Rokas oro uoste: Berlin Festival @ Tempelhof

Karštos rugpjūčio naktys. Klubai ant vandens. Sekančią dieną ant kavinės grindų miegantys naktinėtojai. Rugpjūtis – tai mėnuo, kai labai nemaloniai artėja pabaigos suvokimas. Ore plevena užuominos, kad neišpasakytas tingių vasaros vakarų gėris greitai baigsis. Gal todėl visko norisi dar daugiau. Berlyno festivalis pasipainioja kalendoriuje labai laiku ir vietoje.

Dauguma žmonių ir meluoja mėgstantys gamtą, tačiau nuvykus į atokų festivalį gamtoje gali apimti stiprus nerimas – o kas, jei norėsis namo, į savo saugią zoną? To negali būti, nes išgerti jau trys alaus, nėra transporto, todėl esi įkalintas kentėti su kitais dešimtimis tūkstančių žmonių, kol atidirbsi visus koncertus, išbraidžiosi šiukšles ir išgersi tau priskirtus dar dvidešimt penkis bokalus alaus. Todėl labai džiugu, kai festivalis, ir ypač toks, kaip „Berlin Festival“ ateina arti namų.

Ketvirtą kartą vykstantis „Berlin festival“ užsimojo. Ir užsimojo kaip reikiant, kaip, nesumąstytų lietuviškasis muzikinis sąjūdis „Būkime kartu“. Ką ten tie miškai ir sodybos. Reikia būti eko-draugišku ir naudotis tuo, kuo kiti nesinaudoja. „Berlin Festival“ sugebėjo įlįsti į praeitais metais po ilgų debatų uždarytą Tempelhofo oro uostą. Grėsmingas, kampuotas ir rudas, bet tuo ir žavus nacių architektūros paminklas puikiai tiko festivaliui. (Truputis wiki istorijos: transporto ministerija pastatė Tempelhof oro uostą 1923-iaisiais – būtent tuomet Tempelhof tapo didžiausias pasaulio oro uostas, pirmasis su požemine geležinkelio stotimi.Tempelhof buvo vienas iš ikoninių prieškario oro uostų, lyginamų su jau nebeveikiančiu Londono Croydon’o oro uostu ir Paryžiaus Le Bourget).

Festivalio line-up buvo sudėliotas į dvi scenas – pagrindinę sceną, įsikūrusią gigantiškame lėktuvo remonto angare, ir antrąją sceną lauke, į kurią žiūrint matėsi pakilimo takai ir keli likę lėktuvai. Trumpai kalbant – skrydžio romantikams kaifas buvo garantuotas. Prie lėktuvų vaizdų prisidėjo ir patekimo į festivalį malonumas. Norintys įsigyti bilietus arba atsiimti akreditacijas turėjo praeiti check-iną. Buvo smagu stovėti eilėje ir pateikinėti asmens dokumentą, visai kaip prieš tikrą skrydį. Informacinis tablo rodė pasirodymų laikus ir kelionės tikslą.

„Berlin Festival“, panašiai kaip ir MELT! ir dar šimtas Europos festivalių apsistojo ties roku ir elektronika. Tiesa, čia, skirtinfgai nei Melte, nors ir daugiau nei pusė grupių buvo iš Didžiosios Britanijos, dauguma festo lankytojų visgi buvo vokiečiai. Tautinė sudėtis, labai jaučiasi festivaliuose. Pavyzdžiui, vokiečiai yra daug santūresni – jie mažiau geria ir šoka.

Pirmos festivalio dienos favoritai – avant-pop merginų duetas iš Bruklino Telepathe. Grodamos vienos pirmųjų, merginos nesusilaukė reikiamo publikos palaikymo, tačiau nuoširdžiai ir labai atmosferiškai sugrojo ir sudainavo praktiškai nepagrojamus gabalus „So fine“,Chrome’s on it“ ir kt.

These New Puritans iškart po to didžiojoje scenoje būgnais kapojo galvas new-raveriams, tačiau publika buvo labiau panaši į akmenį, nei į šėlstančią minią.

Šokių rokeriai danai Whomadewho sukalė teisingus bytus ir tamsoje jau sėkmingiau nei These New Puritans šokdino vokiškas sielas.

Junior Boyz labai tiko į Whomadewho užvirtą košę – melodingi sintezatorių viražai vertė visus iš koto.

Ką jau kalbėti apie berlyniečius Bodi Bill. Tai vietinė, gal todėl taip stipriai mylima grupė, gerai pasirodžiusi ir Melte, ir Berlyne. Charizmatiškas Bodi Bill vokalistas nei kiek neprimena bodybuilding instruktoriaus. Jis veikiau suokiantis romantikas, apsirėdęs kostiumu ir mėtantis savo šlepetes publikai. Gyvas smuikas, gitaros, vaikystė, meilė, reivas – viską tau siūlo Bodi Bill. Verkianti publika per „Little things“, trypianti per „I l like Holden Colfield“. Draugiška rekomendacija mūsiškiams Happyendless – dar ilgiau pabūti Berlyne, gal išeis kažkas panašaus.

