Ačiū Dangui, kad šventinį šeštadienį padarė gražų savaip

Vasario 16-oji, taigi, ir 90-osios Nepriklausomybės metinės klube L’amour grojant lietuviškai muzikai praėjo įdomiai. Trumpai tariant, todėl, kad muzika buvo labai puiki, ir todėl, jog lankytojai buvo gerai nusiteikę. Renginys, nors iš esmės nemokamas, nepritraukė žmonių, kuriems nusispjaut į patį renginį. Nesimatė ir tokių, kurie Dangus.net galėjo sumaišyti su Dangus per TV.

AIŠKU, visuomet, kai renginiai nemokami, atsiras sakančių „ai, nu aš kažkokiam nahaliavam gotų tūse” ar grojant McKarui tarstels „ na ir keista muzika, keista”…Bet tokių buvo vienetai, ir jie nefigūravo. Kaip sakė keletas sutiktų žmonių, figūravo „etnožmonės”.

Atėjom po 19 valandos, lankytojų buvo jau daug ir tamsus minkštas klubas atrodė kitaip, nei įprasta – skambanti muzika vertė šiaip jau „stilingą ir šiuolaikišką” aplinką matyti kaip materializuotą Timo Burton fantaziją lietuviškai. Nors, aišku, viskas nebuvo taip komplikuota. Bijau suklysti, bet įėjus grojo, berods OORCHACH. Ore sklandė lyg kokie industriniai apeiginiai (net nežinau, kaip tai įvardinti…o gal ir nereik) garsai, užpildantys visą klubo erdvę ir prileidžiantys į ją virpančių traškančių, bet solidžią visumą sudarančių, virpesių. Ir žmonės, baikit su ta gotų muzika, – grota labai gerai ir grota visiems, kam įdomu.

Vienai muzikai pasibaigus, atėjo eilė kitai. Ant scenos užsiropštė McKaras. Dar vienas industrinis žmogus, savo industrialą išreiškiantis ne tik karingu vardu, bet ir dainomis. Sėdėjau kažkur nusigrūdus ant sofos, tad nors ir nelabai gražu iš mano pusės, galiu tik kukliai pasakyt, kad man patiko tai, ką girdėjau…stiprių ritmų mišinys, geras garsas, pusė kalbančių, pusė klausančių – taip pasirodymas ir prabėgo.

Paskutinė grupė, kurią girdėjau, buvo ta, kurios pavadinimui atsiminti reikia skirti dar daugiau laiko, nei perskaityti šį neitin trumpą sakinį. ZPOAN VTENZ, kurių pavadinimą išvertę iš prūsų kalbos sužinotumėm, jog tai yra „Vyčio pergalė”. Su vokalistės Vilmos Čiplytės atliekamomis liaudies dainomis, šauniu bosistu bei Ramūnu Peršoniu prie likusios instrumentikos (gitaros bei kompiuterio, kuris kartais prie grupės skambesio prilipdydavo net ir dnb garsus), atrodė, jog Vytis nugalėjo ir ne kitaip. Lietuvių liaudies dainos, jei jau turi bent menką minorinę gaidelę, tai ją iš esmės išplėtoja, – taip nutiko ir koncerte. Jei liūdesys tampa šiek tiek melancholiškas, tačiau gražus, ir prie dainuojančios grupės prisijungia visa klubo publika, muzika tampa tokiu reiškiniu, kurį drįsčiau pavadinti didingu. ZPOAN VTENZ po biso grįžo kartoti, liaudies dainos kitaip liejosi laisvai tą ilgą šalto balto vakaro laiką. Neištvermingiausieji pradėjo inkšti – kiek gi galima – tačiau iš tiesų kaifavo visi, nes pasirodymas buvo labai šaunus.

O po to aš išėjau. Taip jau nutiko. Žmonių dar buvo daug, tad taip ir nepamačiau visos šventės pabaigos. Girdėjau, jog baigėsi nevėlai, bet jau vasario 17 ir su pačiu Smetona (tik šįkart DJ) priešaky.