THE KILLS – Midnight Boom

THE KILLS vokalistė VV sudainavo „And the drugs and the sex and the complications” eilutes PLACEBO kūrinyje „Meds” – tai buvo viskas, ką žinojau apie šią grupę iki perklausant jų albumą „Midnight Boom”. Dabar, jam tapus vienu mėgiamiausių įrašų asmeninėje mp3 kolekcijoje, jaučiu pareigą pasakyti daugiau.

Visų pirma – THE KILLS nepanašūs nei į PLACEBO, nei į daugumą kitų dabartinių roko kolektyvų. Tai yra lengvo garažinio skambesio grupė, sudaryta vos iš dviejų asmenų: minėtos vokalistės Allison „VV” Mosshart ir gitaristo Jamie „Hotel” Hince kuris, pasinaudodamas XXI amžiaus technikos stebuklais, vienas sutvarko visus būgnų, boso linijos ir gitaros soluočių reikalus bei atlieka back vokalo partijas.

„Midnight Boom” – trečiasis jų studijinis albumas, dar labiau išryškinantis grupės privalumus ir paslepiantis trūkumus. Jei seniau THE KILLS buvo vadinti nevykusia THE WHITE STRIPES kopija, dabar Jacko ir Meg įtakos nebegirdima. Ją pakeitė dar įtaigesnis VV vokalas prie kurio preciziškai priderintos originalios Hotel aranžuotės, išlaikančios aukso vidurį tarp paprastumo ir per didelio triukšmo. Pastarųjų dėka „Midnight Boom” yra malonus ir neįgrystantis albumas, suteikiantis masažą ausims, pavargusioms nuo MUSE gitarų ar tų pačių THE WHITE STRIPES eksperimentų. To užtektų, kad „Midnight Boom” būtų galima vadinti geru albumu, tačiau šįkart THE KILLS žengė toliau. Gerą albumą nuo labai gero skiria puikių dainų skaičius, o čia VV ir Hotel turi kuo didžiuotis: „Last Day of Magic”, „Cheap and Cheerful” ar lyrinė „Black Baloon” yra nepriekaištingi kūriniai, įkūnijantys klausymo malonumą ir geriausiai perteikiantys THE KILLS veidą. Kiek kitokiame amplua grupė atsiskleidžia hip-hopu dvelkiančiose „U.R.A. Fever” ir „Alphabet Pony”, dar kitokiame – šokti verčiančiose „Getting Down” ir „Hook and Line”. Nepaisant to, tiek šios, tiek nepaminėtos dainos išlaiko „Midnight Boom” vientisumą, nepaversdamos jo nuobodžiu, už ką duetui galima rašyti didelį pliusą. Žinoma, kai albumas trunka ne 40-50, o tik 34 minutes tai padaryti yra lengviau. Bet trukmė buvo pačių THE KILLS sprendimas, mums belieka klausytis ir norimą dainą kartoti po keliskart.

Įdomi „Midnight Boom” lyrinė pusė. Nors yra keletas tiesmukiškų eilučių, kaip „I want you to be crazy `cause you boring baby when you’re straight” („Cheap and Cheerful”), dauguma dainų sukurta remiantis kartais vieniems VV ir Hotel suprantamomis metaforomis. Pvz. „U.R.A. Fever” – jųdviejų dialogas apie kazino, Rio de Žaneirą, klounus ir kirus. „Now I’m only sour cherry on the fruit stand, right” („Soul Cherry”), „Time ain’t gonna cure you honey, time don’t give a shit” („Tape Song”) – dar keletas įsimintinesnių vietų. Nebloga terpė savoms interpretacijoms ir mankšta vaizduotei.

Apskritai, „Midnight Boom” yra vienas šių metų albumų lyderių, kurį klausant norom nenorom peršasi mintis, jog THE KILLS nėra tinkamai įvertinti. Jau po 2005-aisiais išleisto „No Wow” į šį duetą reikėjo atkreipti dėmesį, po „Midnight Boom” tai padaryti yra būtina. Nėra šis albumas puikus visais atžvilgiais, pvz. aštraus roko gerbėjui pritrūks daugiau gitarų, lyrikui – išbaigtesnių melodijų ar konkretesnių tekstų, tačiau „Midnight Boom” diktuojamas požiūris į rokenrolą ir abiejų grupės narių charizma priverčia jį dėti į vieną lentyną jei ne su PJ HARVEY diskografija, tai bent su YEAH YEAH YEAHS „Fever to Tell”.

THE KILLS – U.R.A. Fever

Ore vertina: 9 iš 10