Bodi Bill perleido estafetę festivalio headlineriui Pete Doherty. Jis bandė surasti kontaktą su vokiška publika, laidydamas angliškus juokelius. Nežinau, ar kas nors tuos juokelius suprato. Bet nuoširdumo ir paprastumo, atrodo, buvo išsiilgę visi. Vienut vienas, be lydinčios grupės, tik su savo akustine gitara, Pete Doherty švelniais akordais sulipdė vientisą kantrią masę iš minios, kartu dainuojančia „Last of the English roses“ ir kitus hitus. Atrodo, kad kiekvienas savaip įsijautė į išgyvenimus, kuriuos išdainavo suprakaitavusiai publikai lygiai taip pat žliaugiantis prakaitu Pete Doherty. Tarp dainų siurbčiojantis savo kokteilį ir atsikosėjęs į mikrofoną savo ligas ir rūkalus, Pete Doherty nei kiek negailėjo savęs ir užtęsė romantikos transą pusantros valandos.

Kad nebūtų jam taip labai vieniša, aplink Pete ant scenos free-stylino Didžiosios britanijos vėliavomis pasipuošusios balerinos. Publika gaudė ir nenorėjo paleisti atlikėjo.

Aišku, kai kurie tuo pat metu svarstė, kiek daug koktelių jis jau išgėrė.

Moderat, pagamintas iš Pfaffinderei, Modeselektor ir Apparat scenoje prisidengė laptopais. Švelnusis Sacha Funke balsas susikovė su techno. Bytai deformavo tvarkingą takelį, nuotaiko kilo ir slūgo. Publika vangiai šoko, be nereikalingo emocijų taškymo. Net keista, kad techno sostinėje pakankamai abejingai reagavo į savus elektronikos grandus. Čia dar mesčiau akmenuką ir į organizatorių darželį – nors oro uosto lėktuvų angaras- įspūdinga patalpa, tačiau garso čia labai trūko. Stovintys toliau nuo scenos praktiškai nieko negirdėjo arba girdėjo tik nuotrupas.

http://www.youtube.com/watch?v=Lb30YtxbxS4

Sekanti diena prasidėjo The Kilians ir The Riffles, kurie, kaip sakė kolegos, labai gerai pasirodė. Zoot Woman tvarkingai atgrojo senus gerus gabalus, bet kažkaip buvo per skysti oro uostų angarui. Kaip, beje, ir vakarykščiai Saint Ettiene. Kažkas širdžiai mielo, bet labai jau nuvalkiota ir yesterday.

Ačiū dievui, šviežio oro įleido Michachu and the shapes. „Lips“, „Golden Phone“ ir kitos youtubinės gėrybės gyvai skambėjo žymiai aštriau nei per kompiuterio ekraną ir nei kiek ne prasčiau. Per neapsižiūrėjimą supainiojau grupės vokalistę Micachu su dvylikamečiu vaikiščiu. Vokalistės laikysena scenoje užbūrė – valiūkiška šypsena sumiksuota su statiška stovėsena pridėjo nemažai prieskonių. Nežinau, gal čia mada kalta, bet Micachu savo paaugliškumu ir eksperimentine pop energija nustelbė kai kuriuos įgudusius scenos vilkus.

Tiesa, ne visus. Labai laukėm Jarvis Cocker, ir sulaukėm. Ir Jarvis nenuvylė. Daugiausiai scenos laiko Cockeris skyrė savo naujam albumui Further Complications. Gitaros skrodė orą kartu su Jarvio nepakartojamais rankų mostais. Visi dainavo su „Angela“, stumdėsi per „Homewrecker“. Jarvis ištikimai demostravo savo firminį „drabužiai iš senelio spintos“ stiliuką, ir po sceną guviai strikinėjo savo „kaulų“ šokio judesiais. Prisimokęs vokiško slengo lėktuve noriai bendravo su vokiečių publika. Jis prisipažino – „I am old, but there are some things that are much more older than me. You can hear it in my songs.“

Nors ir kaip nesinorėjo palikti Cockerio, bet reikėjo skuosti žiūrėti žymiųjų berlyniečių Bonaparte. Nepamačiau jų Melte, todėl labai svarbu buvo čia juos pagauti, tuo labiau, kad jų dainelę „Too much“ neapleidžia jau trys savaitės – vieną kartą paragavęs negali sustoti. Ironišką pseudo porno cirko teatrą demonstruojanti vokiška grupė su šveicarų kilmės vokalistu, dainuojančiu angliškai – nieko geresnio niekas dar nesugalvojo. Minkšta anglų kalba, naivūs tekstai ir žaismingas teatras – „you know James Joyce, I like your voice, you know Tolstoy, I like Playboy“. Scenoje Bonaparte viską sumakalavo – čia strikinėjo nuogos krūtys, kurių speneliai užlipdyti tik izoliacine juosta, disko kamuolys vietoje galvos, plaikstėsi plunknos ir konfeti, nuogybės ir petnešos. Nieko čia nebepridursi.

Whirpool productions makalavosi scenoje gan ilgai, kol šiaip ne taip pradėjo pataikyti (suvienodinti) ritmą, o juodaodis vokalistas labiau žibėjo savo blizgučiais išsiuvinėta palaidine, atveriančia kelis nugaros raumenis, nei ką nors naudingo scenoje veikė. Aplink Whirpool productions trepsėjo keli besišypsantys veidai. Tuo tarpu visi kiti susigrūdo į pagrindinę sceną stebėti kultinės vokiečių electro/hiphop grupės Deichkind. Čia paaiškėjo, kad šis technorap (kaip jie patys save vadina) kolektyvas turi neįtikėtiną masę gerbėjų (ir vėl trūko garso). Labai patiko grupės pasirodymas scenoje – neoniniais drabužiai, pripučiami atrakcionais ir visiškai išprotėjusi scenografija. Beje, pasirodymo metu nebuvo pamirštas ir neseniai miręs grupės prodiuseris Sebi Hackert – jis buvo pagerbtas tylos minute, sutrikdyta keleto švilpimų.