Theodor Bastard ir NÜM NÜM @ Mulen Ružas, gegužės 29 d.

Pačiame vasaros prieangyje „Mulen Ružas“ subūrė darkwave muzikos gerbėjus. Jie galėjo bene pirmąjį kartą pasiklausyti šviežio lietuvių dueto NÜM NÜM ir ne kartą mūsų šalyje viešėjusio rusų projekto Theodor Bastard, pristačiusio naująjį albumą Beloe. Labai moteriški ir neįprastai tamsiajai scenai spalvingi plakatai kvietė pasiklausyti „žvėriškai baltos“ muzikos apipintos daugybe stilių pavadinimų (folk/trip-hop/post-rock/electronic).

NÜM NÜM duetu stojo prasklaidyti ilgą lietuviškos tamsiosios scenos tylą, ištroškusią naujų veidų ir balsų. Vieną grupės pusę – Kristijoną – žinome iš kito, labiau vyriško dueto, „nesunkiai“ įsimenančiu pavadinimu Svenf-g-Englar (berods virtusio tiesiog SVEFN). NÜM NÜM pastarąjį pranoksta ne tik pavadinimu. Gitarą padėjęs į šalį Kristijonas imasi sintezatoriaus, o jo partnerė žydi pirmu ryškumu, atlikdama šansonus ir kabaretą primenančias (noir cabaret ) prancūziškas daineles prisodrintas romantikos ir moteriško žavesio. Pasidabinusi juoda baltais žirneliais suknele Agnija drąsiai ir lengvai elgiasi scenoje, primindama Marlene Dietrich arba Edith Piaf. Fone besisukantus vaizdai iš juodai-balto kinematografo sustiprina dekadansišką įspūdį.

Partneris, atrodo, jaučiasi kiek nejaukiai, tačiau ir jis pagaliau prisijungia vieną dainą atlikti duetu. Publika sveikina juodąją porą traukiančią kartu, šiek tiek nesusidainuojančią per banaloką melodiją apie disco disco… Bet Kristijonas grįžtą prie aparatų ir padaro tai, kas sukelia publikos ovacijas – žemais tonais sugroja „Mulen Ružo“ lubų džeržgesiu. Tai kažkas tokio! Groteskiškas, „rūsio“efektas, tarsi raudona braškė ant plaktos grietinėlės užbaigia šį makabrišką pasirodymą. Dar vienas kitas kūrinėlis ir kuklūs „dėkui“ bei „ačiū“. Ačiū ir jums, drąsiems ir nestovintiems vietoj. Ore grotuve vis dar laukia jums užtikrinta vieta. Ne kartą po koncerto teko girdėti kažką panašaus į „kaip mūsų Lietuvėlėj…“, žodžiu, debiutas ir ne pats prasčiausias.

Theodor Bastard jau kelis kartus yra dalyvavusi „Kunigunda Lunaria“, „Mėnuo Juodaragis“. Galbūt dėl to Lietuvoje jaučiasi kaip namie ir sveikinasi, su publika bendrauja ganėtinai išlavinta lietuvių kalba. Pastaruoju metu Theodor Bastard įgavo labai moterišką pavidalą, indiškai slavišką ir meditatyviai lengvą. Grupės lyderis Fiodor Svolotch (grupės pavadinimas, tėra jo slapyvardžio vertimas) visada stebino savo charizma ir matyt traukė tik gočių dėmesį, tačiau grupės veidas jau kuris laikas yra moteriškas, vokalo partijos irgi. Ar nebus tai duoklė matriarchatui? o gal vyriškos fanų dalies simpatijų verbavimas?

