Aaron Spectre: širdyje esu būgnininkas

Kažkada kai pirmą kartą išgirdau Aaron Spectre kūrinį “Pay To Cum VIP”, negalėjau atsistebėti, jog punk ir hardcore sintezė gali trykšti tokia galia. Neįtikėtinas sugebėjimas jausti skirtingą muziką ir ją padaryti pritrenkiančia, kad išsigąstu net visko girdėjusi Mary Anne Hobbs!

Tačiau iš tiesų bijoti nėra ko. Viskas čia apie laisvą saviraišką ir požiūrį. Aaronas sutiko atsitraukti trumpam nuo darbo ir pakalbėti apie kūrybą, Ameriką ir meilę gitarai.

Išmainei JAV į Vokietiją… Kuo Berlynas tave traukia?

Berlynas duoda erdvės – bet tai yra ir privalumas, ir spąstai. Gyvenimas čia toks ramus, jog net nejauti jokio spaudimo iš aplinkinių. Mintys aiškios, gali lengviau klausyti savo širdies. Šis miestas man suteikė gyvybiškai svarbios erdvės, reikalingos mano tobulėjimui.

Neigiama Berlyno savybė yra ta, jog jei nejauti jokios motyvacijos daryti ką nors, labai greitai gali tapti tinginiu, tad reikia būti atsargiam.

Kas tau labiausiai patinka šiame mieste?

Ramybė ir erdvė – nuostabūs parkai, atviri žali plotai, nebrangūs butai, veikiantys traukiniai, draugai skiria vienas kitam laiko – laiko vienas kitą žmonėmis – jokio padriko stumdymosi, spraudimosi ir malimosi. Šie dalykai ganėtinai nebūdingi miestui.

Pakalbėkime apie tavo muziką. Koks esminis skirtumas tarp Drumcorps ir Aaron Spectre?

Drumcorps kūryba labiau orientuota į (digital) hardcore bei yra pagrįsta gitaros skambesiu. Kaip Aaron Spectre pastaruoju metu vis labiau linkstu į ambient muziką. Taip pat kuriu jungle kaip Aaron Spectre, tačiau savo kūryboje vis labiau tolstu nuo šio stiliaus.

Galima rasti daug stilių, charakterizuojančių tavo muziką. Kaip pats ją apibūdintum?

Melodinga, iškreipta, sunki, tyli, perkusinė.

Pirmuose tavo oficialiuose įrašuose punk susitinka su break core/jungle. Ar sunku sulipdyti šiuos du stilius?

Punk ir jungle/break core žanrai iš tiesų labai gerai limpa vienas prie kito – nuotaikos, garsai ir tempas – viskas susiderina. Beje, kolektyvas Toneburst iš Bostono kažkada 1998 m. surengė pasirodymą pavadinimu “Junk”, kur punk grupės grojo kartu su jungle didžėjais.

Kodėl perjungei savo kūrybą iš instrumentinės muzikos (hardcore) į elektroninę (jungle/ambient)?

Kažkada suvokiau, jog hardcore gitaros, vokalo ir būgnų garsų paletė iš tiesų yra labai ribota, o aš norėjau išgirsti daugiau… Taigi, elektroninė muzika man tapo geriausias kelias prasiplėsti.

Ar tai, jog kadaise grojai būgnais įtakojo dabartinę tavo kūrybą?

Be abejonės. Ką išmoksti jaunystėje, visa tai nešiojiesi su savimi ir viskas, ką aš dabar darau yra perfiltruota per mano, kaip būgnininko perspektyvą. Paskutiniu metu dažniau dirbu su gitara, tačiau širdyje esu būgnininkas.

Ar vis dar praktikuoji grojimą būgnais?

Namie groju ant praktinio pado, bet ne pilnu būgnų komplektu.

O gitara – ar ji vien tik triukšmingajai tavo muzikos pusei?

Naudoju gitarą taip pat savo melodingiems kūriniams – tai iš tiesių išraiškinga. Būdamas JAV elektroninės scenos, kuri yra ypač maža, dalimi… nejučia persijungiau į rėžimą, kur ėmiau nekęsti gitarinės muzikos ir visko, ką ji reprezentavo. Tai visiškai suprantama reakcija, kurią čia išvysto daugybė žmonių, “mes prieš juos” galvosena. Visiškai neproduktyvi ir ribojanti. Todėl ilgus metus laikiausi toliau nuo gitaros… Atsikračiau tos nesąmonės, kai labiau subrendau ir įsimylėjau šį instrumentą už tai, kas ji yra – nuostabiai išraiškingas garso šaltinis ir intuityvus kontroleris, gerokai geresnis už nedidelę midi klaviatūrą, kurią naudojau ilgą laiką.

Ar moki groti kokiais kitais instrumentais? Dainuoti?

Groju plaktukiniais cimbolais, bosine gitara. Ir šiek tiek bet kuo, ką randu aplink.

Kalbant apie tavo albumą “Lost Tracks”, turiu pripažinti, jog buvo gana netikėta susilaukti iš tavęs ambient skambesio žinant, jog esi breakcore/punk prodiuseris. Kaip sugebi būti toks “plačiakūrybiškas”?

Dirbant prie kiekvieno stiliaus gauni žinių apie kitą. Taip nuolatos išmoksti kažką naujo.

Ar galėtum sugroti ambient setą “Big Chill” arba kokiame kitokiame lo-fi festivalyje ar vakarėlyje?

