…Trapūs arbatos indai, trapūs haiku, trapios tušo linijos, kurias geišos tepa palei akių vokus… Negrabūs vakariečiai linkę apsinešti ažūrinėmis svajonėmis vos paminėjus Japoniją. Bet šįkart šalin ilgesingas svajones dabinamas šamizeno kniaukimo. Japonija šiandiena turi ne tik slyvų žiedlapiais plazdančią istoriją, pro dangoraižių langus šokinėjančią vadybininkų kartą ar didžiagabaritinėmis kameromis ginkluotą turistų kastą.
Pasiruoškite – balandžio 21 d. Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre įspūdingas renginys – Naujosios japonų muzikos festivalis! Trys alternatyvios muzikos pasaulio įžymybės išsirengė į turą, o kad būtų smagiau ir šiaip „kitaip“, savo muziką pristatys septyniuose sąstatuose. Septyni trijuose. Visos grupės unikalios savo stilistika ir, kaip žada vien pamatinės žinios apie atlikėjus, jų pasirodymas turėtų „nunešti stogą“…
Kas yra kas?
Pagrindiniai festivalio vardai be abejonės „Acid moters temple SWR“ ir „Ruins alone“. Pirmasis vardas apglėbia visus tris atlikėjus – Yoshida Tatsuya, Tsuyama Atsushi ir Kawabata Makoto.
Susiformavusi 1995 metais „Acid mothers temple“ greitai prasimušė į kuklių psichodelikos gretų lyderius. Nemažai vargo gerbėjams sukelia nuolat varijuojantis grupės sąstatas ir tuo pačiu metu kintantis jos pavadinimas. SWR – jungia tuos, kurie grojo dar prieš „Acid mothers temple“ susikūrimą. Grupės sensėjus – Kawabata Makoto. Dar prieš 80-uosius vyrukas suko galvą nerasdamas muzikos, kurią būtų įdomu klausytis. Dabar sukūręs visą „Acid mothers temple“ dinastiją jis turbūt gali ramiau atsipūsti…
„Ruins“ susiformavo 1985 metais. Tai – eksperimentinio roko duetas, susidedantis iš bosisto ir būgnų. Daugeliui pradedančiųjų „Ruins“ įvaro tikrą galvos skausmą, vitališka keliasluoksnė muzika, dirbtinė (sukurta Christian‘o Vander‘io iš „Magmos“) kalba, beprotiškas tempas – viskas besiklausančiojo sąmonę tėškia į nepažįstamas kosmines erdves. Bet ramiau – be panikos – muzika nėra alogiška, pripratus prie skambesio kūrėjų užmojis atskleidžia savo formą.
Tiesa, festivalyje gros „Ruins alone“, paskutiniam ir geriausiam bosistui Sasaki Hisashi palikus grupę, jos veiklą tęsia pats vienas įkūrėjas Yoshida Tatsuya.
Naujosios japonų muzikos festivalyje be šių gigantų dar gros: „Zubi Zuva X“ (Yoshida, Tsuyama, Kawabata), „Akaten“ (Yoshida, Tsuyama), „Zoffy“ (Tsuyama, Kawabata), „Shrinp wark“ (Kawabata, Yoshida). Visų skambesys skirtingas – nuo a capellos, iki trubadūrų tradicijų, grigališkojo choro liekanų, roko, punk, net dantų šepetukų ir kitų kasdienių daiktų. Garsų kokteilis iš kojų turėtų išversti net rafinuočiausias ausis.
„Žmogus aštuonkojis“
Ne, tai – ne paklydęs naujausios holivudinės pasakos scenarijaus pavadinimas. Tiesiog taip švelniai gerbėjai ir kai kurie muzikos kritikai vadinama „Ruins alone“ genijų – Yoshida Tatsuya. Dar jis vadinamas pačiu profesionaliausiu ir kartu unikaliausiu Japonijos būgnininku. Rimtą muzikinę veiklą pradėjęs nuo „Ruins“, jis, laikui einant bendradarbiavo su krūva avangardinės muzikos kūrėjų. Tiesa, naujų skambesio platumų ieškota ir su tradicinius ir klasikinius stilius pasirinkusiais atlikėjais.
„Ruins“, kaip ir dera tikrai legendai dažnai migruoja po visą pasaulį. Prieš „žmogui aštuonkojui“ mostelint savo burtų lazdelėmis Vilniuje, pavyko jį trumpam prigauti judantį kažkur Šengeno erdvėje. Net taupydami neįkainuojamą laiką su Yoshida spėjome apsikeisti ne tik mandagumo ritualais, bet ir subtiliai trumpu dialogu.
Visiems tarptautinėje erdvėje judantiems menininkams užduodu vieną bendrą klausimą – apie tautinės tapatybės atspindžius kūryboje. Kiek Jus įkvepia Japonijos kultūrinė tradicija?
Turbūt kažkokia įtaka neišvengiamai yra. Bet abejoju, kad ji didelė. Manau, kad mano muziką labiausiai veikė ir veikia vakarietiška tradicija. Tai ir rokas, ir folkas, ir klasikinė muzika.
Viename interviu buvote įvardintas kaip Japonijos avangardinės muzikos „Krikštatėvis“. Kaip žvelgdamas iš laiko perspektyvos galite apibūdinti dabartinę situaciją?
Avangardinės muzikos padėtis mūsų šalyje šiuo metu nėra labai bloga. Turime savo klausytojų ratą.
Naujosios Japonijos Muzikos festivalyje trise grojate septyniuose sąstatuose. Kodėl taip?
Manau, kad viena grupė sunkiai gali atskleisti kūrėjo potencialą. Skirtingose grupėse jis atsiskleidžia skirtingais aspektais. O kartais norisi išreikšti save visai kitaip…
Muzikiniame pasaulyje darbuojatės jau tikrai nemažai. Kokią kryptį pastebite, kas lemia Jūsų muzikos skambesį?
Tai visada vienas ir tas pats dalykas. Aš tiesiog kuriu ir groju tokią muziką, kurios pats norėčiau klausytis.
Nemažai keliaujate po pasaulį. Ar skiriasi rytų ir vakarų auditorija?
Šioks toks skirtumas iš tiesų egzistuoja. Vakariečiai koncertuose šiek tiek triukšmingesni nei mūsiškiai.
Kartais grojate įprastais buityje daiktais. Tai ženklina naujos muzikinės eros pradžią ar tiesiog humoristinį požiūrį į muziką?
Galima išplėtoti ne vieną teoriją. Jos net gali būti visai teisingos. Bet vis dėlto šiuo atveju tai – tiesiog žaidimas, bandymas pajuokauti, į muziką pažiūrėti su šypsena.
Daugiau apie festivalį galima rasti organizatorių parengtoje dosjė. Nors geriau vieną kartą išgirsti nei šimtą kartų perskaityti (ne itin grakštus liaudies išminties perfrazavimas, bet tiek jau to. Pristigo rytietiško grakštumo).
Komentarai