AIR @ Sapnu Fabrika, Ryga

Kiekvieną kartą, kai pagalvodavau apie prancūzų duetą AIR, galvoje dažniausiai iškildavo išskirtinė asociacija – tai Sofijos Copollos filmas „Virgin Suicides”. Ši drama kažkodėl apibrėžia idealiausią jų muzikos ekranizaciją: depresija, nekaltybė ir melancholija. Galbūt būtent dėl to, kai koncerto metu Rygoje melsvoje prieblandoje pasigirdo akordai iš šio filmo garso takelio, pajutau, jog pasiklausyti kūrinio pasistiebė kiekvienas mano kūno plaukelis.

Sekmadieninė, rudeniškos saulės nušviesta Ryga priminė tik tai, jog sekančią dieną reikia nueiti į darbą. Tokias mintis norėjosi vyti kuo toliau, nes iš kišenių byrantis sentimentalus jaudulys kvepėjo tikru pavėluotos svajonės išsipildymu, nors tuo pačiu galvoje sukosi keistas suvokimas, jog į kiemą atvažiuoja koncertuoti tavo paauglystės grupė.

Sunku įsivaizduoti, ar įmanoma rasti idealesnę vietą AIR koncertui, nei „Sapnu Fabrika” – pastato vidus pribloškė savo statišku sugebėjimu adaptuotis prie bet kokio garso. Nuo pirmų akordų buvusios stiklo gamyklos erdvės tiesiog sutirpo ir apsinešė drėgnu intymumu, kuris kaip medus iš stiklainio lėtai liejosi gitaros bei pianino garsais. Susirinkusiųjų veidai netikėtai apsinešė prisiminimais, nostalgija ir naktimi.

Ir iš tiesų – momentai, kai tavo CD grotuvas pavirsta į du hermafroditus prancūzus yra magiški ir mažų mažiausiai primena vasaros sapną. Baltais marškiniais ir būdingu akcentu „ze” pasidabinę vyrukai atrodė tarsi mesijai atėję išgelbėti tavęs ir tavo lūkesčių. Lyg ant vandens scenoje besisukiodami jie elgėsi ultraelegantiškai ir netgi mechaniškai. Kažkodėl jų elgesys priminė labiau darbą, nei romantiką.

Tačiau vidiniam preciziškumui reikštis nevalia, nes atmosferą po kiekvieno kūrinio užliedavo lavinos nebylių atodūsių.

Hitai iš kolonėlių skrido vienas po kito – pradedant „iausiais” iš „Moon Safari” ir baigiant „Talkie Walkie” bei „Pocket Symphony”. Improvizacijų trūkumą nustelbdavo tik reti skirtumai nuo buitinio albumo klausymo per ultrą gerą aparatūrą.

Tačiau bene didžiausias atradimas – jų muzika visiškai nėra elektroninė. Pamiršk skaitmeną – lankykis koncertuose, nes WYSIWG efektas neįtikėtinai įtikinantis ir niekada neatstos tavo sušiktos garso sistemos. Ir pasistenk būti kuo arčiau scenos. Nes kai tavo akyse kiekvienas grakštus ir konkretus judesys lemia idealų garsą, tu netikėtai gali įkristi į emocinį transą. Tikrai zulindamas kompaktą neišgirsi to Nicolas Godinas bosinės gitaros psichodelinio roko momento, besiskverbiančio į Jean-Benoît Dunckel minkomo sintezatoriaus žiaunas. Nesuprasi, kaip daina apie Paryžių gali skambėti „nešansoniškai”. Kaip tas pats Dunckel gali įdainuoti „Venus”, bet jis niekada neužtrauks „All I Need”. Ir niekada neišgirsi, kaip „Kelly Watch The Stars” filtruotas balsas gyvai sako „merci boku”.

Viskas baigėsi taip greitai, kaip ir prasidėjo. Jean-Benoît Dunckel išdalino oro bučinių kreditą, pasakė vienintelį bajerį „here comes the sexy time” prieš hitą „Sexy Boy”, o Nicolas Godinas šiaip ne taip išspaudė rytų europiečiams santūrią šypseną. Magija baigėsi scenos pagalbininkams paniškai subėgus išardyti aparatūros…

Grįžus į kasdienę realybę kritiški principai sutirpo labai greitai. AIR subtilumas ir elegancija sutriuškino bet kokius išankstinius ir „post” nusistatymus. Parsivežiau pilnas kišenes įgarsintų sentimentų ir po metų būtų labai gera juos išvysti vėl.

P.S.: nemėgstantiems mano epitetų, siūlau skaityti čia: koncertas nebuvo įspūdingas, bet labai geras ir vertas dėmesio bei apsilankymo.