Gleb Vaschenko grojo pučiamaisiais (saksofonu ir trimitu) grupėse Bix, Empti, savo projekte Gleb&Co, o prieš dešimt metų išvyko į Kiolną. Interviu su Glebu apie jo veiklą anksčiau, dabar, pojūčius bei pokyčius išvykus į Vokietiją ir apskritai, apie gyvenimą.
Kaip pats prisistatytum, Glebai?
Gleb Vaščenko. Turiu ir kitą niką – Gleb Washington.
Seniau esi grojęs grupėje Bix, ar ne? Kaip sekėsi groti ten anais laikais? Ką manai apie jų dabartinę veiklą?
Gerai sekėsi, visą laiką buvo linksma ir kūrybinga nuotaika. Dabar, man atrodo, jie susirenka tik vasaros laikais ir groja senus hitus. Prieš trejus metus mačiau juos Artistuose, net pagrojau kartu porą kūrinių. Sąstatas labai pasikeitęs.
Tiesa…o apskritai, kaip, kada susidomėjai muzika? Kas paskatino pradėt grot?
Namuose skambėjo kasdien ir labai garsiai, tėvas buvo melomanas. Jo draugai kartais atvažiuodavo pas mus, pagrodavo pianinu. Na ir šiaip visada labai patiko muzika.
Ar Lietuvoje, iki išvykimo į užsienį, dalyvaudavai aktyviai muzikos gyvenime? Su kuo dar grodavai, kokią muzika kurdavai?
Buvo daug įvairiausių projektų. Mano pagrindinis buvo Gleb&Co. Vieną projektą buvau padaręs kartu su grupe Empti, su jais buvome 3 mėnesius Piterije. Koncertus „Lange“ pradėjau su draugais, o tai po to išsivystė į puikų muzikinį klubą. Dabar jo nėra. Ten buvo karšta. Kasdien muzikinė veikla.
Papasakok daugiau!
Kavinė „Langas“ pradėjo gyvuoti devyniasdešimtųjų pradžioje Vilniuje. Tuomet dar neegzistavo joks klubas, buvo pati sovietinės epochos pabaiga. Visi tuomet groję muzikantai buvo pririšti prie tam tikro restorano ar filharmonijos. Muzikinių klubų nebuvo. Septyniasdešimtais buvo pabandyta groti džiazą Neringoje, bet kažko susitarti nepavyko…
„Lange“, kuris buvo netoli dabartinio „Brodvėjaus“, pradėjome groti trise. Du draugai, „Anties“ nariai, pradėjo groti, sutvarkė salę. Ir ten grojom ką norėjom, jokių ribų kūrybai, grojimo laikui niekas nekėlė. Iš pradžių grojom mes, paskui atsirado daugiau grupių – „Langas“ tapo gera vieta. Visa tai išsivystė ir į kitas veiklas – pvz. su Bluvšteino pagalba renginius Kablyje.
1999 metais „Langas“ dar buvo, bet aš jau išvykau iš Lietuvos. Prasidėjo krizė. Vilniuje buvo gera, įdomu, po to mes, muzikantai, pastebėjom, kad viskas eina žemyn. Žmonės nebegalėjo sau leisti išeiti į kavines, kavinės savininkai nebegalėjo mokėti.
Kodėl, kada išvykai į Vokietiją?
Išvykau 1999 metais. Tai įvyko labai spontaniškai. Vokietijoje lankiausi daug kartų nuo pat vaikystės. Išties man ir Vilniuje buvo gerai, planų išvykti kitur neturėjau. L.Matikaitis, mano pažįstamas iš Teksaso, JAV, buvo iš tų, kurie atvyko gyventi į Lietuvą. Jis man patarė išvažiuoti, papasakojo, kaip viskas ten, užsienyje. Kad Vilnius internacionalus miestas – nepasakytum: lietuviai, lenkai ir rusai. L.Matikaitis pasakė: važiuok į Kiolną! Jis pagyrė ten esančią muzikos akademiją. Kiolne į ją įstojau: į paskutinįjį, šeštąjį, semestrą. Pirmieji 3-4 mėnesiai buvo labai sunkūs, nepatiko. Grįžau į Vilnių susitvarkyti dokumentų, ir vietoje 2 mėnesių prasėdėjau pusę metų.
