Ewan Pearson interviu

Sulky Pup, Dirtbox, Villa America, World of Apples, Partial Arts – žodžiu, Ewan Pearson tik tik svečiavosi Lietuvoje. Sunkiai sekėsi sulaukti angliško (pagal gimimą) elektroninio žiburėlio-prodiuserio-žurnalisto-dižėjaus. Kelionei iš Berlyno kiek užsitęsus, „Fabric” 35-tosios kompiliacijos, „Piece Work” remiksų rinkinio galva; Nelly Furtado, THE CHEMICAL BROTHERS, TIEFSCHWARZ ir kitų gerulių atlikėjų remiksų autorius visgi pasirodė, o vėliau nesispyriojo ir sutiko Lietuvos žmonėms atskleisti savo veiklos subtilybes.

Ponios ir ponai, pristatau jums keną-keturdarbį Ewan Pearson.

Grojai Gravity prieš trejus metus ir dabar. Kokių publikos ir viso vakarėlio atmosferos pasikeitimų pastebėjai?

Oi, sunku pasakyti po to, kai atvykau gerokai pavėlavęs po košmariškos 13 valandų kelionės ir klubas nebuvo perpildytas. Tačiau mes pasilinksminom, visi ten buvo smagūs, kaip ir praeitą kartą. Be to, fantastiškas garsas!

Kodėl turi tiek daug slapyvardžių?

Kai aš įsisukau į muziką, visi vartojo slapyvardžius – retas reiškinys leisti įrašus tikru vardu. Dariau daug projektų įvairiausiose įrašų kompanijose, kas baigėsi gausybe slapyvardžių. Tada prasidėjo bėdelės – žmonės ėmė nebesuprasti, kad visus tuos muzikinius takelius kūrė vienas ir tas pats persona. Padariau išvadą – ėmiau leisti remiksus tikru savo vardu, tad žmonės jau žino, kas aš toks. Tačiau… Turiu naują niką kartu su Al Usher – Partial Arts – ir galiu sukurt daugiau. Niekada negali žinoti…

Lai lieka mistika. O kodėl persikėlei iš Londono į Berlyną? Gal dėl klestinčios elektroninės kultūros?

Ne, nepersikėliau į Berlyną dėl elektronikos. Persikėliau, nes norėjau atsikvėpti nuo Londono, kuris mane išsekino. Man jis patiko, vis dar praleidžiu ten daug laiko, bet Berlynas yra puikus miestas, ir aš čia laimingas.

Prisidėjai prie nemenko pripažinimo sulaukusio Gwen Steffany albumo „Love. Angel. Music. Baby”. Kaip manai, kas lėmė jo sėkmę?

Spėju kad jis nusisekė dėl to, jog buvo puikus pop albumas su keletu nuostabių dainų. Mano mėgstamiausia – „What You Waiting For”.

Koks sutapimas! Beje, šie metai tau buvo gana intensyvūs – išleidai net du kompiliacijų rinkinius (neskaitant remiksų kūrimo, didžėjavimo ir pan.), kurių paskutinis – „Piece Work”. Kaip tu pats apibūdintum jo skambesį?

Sunku pačiam apibūdinti – lai tai daro žurnalistai, kaip tu. Džiaugiuosi, kad mano stilius bėgant laikui keičiasi, nors ir išlieka keletas tipiškų, bet sunkiai nusakomų bruožų, jungiančių visą mano darbą.

Šiuo metu dirbi prie „australų indie vilties LOST VALENTINES”. Kur juos radai ir kodėl nusprendei būti prodiuseriu būtent šios, o ne kitos grupės?

