Kodėl (ne)apsimoka pardavinėti narkotikų?

„Milijonas per savaitę“, „Vienuolis, kuris pardavė Ferrari“, „10 sėkmingo verslo taisyklių“ – akys raibsta nuo gausybės sėkmingo verslo formulių. Kiekviena šių knygų yra turbūt keisčiausio šiandienos fenomeno „pasiūla formuoja paklausą“ (a.k.a. „apetitas atsiranda bevalgant“) pavyzdys. Tačiau teigti, jog šis dėsnis galioja visose verslo srityse ir yra viena iš neabejotinos sėkmės garantijų būtų per drąsu – o kur dar tikro verslininko laikysena, orientacija į tikslą, įžvalgioji erelio akis ar šeštadienio vakarai operos ir baleto teatre? Šie blizgučiai – tai tos pačios taisyklės, kaip atpažinti savyje tikrąjį verslininką, kurios slepiasi po skambiu lozungu „Milijonas per savaitę“.

Ar įsivaizduojate verslą, kurio sėkmei nereikia jokių investicijų ir novatoriškos idėjos, o pakanka per gyvenimą sukaupto socialinio kapitalo? Tai veikla, kuriai nereikia ryžto, kuri ateina ir susiranda tave pati. Lyg savotiškas paskutinis šiaudas skęstančiajam, kai nebelieka jokių kitų alternatyvų. Kur santykiai yra grįsti ne konkurencija, įstatymų išmanymu ar sėkmingu marketingo skyriaus darbu, bet gyvenimo patirtim ir tokiomis vertybėmis, kaip garbė, orumas, ištikimybė ir tolerancija. Čia pelnas ateina ir auga bet kokiu atveju, tačiau tokią padėtį (ačiū dievui) pavyksta pasiekti ne kiekvienam. O jei ir pavyksta, viskas labai greitai gali pasikeisti į priešingą pusę.

Lietuvoje, palyginus su Vakarais, narkotinių medžiagų vartojimo tendencijos mažai skiriasi: populiarumo viršūnėje karaliauja vienvaldė lyderė marihuana. Nors šios medžiagos priskyrimas narkotikams kelia vis didesnes diskusijas, atsakymą gali pateikti net biologijos kurso studentas arba baudžiamojo kodekso straipsnis. Nors marihuana yra labiausiai vartojama iš visų psichotropinių medžiagų, tačiau pinigų cirkuliacija ir pelnas yra mažiausi. Apie šio verslo subtilybes sutiko papasakoti vienas Vilniaus “juodųjų” verslininkų – Augustas (vardas pakeistas, tikrasis redakcijai žinomas). Pradžiai – keli pašnekovo biografijos faktai tam, kad ankstesnė įžanga neatrodytų kaip subjektyvūs filosofiniai tauškalai.

Augustas gimė Vilniuje, vietinės rusų tautybės moters ir atvykėlio ukrainiečių jūrininko šeimoje.
Kai Augustui buvo 6 metai, tėvai išsiskyrė ir jis liko gyventi su motina. Ryšiai su tėvu nenutrūko.
Baigęs pradinę mokyklą Augustas mokslus tęsė vienoje Vilniaus gimnazijų ir lankė šokių būrelį.
Dėl tam tikrų priežasčių užkopė tik iki 10 klasės laiptelio ir čia akademinė veikla sustojo.
Iš gimnazijos buvo pašalintas ir nusprendė “įstoti” į specializuotą sporto mokyklą. Kad pašto dėžutės kas mėnesį nepripildytų šaukimai atlikti privalomąją karinę tarnybą.
Po truputį įsitraukė į jaunųjų verslininkų gretas ir tarpininkavo užbaigiant smulkesnius sandorius.
2006 metų rugsėjį pradėjo prekybą „kaliosais“, kuri tęsėsi iki 2007 metų balandžio.
Nuo 2007 metų rugpjūčio iki 2008-ųjų kovo sėkmingai tęsė verslą prekiaudamas marihuana.
Prieš kelis mėnesius emigravo į Didžiąją Britaniją. Pradėti gyvenimo iš naujo.

Kelias iki tiekėjo ir pirmo savarankiškai parduoto marihuanos gramo buvo grįstas beveik dvejų metų marihuanos rūkymu bei įvairiais “mutais” (įdomu kiek vargšų pagyvenusių moterų neteko rankinės su visa pensija?).

