Isabelle Huppert vaidina ne tik kine. Tiesa, 1977-1989-ais, atsidavusi kinui, savo teatro karjerą aktorė pamiršo, tačiau vėliau nuolat kuria vaidmenis ir jais garsėja – be kitų, yra įkūnijusi tokias herojes, kaip Žana d’Ark, Marija Stiuart ar Medėja. Naujausias Isabelle Huppert vaidmuo teatre – Yasmine Reza spektaklyje „Skerdynių dievas”, kurio premjera Paryžiuje, „Théâtre Antoine” teatre, įvyko 2008-ųjų metų sausio 25-ą dieną.
Yasmine Reza – žymi Prancūzijos dramaturgė ir rašytoja, pernai išleisto kontraversiško bestselerio „Aušra, vakaras ar naktis” apie prancūzų prezidentą Nicholas Sarkozy autorė. Kontraversiško, nes knygą Yasmine Reza rašė paties prezidento siūlymu sekdama jį rinkiminės kompanijos metu, o rezultatas daug kam pasirodė ne toks kritiškas ir įdomus, kokio norėtųsi. Minėta Yasmine Reza pjesė „Skerdynių dievas” buvo publikuota 2006-aisiais, o pirmą kartą įgyvendinta 2007-ųjų sausį Ciuriche – tačiau tik šiais, 2008-aisiais, metais pati autorė perkėlė pjesę į prestižinio Paryžiaus teatro sceną, vienam iš keturių vaidmenų pasirinkdama Isabelle Huppert.
Po tokios trumpos informacijos turėčiau prisipažinti, jog pačiam teko gyvai pamatyti šį spektaklį, bei pabandyti suformuluoti savo dukart labiau profaniškus nei visada įspūdžius. Jie gana slogūs. „Skerdynių dievas” pasakoja apie dvi suaugusių, užsiėmusių, vidutinio intelekto, vidutinio pragyvenimo lygio ir vidutinio amžiaus poras (žodžiu, „normalesnių” nebūna), kurios susitinka tam, kad draugiškai išsiaiškintų kilusią problemą – vienos poros sūnelis primušė kitų sūnų. Civilizuotas, taikus aptarimas (tik nežinia, kam reikalingas) surankioja įvairias pašalines problemas ir parodo „tikruosius” suaugusiųjų veidus. Pjesės konfliktas jau iš anksto rodosi banalus ir per paprastas – kita vertus, turbūt bet kokią situaciją galima išspręsti įdomiai ir tikrai dramatiškai, smeigiant tiesiai į skaudžiausias vietas ir temas. Yasmine Reza tą ir bando padaryti, sodrindama dialogus užuominomis į tragišką situaciją Afrikoje, apmąstydama žiaurumą kaip protėvių paliktą instinktą ir t.t. – bet visa tai išreiškiama tik verbaliniu lygmeniu, todėl po spektaklio norisi ištarti į lietuvių kalbą neišverčiamą frazę: so what?. Ir tiek. Be abejonės, Isabelle Huppert ir jos tikrai profesionalūs partneriai (jų filmografijas ir vaidmenis teatre tektų ilgai aprašinėti), André Marcon, Valérie Bonneton ir Eric Elmosnino, vaidina gerai: garsiai, raiškiai taria žodžius, neleidžia suabejoti buitinių situacijų tikrumu, prajuokina šaržuotomis reakcijomis, bet… Bet juk nejuokinga, o nuobodu, kai labai jau užsiėmusiam Alain vis suskamba ir santykių aiškinimuisi sutrukdo mobilusis, o neapsikentusiai žmonai pagaliau jį išmetus į vazą, vargšeliui Alain belieka nuliūsti – juk, švelniai tariant, visa tai nuspėjama nuo pačio pirmo telefoninio sutrukdymo. Iki erzinančio ir prievartaujančio mąstyti absurdo taip pat toli. Tas pats ir su komiškumu – taip, buvo frazių, kurios gal ir negėdingai pirko publiką, ir visgi „Skerdynių dievas” nepirko taip galingai, kad būtų pavadintas linksma ir gražia pramoga/komedija – net ir Isabelle Huppert nekvatojo itin šmaikščiai ar užkrečiamai (nors apskritai toks neprislėgtas ir guvus personažas jos vaidmenų kontekste gal ir netikėtas). Tuo tarpu gilesnių emocijų, įtampos ir apmąstymų, kurių galėjo būti ir kurie spektaklį būtų pavertę aktualiu, sukrečiančiu ir nenuobodžiu kūriniu, išvengta tarsi specialiai. Labai vidutiniška. Todėl ryškiausias įspūdis iš Paryžiaus teatro – gėda, kad per retai lankau lietuvius.
Balandžio 26, 2008 14:32
o! tu ten buvai! oho. bet tai negi taip nekaip is tikro?
Vasario 12, 2010 15:21
prancuzai tikrai gali buti “nekaip”, nes tokia ju verbalinio teatro tradicija, kuri kardinaliai priesinga lietuviskai. o pati pjese puiki. Joje apstu ironijos, sarkazmo, vartotojiskos kulturos stampu, perdeto rupinimosi Afrika, perdeto rupescio vaikais, socialiniu kaukiu ir t.t. Galima prisikasti iki simuliacijos ir simuliakru :) tik viskas zinoma priklauso nuo pastatymo, o prancuziskas neabejoju gali buti nuobodus. Laksim pasirodant Lietuvoje.