalumas suteikė koncertui “cinko”, kurio profai kartais ir norėdami neišgauna. Kartais atrodydavo, kad atlikėjas niekur nebepataiko ir nespėja, tačiau netrukus garsas tarsi gyvybingas vanduo susirasdavo tinkamiausią vagą. Galbūt folktronica būtų tinkamiausias apibūdinimas, tačiau Denis Jones tiktų labiau.

Festivalį uždarė didžiausia jo žvaigždė – Kaune ir Vilniuje jau matytas, vienas garsiausių Suomijos menininkų “šyzikas” Jimi Tenor. Publikos šis vardas pritraukė, žinoma, daugiausia. Pavlikas, praleidęs su Jimi keletą valandų, sakė “Rimtas kompozitorius” ir mieliau laiką leido su jam žymiai artimesniu Denis Jones. Prieš 10 metų sužavėjęs visą pasaulį su “Warp” išleistu albumu “Intervision”, vėliau suomis balansavo tarp pop ir “rimtosios” muzikos ir į Vilnių atskrido iš sesijos, kurioje su orkestru įrašinėjo muziką filmui. Nors J.Tenor šiemet kartu su afrikiečių trio “KABU KABU” išleido albumą „Joystone”, koncerte afro motyvų beveik nebuvo, vyravo jam būdingas funky-disko-džiazas. Murmėdamas, kad reikia groti “harder”, J.Tenor nesunkiai išjudino publiką, tačiau kad ir kaip jis blaškėsi prie klavišų ar būrė prie instrumento-ventiliatoriaus, jo pasirodyme trūko pirmykščio gaivališkumo, kurį vakarą prieš tai transliavo Denis Jones. Kita vertus, “žvaigždę” visada vertini priekabiau ir reikliau.

Pasibaigus J.Tenor koncertui, pasklido gandas, kad 2 val. nakties visi laukiami piktos kaimynės uždusintame, bet vis dar kvėpuojančiame “Satta” bare, kur jau minėti Denis Jones ir Pablik surengs savo “Two Man Orchestra” pasirodymą. Ištuštinę bokalus patraukėme ten. Čia susirinko beveik visi nuolatiniai festivalio lankytojai, padėję susinešti atlikėjams aparatūrą ir netrukus “Satta” skliautus užpildė improvizacinė dviejų vienas kitą puikiai suprantančių muzikantų kūryba, gimstanti čia ir dabar. Improvizuotas festivalio potūsis ištaškė galutinai.

Foto: blackdog.lt