Taip, anot Augusto, jis įgavo reikiamos patirties ir žinių apie potencialius bei esamus klientus, paskirstymo kanalus, galimą riziką ir rinkos tendencijas. Esminis skirtumas nuo legalios veiklos yra tas, jog orientacija į pelną nėra pagrindinė veiklos priežastis. Tai lemia alternatyvos nebuvimas – kai užsidaro visos durys integruotis į „normalią“ visuomenės dalį bei gyventi pagal jos taisykles. Dienų skaičiavimas nuo vieno iki kito gerai „prarūkyto“ vakarėlio, naktiniai žygdarbiai, rytai, prasidedantys 13-tą valandą po pietų, tampa gyvenimo būdu. Diena po dienos, gramas po gramo, galiausiai – nori ar ne, tampi visapusišku savo srities specialistu – prekės bei prekybos atžvilgiu. Kaip teigia Augustas, geriausiai tai iliustruoja reiškinio „Davai šiandien į skolą, rytoj grąžinsim“ pavyzdys: „Kai susiduri su tokiu atveju, prisimeni save tokioje situacijoje, todėl jau žinai kaip elgtis pačiam ir toliau sprendi pagal tai, kokį tas žmogus turi užnugarį ir ar gali juo pasitikėt. Aišku, „razvodai“ visada būna, bet vis rečiau, tikriausiai dėl patirties. Aš asmeniškai prasiskolinęs niekam nebuvau.“. Visi klientai – ir esami ir būsimi – iš draugų rato, todėl kiekvienas turi tam tikrą sukauptą netiesioginį pasitikėjimo kapitalą.

Pasitikėjimas iš tiekėjo pusės – tai galutinis rezultatas, kurį galima pasiekti gyvenant tokį gyvenimo būdą. Tuo pačiu metu tai nulemia ir tavo padėtį gatvėje, tolimesnis lojalumas – sėkmingo verslo garantas: „Šokinėt per b*bi*s negalima, būsi š*l*va“. Nuo tiekėjo priklauso ir tai, ar tu gali baigti verslą kada nori. „Nori baigt – moki litus, nemoki – miškas, viskas paprasta.“.

Augustas negalėjo tiksliai įvardinti, per kiek rankų pereina prekė, kol pasiekia vartotojus. Tačiau iš to paties tiekėjo, žmogaus, kuris stovi vienu hierarchiniu laipteliu aukščiau, „žaliavos“ jo gyvenamame Vilniaus mikrorajone gauna dar 6 žmonės. Anot Augusto, iš viso rajone yra iki 10 tokių pat kaip jis, tačiau kai kurie iš jų prekiauja ir kitomis narkotinėmis medžiagomis. Iš viso tiekėjas per mėnesį vidutiniškai paskirsto apie 3 kilogramus marihuanos per Augustą bei kitus jo kolegas. 1 gramo marihuanos kaina svyruoja nuo 19 iki 23 litų. Kuo kaina didesnė, tuo priklausomybė tiekėjui mažesnė – perkant už 23 litus dažniausiai veiklą galima nutraukt taikiu susitarimu. Taip pat kaina mažėja perkant didesnį kiekį. „Gatvės“ rinkos kaina svyruoja nuo 30 iki 35 litų, ją lemia produkto kokybė. Visi konkurentai yra draugai, visi gauna beveik tą patį produktą ir dauguma iš to paties tiekėjo. Nors ir atrodytų, jog įprastoms rinkos tendencijoms ši dirva netinkama, vis dėlto kainą lemia ir konkurentai, ir pasiūlos kiekis, kuriam mažėjant automatiškai kyla kaina. Galimybės kopti karjeros laiptais taip pat egzistuoja, tai leidžia visapusiškai save realizuoti. Tereikia turėti tik paklausą, „stogą“ ir pardavėjų.

2007 metų rugpjūčio mėnesį Augustas laiko oficialia verslo pradžia, nes kaip teigia pats, ankstesnė prekybos patirtis jam leido susidėlioti tam tikrus veiklos prioritetus bei susikurti tam tikrą verslo orientaciją. Šiek tiek statistikos: Augustas „gatvėje“ prekę parduoda už 30 litų, iš tiekėjo perka už 23. Taigi, kiekvienas parduotas gramas reiškia 7 litus gryno pelno. Kaip teigia Augustas, pirmųjų dienų pardavimai siekė 10 gramų, vėliau – 20, per savaitę pavykdavo parduoti apie 50 gramų. Po kelių savaičių pardavimų apimtis išaugo iki 80 gramų, kol stabilizavosi ir pasiekė 100-120 gramų per savaitę ribą, kartais tokį kiekį pavyksta parduoti per 4-5 dienas

