Kūryba akomponuojama vaizduotės

Laptopų kvartetas „Twentytwentyone” – tai keturių žmonių (Artūro Bumšteino, Linos Lapelytės, Viliaus Lys, Antano Dombrovskio) kolektyvas, prasidėjęs A.Bumšteino iniciatyva 2005 metais ir kuriantis iki šiol. „Twentytwentyone” galėjome pamatyti 2006 metais elektroninės muzikos festivalyje „Jauna muzika”, šiemet kvartetas darsyk dalyvavo festivalyje su pasirodymu „Kinas kaip koncertas”. Be dalyvavimo „Jaunoje muzikoje”, kūrėjai kviečiami į Latviją, JAV, Olandiją, o BBC3 radijuje Londone atliks paties Karlheinz Stockhauseno kūrinį “Aus den Sieben Tagen”. Pateikiame jums interviu su visais šio kolektyvo nariais.

“Laptopų kvartetas” – sakyčiau, smagus pavadinimas. Kokia jo kilmė?

Artūras: Laptopų kvartetas – tai pavadinimas pagal nutylėjimą. Iš tikrųjų, šitas ansamblis šiuo metu vadinasi Quartet Twentytwentyone. Skaičiai 20,21 atsirado iš mūsų pirmosios programos, kuri buvo dedikuota XX bei XXI a. grafinėms partitūroms.

Antanas: Kitaip sakant, ką reiškia, kam to reikia – tai muzikinio projekto dalyvių skaičius su darbo įrankiais, dar tiksliau “Laptopų kvartetas 20/21” – šie du skaičiai nurodo amžius ir įvardija dvidešimto amžiaus meninę medžiagą, kuri mus įkvėpė paleist ją į dvidešimt pirmo amžiaus eterį, pakeitus muzikinį variklį.

Lina: 21 atstovauja mus kaip filtrą, 20 – mūsų filtruojamąją medžiagą. Laptopai tėra techninė detalė – kvarteto esmė buvo groti grafines partitūras, kurios taptų pagrindiniu impulsu garsui.
Kaip, kada susibūrėte į šį projektą?

Vilius: 2005 metų rudenį gavau Artūro email’ą. Jame buvo kviečiama ateiti į Virpesį pasikalbeti. Rašė neva turys kažkokį kūrybinį pasiūlymą. Nuėjau, pasikalbėjome. Koncepcija pasirodė labai intriguojanti. Ir štai jau treti metai mes kuriame kaip kvartetas.

Lina: Su Artūru susipažinau grodama vieną iš jo kompozicijų, neilgai trukus jam kilo kvarteto idėja…

Papasakokite, ką veikiate kaip atskiri menininkai ir ką esate nuveikę su Laptopų kvartetu?

Vilius: Aš kuriu ambient/drone/noise (terminai nurodo tik apytikslią kryptį) muziką pseudonimu LYS.

Lina: Baigusi smuiko studijas LMTA pradėjau mokytis garso meno ir garso dizaino specialybės Londono Menų universitete. Vis dažniau groju improvizuotą muziką. Koncertuoju su Mandelbrot Set, Stefano Tedesco, Enrico Glerean, taip pat esu David Toop suburto laptopų orkestro narė. Kuriu gyvą ir negyvą garsą teatrui, video, animacijai, taip pat darau laidas eksperimentiniam radijui “ResonanceFM”. Su kvartetu vienas iš svarbesnių pasirodymų vyko Holland Festival, į kurį mus pakvietė Lieven Bertels, išgirdęs mūsų pirmąjį pasirodymą Jaunos Muzikos festivalyje 2006 metais.

Artūras: Aš pats užsiimu savos muzikos kurimu, atlikimu, bei kuriu audio/vizualini meną bei dalyvauju parodose Lietuvoje bei užsienyje. Mano meną atstovaujanti galerija yra įsikūrusi Berlyne.

Antanas: Be kvarteto, kuriu vizualųjį meną, tačiau daugiausiai laiko skiriu garsui. Grodamas vienas dažnai pasirašau Gana2, esu kolektyvo „Betoniniai triušiai” narys, darome projektų kartu su poete Gabriele Labanauskaite.