Neabejotinai norėčiau sugroti tokiame renginyje.

Pirmas gabalas iš tavo plokštelės “Say More Fire/Music Is The Weapon” yra tikrai ypatingas. Jis “ištaško” mintis ta nenuspėjama jėga, kuri slypi kūrinio viduje. Tačiau tai nėra tipiškas tavo muzikos pavyzdys, kalbant apie pirmuosius įrašus. Ar bandai neužsibūti prie to pačio stiliaus ar tai tiesiog progresyvus tavo kūrybos judėjimas pirmyn?

Nebandau sąmoningai sekti kažkokias taisykles… Tačiau kartais jautiesi agresyvus, o kartais tiesiog tylus. Aš kuriu tai, ką jaučiu, o vėliau viską surūšiuoju. Stilių kaita yra tikras mano gyvenimo pokyčių veidrodis. Paskutiniais metais labiausiai mane skatino tai, jog žmonės iš tiesų mėgsta daug įvairių žanrų ir tuo pačiu jie yra atviresni viskam nei anksčiau.

Mary Anne Hobbs BBC Radio1 eteryje savo laidos metu labai gerai įvertino tave ir tavo kūrinį “Say More Fire”. Ką tau reiškia būti paminėtam šio žmogaus?

Man tai buvo tikrai labai geras jausmas ir svarbus pripažinimas. Kurį laiką mėgau jos laidą, be to, nuolatos klausiausi (John) Peel laidų, tad būti sugrotam BBC eteryje buvo mano seną svajonė. Tačiau geriausias jausmas yra kurti muziką – tai uždega, kai esi įsitraukęs į kūrybą ir net nepajunti, kaip staiga jau 7 val. ryto, pradeda čiulbėti paukščiai. Kas vyksta po to, yra nuostabu, tačiau per daug sutelkti dėmesį į tai nėra sveika.

Ką manai apie žiniasklaidą kalbant apie jos “žodžio nešimo” funkciją? Nemanai, jog neretai ji daro muziką “popsova”?

Manau, jog rūpintis ar muzika neskamba per daug popsovai ar underground ar per daug kitaip ar per daug vienaip yra laiko švaistymas. Tiesiog atrask, kas tau patinka ir palaikyk. Tik tiek. Masinė žiniasklaida iškraipo viską – ignoruok ją. Tiesiog susirask muziką, kuri iš tiesų tave išjudina, leidžia pailsėti arba kelią norą kelti riaušes gatvėse. Jei tai yra TAVO, o ne kažkokios žmogų verčiančios pirkti produktą marketingo kompanijos argumentas, tai yra teisinga.

Beje, grupė KLF turi pasakyti labai nuostabių dalykų apie subkultūras ir kaip jie patys sugeba įtilpti į pop muzikos reikalų schemą.

Vienas iš įspūdingiausių muzikos tendencijų paskutiniais metais yra dubstep. Ar tau jis tinka?

Be abejonės, dubstep muzika mane labai įtakojo paskutiniu metu.

Kaip manai, kokia ateitis laukia dubstep muzikos? Kas tau labiausiai joje patinka?

Man patinka erdvė ir atmosfera bei atsipalaidavusios nuotaikos, ramios įtampos ir galingo boso kombinacija. Manau, jog šis žanras išliks kurį laiką būtinai. Dubstep nuolatos keisis ir mutuos… Šis garsas patraukia žmones grynumu ir paprastumu. Čia netrūksta kūrybingų žmonių. Tačiau iš esmės tai tik bass/breaks/roots garsų tęsinys, kuris pastaruoju metu labai ant bangos. Reggae į dub į jungle į d&b į dubstep – visa tai yra atšakos iš tų pačių grynų emocijų.

Ir paskutinis klausimas. Labai daug ir dažnai keliauji koncertuodamas. Kanada, Rusija, Ispanija, Ukraina, Lenkija, Latvija… Kaip tu jautiesi sutikdamas tiek žmonių iš skirtingų kultūrų su skirtingais požiūriais?

Paskutiniai keli metai kelionių buvo nuostabūs. Klausytis įvairiausių nuomonių yra viena, tu tai gali gauti skaitydamas. Tačiau visiškai kita yra gyventi taip, kaip jie: valgyti tą patį maistą, kartu važinėtis autobusais, miegoti ant jų grindų, skaityti jų laikraščius ir būti bombarduojamam jų reklama. Tu mėgsti ir nekenti visų vienu metu. Tu matai tuos pačius, kaip ir visame pasaulyje netolerancijos/jėgos šablonus, pasinaudojančius kurstymo politika. Skirtinga specifika, vienoda sena taktika. Tada pradedi suprasti koks esi prisitaikantis ir jog tikriausiai būtum toks pat jei čia augtum. Pasijunti vienišas ir pradeti jaustis tarsi čia tau ne vieta. Tu taip pat prisiderini bet kur ir gali jaustis tarytum namie, pačioje įprasčiausioje aplinkoje. Tai keistas gyvenimas. Jaučiuosi labai dėkingas, jog galiu visa tai patirti – ir taip ilgai. Tačiau tai gali būti greitai nebeįmanoma, kai vieną kartą pasversime lėktuvų poveikį…

Aaron Spectre pasirodys su savo programa vasario 15 d., Klaipėdoje, renginyje “Jah-Mate”.