Tokia pardavimų apimtis išsilaikė iki pat verslo pabaigos. Per pirmus 3 veiklos mėnesius būdavo apie 40 nuolatinių klientų, kurių „kiekvienas paskambindavo maždaug kas 3 dienas“. Veiklai įpusėjus klientų sumažėjo perpus – iki 20, tačiau sandorių skaičius nepakito – pusė likusiųjų produktą pirkdavo kasdien, kiti kas 2 ar 3 dieną . Kaip teigia Augustas, taip atsitiko dėl to, jog jis pats norėjo turėt bendrų reikalų „tik su tais, kuriais galima pasitikėt“. Tai paaiškinama tuo, jog klientai patys tapo smulkiais tarpininkais (potencialiais verslininkais). Taigi, pardavimų statistika atrodo maždaug taip:

Per dieną: ± 15 – 20 g;
Penktadienis, šeštadienis, sekmadienis: ± 30-40 g;
Per savaitę: ± 100 – 120 g;
Per mėnesį: ± 0,4 – 0,5 kg
Savikaina 23 Lt
Rinkos kaina: 30 Lt
Savaitės apyvarta: 3000 – 4000 Lt
Mėnesio apyvarta: 12000 – 16000 Lt
Mėnesio marihuanos prekybos apyvarta viename Vilniaus rajonų turint galvoje pardavėjų skaičių: 60000 – 80000 Lt

Pelnas:

1 parduotas gramas – 7 litai pelno.
Per dieną: 105 – 140 Lt
Per savaitę: 700 – 840 Lt
Per mėnesį: 2800-3500 Lt

Suprantama, jokie mokesčiai nuo minetų sumų valstybei nemokami.

Reikia nepamiršti, jog užsiimant tokia veikla itin svarbų vaidmenį vaidiną vienas faktorius – dažniausiai pardavėjas yra ir savo produkto vartotojas (tai tinka tik užsiimant marihuanos prekyba). Augustas – ne išimtis. „Per mėnesį aš pats „sudeginu“ apie 30 gramų savo produkto – dalį kiekio surūkau pats“, o kita dalis yra kaip savotiška investicija į reklamą ir viešuosius ryšius.

„Parūkom ir pats pamatysi, kad čia geras šūdas“ principu yra paskleidžiama žinia tarp visų potencialių ir esamų vartotojų apie produkto kokybę. Taigi 30 gramų kiekvieną mėnesį kainuoja 690 litų, tai reiškia, jog grynojo pelno kiekis, kurį uždirba Augustas iš tikrųjų svyruoja nuo 2110 Lt iki 2310 Lt.

Pardavimų apimtis priklauso ir nuo to kokį kiekį esi pats pasiryžęs parduoti. Smulkesni paskirstymo kanalai irgi yra įmanomi, tačiau dažniausiai nėra praktiškai įgyvendinami. Pagrindinė priežastis – čia cirkuliuoja palyginus mažos sumos pinigų bei nedidelė baudžiamoji atsakomybė už veiklą, todėl nėra prasmės profesionaliai ir griežtai organizuoti produkto pardavimus. Prekyba marihuana dažniausiai vyksta spontaniškai – nekuriant vizijų ar planų ateičiai. Tik tam, kad galėtum išlaikyt save finansiškai bei kažkiek pateisint savo egzistenciją.

Sąžinė, vienintelis dalykas, kuris dar galėtų turėti įtakos suvokimui, jog egzistuojama kitų gyvenimo sąskaita, tačiau ji tyli. Anot Augusto, taip yra dėl to, jog beveik visi klientai yra draugai, net jei ir produktą perka ne savo reikmėms. Esi priverstas visada gyventi ir matytis su jais, tuo pačiu ir vartoti: „Tai yra kasdienybė“ ir tikriausiai sunku kažką įsivaizduoti esant kitaip.

Vienas faktas, kuris išryškėja pats, nors tai ir grūdama į galvą nuo pat mažens, marihuana – pirma stotelė iki tunelio gale degančios šviesos. Apetitas, kaip jau buvo minėta, atsiranda bevalgant.