Rengiate pasirodymus temomis “kinas kaip koncertas” ar “koncertas kaip paroda” – kokia to idėja, arba kitaip – paskirtis? Ar bandote pakeisti tradicinę tam tikros medios sampratą?

Antanas: Nei “kinas kaip koncertas” nei “koncertas kaip paroda” nėra naujos koncepcijos – prisiminkime nebylaus kino seansą su gyvu pianino garsu… Skirtumas tarp “Laptopų kvarteto 20/21″ ir minėto pianisto yra technologijos progresas bei prasiplėtęs akiratis. Aš manau, jog mes kalbame šiam laikui aktualia kalba, tik kažkam tai atrodo „slengas”, dar kitam – „diskursas”, o kažkas gal net nepagalvoja, jog gali būti kitaip.

Lina: Aš manau, jog tai tam tikras klausytojo nukreipimas tam tikram ivykiui. Nusiteikti parodai ir nusiteikti koncertui – labai skirtingi procecai. Tas pats ir su kinu – viena yra žiūrėti kiną, kita – jo klausyti.

Artūras: Tiesiog norisi pasinaudoti tuo, kas jau sukurta, kad galėtumėme sukurti kažką naujo patys…

Kokį įsivaizduojate vidutinį savo klausytoją?

Antanas: Norėčiau pacituoti S. Kuriochiną, kuris sakė, jog pasikalbėjus su žmogumi apie meną galima labai greitai suprasti, kokiame amžiuje pasibaigė jo vystymasis. Manau, pasikalbėjus su mūsų klausytoju jūs sužinosite, kur praėjo paskutinis Thomas Brinkman koncertas, arba kaip bus paminėtos Stockhauseno mirties metinės.

Artūras: Niekad apie tai nesusimąsčiau. Manau, jog mūsų vidutinis klausytojas – tai vidutinis pusbrangių festivalių lankytojas. Amžius nesvarbus.

Lina: Sunku įsivaizduoti vidutinį savo klausytoją, kaip ir vidutinį savo atlikėją..Esame labai skirtingi ir į kvartetą kiekvienas įnešame savo dalį, kuri linksta į vieną ar į kitą pusę. Bendras produktas – tai jokių standartų neatitinkančios kompozicijos, tad nemanau, kad yra tam tikrą standartą atitinkantis mūsų klausytojas..

Kokiu būdu klausytojas turėtų priimti jūsų muziką? Ar manote, kad žmogus, nežinodamas tam tikrų muzikos kūrimo principų gali visiškai suprasti jūsų kuriamą muziką/idėją, kurią ja norite perteikti?

Antanas: Kaip minėjau, koncepcijos yra paprastos ir aiškios net minimaliai menu besidominančiam žmogui. Jei kalbėčiau apie radikaliausius mūsų garso estetikos taškus, garso dažnių paletę, sakyčiau, jog prijungus TV prie Jaunos Muzikos festivalio garso aparatūros ir paleidus bet kurį reklaminį bloką skirtumas būtų nedidelis.

Vilius: Muzikos kūrimo principų nereikia žinoti. Manau, kad klausytojas/žiūrovas mūsų kūriniams turėtų akomponuoti savo vaizduote.

Lina: Mūsų kūryba tėra garsinė vaizdų interpretacija. Šiandien kalbėjau su savo mama, kuriai nepavyko atvykti į koncertą, tačiau ji komentavo trumpas video ištraukas, kurias rado internete. Ji suabejojo, ar ištrauka gali perteikti visumą – anot jos reikia patirti visumą, kad suprastum tai, ką mes darom.
Neturėdama jokio supratimo apie komponavimą ir apskritai apie elektroninę muziką, atvykusi į Jaunos muzikos festivalį 2006 m. ji sakė siūbavusi ant garso arkų ir išėjusi maloniai (!) spengiančiomis ausimis…

Arturas: Norint mėgautis muzika, visiškai nereikia suvokti muzikos kūrybos principų. Tačiau norint mėgautis muzikos kūrybos principais, juos rekomenduotina kuo geriau suvokti.