Tai jie mane rado. Su jų įrašų kompanijos bosu prieš keletą metų kontaktavau Londone ir jis paprašė manęs su jais dirbti. LOST VALENTINES man paliko įspūdį, tad nusprendžiau imtis albumo. Jie labai talentingi, ir tikiuosi, kad žmonės juos greitai išgirs. Žinoma, sunku daryti tokio tipo sprendimus – kartais tik spėlioji, ar tau patinka ta muzika, ar esi tinkamas žmogus prie jos prikišti nagus. Taip pat mąstau, ar su tais žmonėmis norėčiau praleisti 3 mėnesius – jeigu kas nors nelimpa, tai gali būti tikrai sunkus darbas. Gerai, kad dažniausiai viskas praeina sklandžiai.

Be LOST VALENTINES, dirbi su nauja Partial Arts medžiaga, HOT CHIP remiksais, soliniu Tracey Thorn albumu. Ar vis dar sugebi rasti laiko sau? Kaip jį dažniausiai leidi?

Tikrai neturiu daug asmeninio laiko per visus tuos darbus, o kai kažkiek randu, daug skaitau, žiūriu kiną, mokausi vokiečių kalbos – turiu pamokas ir privalau atlikti namų darbus. Niekada nenuobodžiauju ir, tiesą sakant, nemanau, kad nuobodžiavau per pastaruosius 12 metų.

Kaip manai, kokias asmenines savybes turi turėti sėkmingas prodiuseris?

Šiuo metu, jis turi turėti keletą kitų darbų, už kuriuos galima mokėti nuomą! Arba patikimą fondą, ar turtingus gimdytojus, ar dar kažką. Bet rimtai, manau reikia lakios vaizduotės, užsispyrimo ir susikaupimo. Tokią karjerą padaryti nelengva.

Savo bloge („Groove Column”) rašei: „Pamiršk namus. Negrįžk taip ilgai, kiek gali, kol gali.” Ar tu pats pamiršai namus? Ar namai tau ne jaukumas ir saugumas?

Na, tai buvo užuomina į repliką iš dokumentinio filmo „Feiern”, kur aš sakiau: „Nepamiršk grįžt namo” turėjau omeny neužsibuvimą klubuose per ilgai, kad nepasiektum to taško, kai visko darosi per daug. „Groove Column” buvo apie tos replikos atsiėmimą atgal, apie carpe diem – pasiėmimą iš gyvenimo kuo daugiau, kol gali, kol tai neišnyko. Kol tu neišnykai. Bet, aišku, namai – tai šiluma ir saugumas. Labai svarbūs dalykai.

Tame pačiame bloge taip pat rašei 13 įstatymų šokių muzikai. Vienas iš jų skambėjo taip: „Publika susilaikys nuo prašymų didžėjui pagroti smarkiau/greičiau/stipriau arba „prašymų draugei, nes jos gimtadienis” .” Ar tikrai įsižeidi, kai žmonės paprašo dainos?

Ne, neįsižeidžiu. Susierzinu, tik kai kokie nors individai neturi nė žalio supratimo kokiame klube jie yra ir prašo ko nors visiškai ne į temą. Dažnai jie pradeda tą prašymą žodžiais: „Tu nuostabiai groji, bet…”. Kai išgirstu „bet”, prarandu viltį. Nors visada stengiuosi būti mandagus, nebent patys žmonės būna labai nemandagūs, kas kartais irgi nutinka.

Kai tariausi su tavimi dėl interviu, sakei, kad jau kurį laiką niekam nedavei interviu, nes nenori atsibosti žmonėms. Tai reiškia, kad kitų nuomonė tau itin svarbi?

Na, nusprendžiau duoti tylos įžadus pirmus šešis šių metų mėnesius – išleidau 2 CD ir suteikiau iki soties interviu praėjusiais metais. Nenoriu būti pristatomas žiniasklaidoje visą laiką, tada žmonėms ims galvoti: „o ne, tik ne vėl jis…”. Savaime suprantama, noriu, kad žmonės domėtųsi tuo, ką aš darau, o ne bodėtųsi manimi kaip visur esančiu. Lietuvos atvejis kitas – nemanau, kad daviau kam nors interviu, tad džiaugiuosi galėdamas šiandien su tavimi pasišnekėti.

Aš taip pat džiaugiuosi. Patikėk manim.