Heroinas („Hera“), kartu su čigonų verdamų aguonų nuoviru – paskutinė maršruto stotelė, čia cirkuliuoja didžiausios pinigų sumos. 1 gramas heroino iš tiekėjo perkamas už 160 litų ir dalinamas į 16 dalių. 1 dalis, tai dozė, arba kitaip „čekis“, kuris narkomanui kainuoja 20 litų, o vidutinė dienos norma – 4 dozės. Taigi (vėl truputis matematikos), vienas narkomanas per dieną gali duoti 40 litų pelno, visi klientai, nors ir iki tam tikros ribos, yra nuolatiniai.

Čia kokybės principas, nei kainos, nei pardavimų atžvilgiu, negalioja. Vartotojams, paprasčiausiai to reikia, tam, kad organizmas galėtų normaliai funkcionuoti. 5 ar 10 nuolatinių klientų atneša nuo 200 iki 400 litų pelno kiekvieną dieną. Tolimesni skaičiavimai tikriausiai ir nereikalingi..

Rizika užsiimant marihuanos prekyba yra palyginus maža, nes tokie verslininkai yra per smulkios žuvys teisėsaugos pareigūnams. Kaip pavyzdį galima pateikti tai, kad Augusto kolega, sugautas su nemažu kiekiu marihuanos gavo 1000 lt baudą, kitas, sugautas 2 kartus – namų areštą. „Mes visi žinom, kad jie seka“, pasakoja Augustas.

Vidutinė mėnesio alga (netto), remiantis Statistikos departamentu, paskutinįjį 2007 ketvirtį Lietuvoje siekė 1526 Lt, o 4000-5000 litų uždirba tik 7 % visų Lietuvos gyventojų. Remiantis skaičiais, o tiksliau tuo, kas yra pagrindinis socialinės padėties nustatymo kriterijus, Augustas užimtų solidžią vietą viduriniojoje klasėje.

Paradoksalu yra tai, jog vidurinioji klasė, pasižyminti puikiomis kritikų savybėmis, vis tiek vartoja Augustą kaip įkvėpimo šaltinį – žiūri į jį kaip į žmogų, kuriam reikia padėt, kuria sudėtingas socialinio gyvenimo pagerinimo schemas, sprendžia užimtumo klausimus, eina į kino teatrus ir žavisi „gatvės“ gyvenimo taisyklėmis, santykiais, išgyventais jausmais pagražintose amerikiečių „holivudinėse“ „dramose“. Vien tik vieno Vilniaus rajono (tikslaus pavadinimo dėl suprantamų priežasčių minėti negalime) „kompanija“ tikriausiai „išlaiko“ 3 savivaldybės darbuotojus bei keletą kriminalinės policijos pareigūnų…

Pabaigoje – trumpas vieno Vilniaus rajonų ir Niujorko priemiesčių narkotikų prekeivių palyginimas. Remiamės Stetphen J. Dubner ir Steven D. Levin knyga „Keistonomika“, kurioje aprašytas panašus atvejis. Tiesa, minėti autoriai aprašo ne „žolės“, „kreko“ pardavėjus. „Krekas“ – tinkami rūkyti grūdeliai gaunami kokaino miltelius sumaišius su sodos vandeniu ir pakaitinus.

Minėtieji autoriai rašo, kad atsižvelgiant į metų laiką (nuo to priklauso pardavimų kiekis) gatvėje stovintis kreko prekeivis per valandą vidutiniškai uždirba 3,3 dolerio. Taip pat apskaičiuota, kad eilinis prekeivis per ketverius metus areštuojamas 6 kartus, gauna 2 nemirtinas žaizdas (dažniausiai peilio dūrius arba sumušumamas), o tikimybė būti nužudytam yra ¼. Pažvelgę į statistiką matome, kad net menkai apmokamas darbuotojas, tarkime valytojas gauna 7 dolerius už valandą. Tad kodėl žmonių, norinčių gatvėse pardavinėti narkotikus, nemažėja? Juk tai ekonomiškai neracionalu.

„Keistonomikos“ autorių pateikta versija prieštarauja kalbinto prekeivio Augusto aiškinimui. Pasirodo, amerikiečiai pardavinėja kreką visai ne dėl to, kad neturi kitos išeities. Tikroji priežastis, anot „Keistonomikos“, yra viltis nugalėti. Dėl to jaunutės mergaitės keliauja į Holivudą, dėl to berniukai dienas leidžia ne prie knygų , o regbio stadione – jie nori išgarsėti. O išgarsėti pardavinėjant narkotikus lengviau nei mokantis. Tiesa, taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, mat eiliniam pardavėjui prasimušti iki stambaus narkotikų prekeivio tas pats kaip moksleiviui patekti į profesionalų beisbolo lygą.