Balandžio 10-13 dienomis Vilniuje, „Skalvijos” kino centre įvyko jau trečiasis tarptautinis jaunųjų režisierių trumpametražių kino filmų festivalis „Vilniaus kino šortai”. Jame buvo parodytas 12 programų repertuaras sudarytas net iš 78 filmų, kuriuos sukūrė jaunieji menininkai iš 32 pasaulio šalių.
Apie neseniai pasibaigusi festivalį kalbamės su „Vilniaus kino šortų” organizatore Kristina Kaghdo.
Šiemet įvyko jau trečiasis „Vilniaus kino šortų” festivalis. Kokių šiais metais jame būta naujovių?
Šie metai yra pirmieji, kai festivalis gavo tarptautinį statusą – anksčiau jis buvo skirtas tik Europos kino mokykloms, o šiemet jame dalyvavo ne tik studentai, bet ir jauni režisieriai iš viso pasaulio. Pirmą kartą turėjome bent po vieną filmą iš kiekvieno žemyno. Be to, iš įvairių Europos valstybių pristatyti savo filmų buvo atvykę patys režisieriai (jų buvo net 12). Ir nors ir anksčiau esam turėję tarptautinę žiuri, šiųmetiniame festivalyje vienas iš narių buvo bulgaras Miroslav Mircev, pernai laimėjęs geriausios animacijos nominaciją „Vilniaus kino šortuose”.
Labai džiaugiuosi ir dėl to, kad festivalis pirmą kartą sulaukė kito kino festivalio, rengiamo Prancūzijoje, Nancy, atstovų, kurie Šortuose „ieškojo” naujų darbų savo festivalio trumpametražių filmų programai.
Festivalyje dalyvavo itin daug filmų. Kaip vyko jų atranka? Ar rodėte visus, kurie norėjo dalyvauti ar atrinkote tik pačius geriausius?
Tai ne haute couture festivalis, todėl mes nerinkome geriausių – „Vilniaus kino šortų” misija nuo pat jo atsiradimo pradžios buvo būti erdve, kurioje viso pasaulio pradedantys režisieriai rodytų, ką kuria. Tačiau tiesiog fiziškai jų visų parodyti negalėjome, todėl darėme mini atranką. Džiaugiuosi, kad rinkti filmus ir sudaryti programą padėjo jauni, kinu besidomintys ir kultūros vadybą studijuojantys, žmonės.
Tai kiek gi iš viso buvo norinčiųjų dalyvauti? Sudarant festivalio programą nesusisuko galva?
Na taip, galva beveik susisuko (šypsosi), nes šiais metais filmų buvo kaip niekad daug – apie 154. Stengiamės, kad programa būtų kuo įvairesnė ir įdomesnė, kad atspindėtų įvairiausias kultūras. O jau pats žiūrovas galėjo lyginti Kirgizijos ir Vokietijos ar Kanados jaunimo darbus.
Papasakok plačiau apie festivalyje dalyvavusius svečius iš užsienio. Ar jų tarpe būta kituose festivaliuose jau įvertintų menininkų?
Dauguma svečių (buvo atvykusių iš Ispanijos, Prancūzijos, Švedijos, Rusijos, Baltarusijos, Italijos, Bulgarijos, Estijos) savo filmus už savo šalių ribų pristatė pirmą kartą, todėl jaudinosi. Juk visada jaudiniesi, stebėdamas publikos reakciją į tavo darbą. Beje, jiems visiems labai patiko Vilnius, dauguma sakė, kad jame puikiai suderinta moderni architektūra su senaisiais mūsų stogais. Taigi, kaip supranti, daug kas ruošiasi dar kartą čia grįžti, nes pavydi, kad gyvenam mažame ir harmoningame mieste.
Buvo tokių, kurie „Šortuose” dalyvavo jau ne pirmą kartą?
Režisierių – ne, visi naujokai. Bet yra kelios kino mokyklos, kurios nuo festivalio atsiradimo bendradarbiauja su mumis ir nuolat siunčia savo studentų darbus. Ypač Bulgarijos, Lenkijos, Vokietijos ir Švedijos kino mokyklos.
Ar visiems dalyviams viskas patiko, o gal buvo ir kuo nors nusivylusių?
Nesinori vertinti subjektyviai – gal ir liko jiems koks nepatikęs dalykas, bet jie jį taip ir išsivežė nieko nepasakę. Visi atsiliepimai buvo labai teigiami. Labiausiai juos žavėjo tai, kad festivalį rengia jauni žmonės ir tai, jog esu abiturientė. Aišku malonu girdėti šiltus vertinimus, bet norint sėkmingo festivalio augimo ir raidos kartais nekenkia ir kritika. Deja, jos taip ir neišgirdom – išvadas teko pasidaryti patiems.
Kaip festivalio komisijai (lenkė Anna Mikonis, bulgaras Miroslav Mircev ir lietuvė Giedrė Beinoriūtė) sekėsi sutarti dėl geriausiųjų?
Na, kilo labai daug diskusijų, bet tai normalu ir net sveika, juk filmų buvo net 78, taigi žiuri padarė milžinišką darbą. Be galo jiems esu už tai dėkinga.
Kiek plačiau pristatyk laimėtojus.
Jau trečią kartą iš eilės geriausio dokumentinio filmo kategorijoje laimėjo būtent lenkų kino mokykla – filmas „52 procentai” (rež. Rafal Skalski). Beje, šis filmas buvo mano favoritas, tad labai apsidžiaugiau, kad laimėjo būtent jis.
Geriausios animacijos kategorijoje laimėjo vokiečių „lėlinė” animacija – „Anhalter” (rež. Daniel Hopfner). Liūdna, tamsių spalvų juosta, tačiau visgi nusipelnė gero ne tik žiuri, bet ir kitų dalyvių įvertinimo.