Šių metų pasirodymui festivalyje “Jauna muzika” pasirinkote įgarsinti daug į istoriją įėjusių filmų ištraukų. Kokiu principu kuriate muziką “ant filmų” ? Kaip kyla idėjos ir kaip jas visi keturi sujungiate į darnią visumą?

Artūras: Šiuos filmus traktuojame kaip judančias grafines partitūras (kitaip tariant – judančias natas). Dėl visumos darnumo man vis dar kyla abejonių…

Antanas: Viskas atsitinka repetuojant tarpusavyje.

Vilius: Smegenų audra. Tada iš idėjų chaoso bandome išgryninti darną, formą.

Lina: Kiekvienam filmui ar grafinei partitūrai sugalvojame atskirą koncepciją ir/ar atlikimo būdą, aptariame garsų pobūdį bei galimas vaizdo interpretacijas. Vienas kitam siuntinėjame galimus savo grojimo variantus, deriname juos vienas su kitu…judesiai, linijos ir spalvos tampa natomis.

Kokia konceptualios elektroninės/akademinės elektroninės muzikos padėtis Lietuvoje, kaip ją įvardintumėte? Ar daug kuriančių, klausytojų, ar gaunate kokią nors paramą iš valstybės ir t.t.?

Antanas: Manau, tokiai mažai valstybei kaip Lietuva, kuriančių bei klausančių žmonių koeficientas yra normalus.

Vilius: Labai sunku įvertinti tą padėtį. Man asmeniškai labiau matomi yra Lietuvos pogrindiniai elektroninės/”priešakinės” muzikos sluoksniai, ir aš tol nusiteikęs optimistiškai, kol matau undergraunde tikrų entuziastų, tarkim tokių, kaip Arma.

Artūras: Eksperimentinė muzika Lietuvoje yra, tačiau jos situacija yra prastesnė negu, tarkime, eksperimentinės fizikos.

Kokios elektroninės ir, galbūt, ne tik muzikos srovės įtakoja jūsų kūrybą?

Antanas: Tos srovės man yra kaip gitaros stygos – jokios negaliu išskirti ar išplėšti, galiu tik pridėti naujų.

Vilius: Čia kiekvienas iš mūsų pažertų dešimtis asmeninių įtakų. O apie kvartetą, tai mes veikiam vienas kitą savo sugertomis įtakomis.

Lina: Kvarteto kūrybą vaizdai veikia labiau negu garsai.

Artūras: Manau, jog akademinės muzikos studijos, apskritai bet kokios muzikos klausymas, pokalbiai su įdomiais muzikantais (nebūtinai bendraminčiais) ir t.t.
Kokiu būdu repetuojate? Ar repetuojate?

Antanas: Internetu, telefonu, kavinėje, kompozitorių sąjungoje…

Lina: tobuliname virtualų bendravimą…susitinkame artėjant koncertams – tada pavirstame į darnią šeimą: apsigyvename kartu ir išgyvename viską, ką iki tol būname brandinę savo galvose.

Artūras: Kadangi visi gyvename skirtinguose miestuose tai “repetuojam” virtualiai. Internetu keičiamės garso failais. Na, o prieš koncertus susigrojame ir gyvai, viename kambaryje, su tikrom emocijom.

Kokie tolimesni jūsų muzikiniai projektai?

Artūras: 2008-tais metais… koncertas festivalyje Skanu mežs Rygoje, koncertas Sonic Circuits festivalyje Vašingtone, Karlheinz Stockhauseno ciklo “Aus den Sieben Tagen” atlikimas BBC3 radijuje Londone ir t.t.

Ačiū, ir ačiū už puikų pasirodymą “Jauna muzika ’08”!

Laptopų Kvartetas: Ačiū, kad klausėt ir klausėt.

Įrašas iš Jaunos muzikos festivalio: Twentytwentyone atlieka Norman McLaren “Synchromy”

Iliustracijos: Kęstutis Pleita