Grupės muzika ritminga, moteriškos Yanos vokalo partijos primena giesmes su pritariančiais vyriškais padūsavimais, kukliai naudojama elektronika suteikia reikalingo šiuolaikiškumo. Visa tai, papildyta psichodeliškai hipišku video fonu verčia kelis gerbėjus dainuoti mintinai išmoktus tesktus, o visus kitus klausytojus linguoti vieningoj tranzo būsenoj. Vizualioji pasirodymo dalis teikė vis daugiau siurprizų su kiekvienu kūriniu. Žalia žiema, trūkinėjantis vaizdas ir pamišęs klaidžiojimas miškais primenantis Bleiro raganą, Indijos gražuolė maudosi upėj su drambliais, afrikos „ragana“ šokanti su šakalais, daug egzotiškų vaikų, aurų nuotraukų ir kt. Koncertui įpusėjus pamatau šių įtaigių vaizdų kaltininkę (irgi moterį) šokančią šalia apšvietėjo Birulio prie savo VJ aparato. Atsivežė Theodor Bastard ir savo garsistą, kuris neatrodė toks atsipalaidavęs kaip VJ ir karts nuo karto kovojo su trūkinėjančiu garsu. Užvedantys elektroniniai maišyti su tikrų būgnų ritmais, puikūs vaizdai ir duetai žavi, tačiau verčia susimąstyti ar tai ne neogotiškasis… post-neo-popsas (?!), juk grupė jau yra grojusi su NIN (nine inch nails), dirbo su Peter Christopherson iš Coil ir kt.

Koncertas tęsiasi įspūdingai ilgai, beveik 2 valandas, išgirstam kelias originalias kompozicijas, bet iš esmės dominuoja ta pati formulė: skausminga giesmė palaipsniui virsta triukšmingu šokiu ir tai negali neužvesti. Būgnininkas dalina vis lūžtančias lazdeles ir tai dar labiau sustiprina žvaigždžių pasirodymo įspūdį. Fiodor kreipiasi į mus „druzja“ ir sako kad jam labai malonu mums groti, ir kad kitos grupės kažkaip ruošiasi bisui, o jie kažkaip pabandys „taip“, o publika trypia… Tikriausia pastebite lengvą sarkazmo atspalvį, tačiau gal kaltas tas nepasotinamai ilgas jų grojimas, o gal mintis, kad Fiodor Svolotch primena kažkokį keistą faraoną, kuriam vergauja viena balsą turinti mergina ir keli lygiai taip pat plikai kaip jis skusti vergai, neturintys savo veido ar rolės koncerte, tik nuolankiai vykdantys jo valią.

Bet atsakymą pakiša šiandien pavartyta enciklopedinė knyga „moters sveikata“, gausiai išmarginta įvairaus amžiaus moterų krūtų ir kitų lytinių pokyčių. Kamegi tas atsakymas? Ogi moteriškumo arba brandos stadijose. Grupės, kaip ir moterys gimsta, bręsta, pradeda žadinti klausytojų dėmesį. Jomis gera žavėtis, kol žinai, kad esi iš to nedaugelio, kurie atranda jų bundančius kerus. Štai NÜM NÜM (grupė, ne vokalistė) – tarkim galėtų būti tokia paauglė. Vėliau jos susilaukia vis daugiau dėmesio, ima naudotis savo žavesio ginklais, jų nebejaudina susižavėję žvilgsniai, ji vis daugiau naudoja „špakliaus“, ja rūpinasi daugybė specialistų. Na, kaip ta pati Theodor Bastard, besimaudanti šlovėje, tačiau į koncerto pabaigą muzikine arba turinio prasme tiesiog migdanti.

Moteriška muzika ir grupių brandos moteriškumas mintimis atveda prie vienos iš NÜM NÜM dainų „Girls Grow Up“, kurioje girdime suaugusią moterį aiškinančią mergaitei apie jos kūno pokyčius, menstruacijas ir stebuklingą gimdymo mechanizmą. O gal muzika iš prigimties emociškai ir kūrybiškai (reproduktyviai?) yra moteriška? Tiesa Theodor Bastard kartais vyriškai pariaumoja ir tai trumpam pažadina iš balto sapno ir neleidžia pamiršti, kad žvėris visgi tūno kažkur pasislėpęs…

P.S. Ir teatleidžia man feministai, feministės ir kt. už palyginimus.