Na o pagrindinį prizą – kilometro kino juostą, įsteigtą KODAK, už geriausią vaidybinį filmą gavo viso festivalio metu Vilniuje viešėjusi Rebeca Villarreal iš Švedijos už filmą „Golden Wedding”. Ji taip nesitikėjo laimėti, kad per uždarymo ceremoniją nebegalėjo ištarti nė žodžio. Labai džiaugiausi dėl jos, kadangi man pačiai jos filmas buvo vienas geriausių – manau, ji nusipelnė tokio laimėjimo. O kadangi vaidybinių filmų buvo be galo daug, tai žiuri nutarė įsteigti specialųjį žiuri diplomą Vladui Trandafirui iš Rumunijos už filmą „Duty”.
Dabar kai trečiasis festivalis jau tik praeitis – prisipažink ar pavyko įgyvendinti viską ką buvote suplanavę?
Niekada viskas nebūna tobulai įgyvendinta, juk esame tik žmonės, o ne robotai. Be to, dažnai ir aplinkybės koją pakiša, tačiau didžioji dalis sumanymų buvo įgyvendinta. Rezultatas geresnis, nei tikėjausi, o ir besimokantis jaunimas, padėjęs ruošti festivalį daug išmoko – tai irgi yra labai svarbu. Vienu žodžiu, visi, nors labai pavargę, bet laimingi – festivalis puikiai auga, net gera žiūrėti kaip gerėja jo kokybė, o komanda plečiasi .
Ar man pasirodė ar tu išties esi labai jauna? Kiek tau metų?
Nepasirodė – jauna (šypsosi). Man 19, esu abiturientė. Ačiū dievam, Lietuvoj nėra jokio amžiaus cenzo renginių organizatoriams!
Esi „Šortų” organizatorė. Būtent tau kilo mintis organizuoti šį kino renginį?
Na, ne visai man. Festivalį organizuoju antrus metus, o jis vyksta jau trečią kartą. Taigi jo gimimas – ne mano nuopelnas. Bet jo idėja atsirado tada, kai keli protingi žmonės pamanė, kad Lietuvoje trūksta erdvės trumpametražiams filmams, kuriuos daro tie, kas dar tik mokosi daryti kiną. Ir ačiū dievui, kad tokia mintis kilo. Mums, tokioje mažoje šalyje tai būtina. Ypač turint omenyje tai, kad nors festivalis vyksta jau trečius metus, mūsų LMTA studentai iki šiol labai nedrąsiai siunčia savo darbus. Belieka viltis, kad šių metų kiškiai drąsuoliai bus paskata savo kolegoms dalyvauti kitąmet.
Matei visus festivalio filmus, tai pasidalink įspūdžiais, kaip gi tie mūsų nedrąsus lietuviai atrodė tarptautinių kino kūrėjų kontekste?
Lietuvių filmai buvo neprasti, tik gaila, kad patiems jų kūrėjams taip neatrodo. Mūsų dalyviai sakė, kad kai kurie jų net visai simpatiški jiems pasirodė. Taigi belieka lietuviams nebijoti bandyti.
Esi abiturientė. Kaip sekėsi suderinti mokslus su organizaciniais festivalio darbais? Nesulaukei mokytojų/tėvų priekaištų?
Norint įmanoma suderinti viską. Aišku, kai kas yra aukojama, pavyzdžiui, poilsis ar laisvalaikis. Bet kadangi visi festivaliniai reikalai mano noru tapo laisvalaikiu, tai viskas kaip ir gerai. Mokytojai… Na taip, kai kurie mėgėjai paburbėti, bet tai išgyvenama. O tėvai pripratę prie mano gyvenimo būdo, tai kažkaip dar randam bendrą kalbą. Bet net neabejoju, kad jei mano egzaminų rezultatai nebus geri – jie visą kaltę suvers „Šortams” (juokiasi).
Ką po mokyklos baigimo ketini studijuoti?
Kitais metais važiuoju savanoriauti į kino festivalį Prancūzijoje, taigi nestudijuosiu. Na o paskui žiūrėsim. Visai norėčiau media and communication. Bet nieko konkretaus – mano nuomonė gali pasikeisti.
Kokius filmus žiūri pati?
Visokių favoritų turiu. Mėgstu senus amerikiečių filmus, nes jie be galo naivūs. Dar mėgstu Bergmaną, nors ne visus jo filmus mačiau, bet tie, kuriuos mačiau –paliko begalinį įspūdį. Visgi mano favoritų favoritas yra prancūzų Naujosios Bangos režisierius Godaras ir jo filmas “Pierrot le fou”.
Kaip tavo gyvenime atsirado kinas?
Aš visada juo domėjausi, bet, manau, kad darbas „Skalvijoje” dar labiau paskatino visą tą mano kino mėgimą ir domėjimąsi juo. Nors kita vertus, visiems „Skalvijos” darbuotojams lengvai pritaikomas principas „batsiuvys be batų”.
Šiųmetinis festivalis ką tik baigėsi, bet galvoje turbūt jau sukasi mintys apie kitus metus. Ką naujo žadate?
Aišku sukasi, jau minėjau, kad pasidarėm daug išvadų (šypsosi). Kol kas galiu išduoti tik tiek, kad ketiname daryti daugiau atvirų diskusijų tarp režisierių ir žiūrovų, festivalio metu rengti daugiau kultūrinių renginių, ir galbūt įsteigti daugiau prizinių kategorijų.
Niekas geriau už tave nepasakys – ar labai jis pasikeitė per šiuos metus?
Viskas keičiasi. Festivalis – irgi. Belieka džiūgauti, kad į gera. Tikiuosi, kad ir toliau eisim plačiais žingsniais.
Komentarai