Į svetimą vietą atvyksti, nepažįsti nė vieno žmogaus – pakimbi ore. O grįžus į Vilnių viskas prasidėjo lyg iš naujo…Visgi į Vokietiją vėl sugrįžau, jau rudenį. Susipažinau su gitaristu, tokia pat pavarde kaip ir mano – Vaščenko. Jis pakvietė mane groti į koncertą. Už vieną koncertą, kelias valandas, gavau tiek pinigų, kiek dar nebuvau gavęs, gal 700 ar 800 DM (Vokietijos markės). Tad sumąsčiau, jog gal pasiliksiu truputį… Čia esu gavęs du diplomus: vieną kaip muzikantas, kitą kaip pedagogas (instrumentalioji pedagogika).
Visi sunkumai buvo kalba ir integracija. Čia visuomenė visai kitokia. Viską reik išmokti…kol pripranti. Be abejo, yra žmonių, kurie ir greitai pripranta. Vilnius…aš myliu Vilnių. O Kiolnas…jis kitoks. Per karą buvo subombarduotas. Atstatė. Pokario architektūros stilius…nelabai „prie meno“, praeini, ir bloga darosi.
Kaip palygintum Vokietijos ir Lietuvos džiazo muzikos scenas?
Ji gal 100 kartų didesnė nei Lietuvos, stipri, įvairiapusė. Kiolnas yra ketvirtas pagal dydį Vokietijos miestas. Iki Paryžiaus greituoju traukiniu – keturios valandos, nuskristi iki Londono ar Venecijos – valanda…čia daug, daug visko vyksta. Žmonės sako, kad dar daugiau vyko 80-aisiais metais, menų košė buvo.
Muzika…na, su muzika aš jau čia dešimt metų gyvenu – yra pakilimų, o ir užsidaro tos vietos, kur muzika grojama.Yra vietų, kur muzika po trisdešimt-keturiasdešimt metų grojama, neformaliai. Atsidaro ir naujos vietos. Muzikantų labai daug. Ir jaunų, ir senų, kokių tik nori. Vokiečiai, jie…būtent dėl tos geografinės padėties, be to, ir finansiškai geriau gyvena, pavyzdžiui, visi muzikos studentai gali sau leisti pamatyti pasaulio. Daug kas Amerikoje mokosi. Bet niekas ten nepasilieka, visi grįžta atgal. Žmonės daug ką pamato, išmoksta. Įdomu, labai gerai čia.
Turbūt ir valstybė kažkiek skiria pinigų tam reikalui? Turbūt žymiai daugiau nei pas mus…?
Aš nežinau, kas čia kam ką skiria. Čia matai, ne valstybė, žiūrint kaip suprast tą žodį valstybė: jei miestą suprastumėme kaip komuną, tai jis aišku, išskiria kažkiek pinigų, finansuoja tam tikrus renginius. Bet man atrodo, ne per daug. Aš matau, kad tie renginiai, kurie miesto finansuojami, turi specialų miesto – Kiolno – ženkliuką. Bet ir žmonės patys turi daug iniciatyvos, ir vistiek kažką daro. Gal finansiškai tai neapsimoka, bet tai vyksta dėl veiklos. Žmonės įdeda savo pinigus, iš miesto daug neprašo, susimeta, kad nebūtų nuobodu gyvent. Jeigu niekas neduoda, tai pats turi kažkaip rasti…
Gal jie šiek tiek daugiau tų lėšų iš savęs gali ištraukt.
Gal…Menininkai irgi…čia visur taip yra – šiandien turi, rytoj nieko neturi. Turi darbą šiandieną, rytoj nieko nėra. Kas sėdi orkestruose, televizijoje ar radijuje, jie savo ateitį jau mato. Tą grabą su gražiomis gėlėmis. Na, grabą visi mato, jeigu nori, bet anuo atveju viskas jau aišku. Mehr oder weniger, kaip sako vokiečiai. O kaip freelancer, laisvai samdomas, kuris kažką daro ten, kažką čia, per daug niekad neturėsi.
Bet turi įdomią veiklą..taigi, tu išvykęs jau dešimti metai. Apskritai, kokios patirties suteikė emigracija, ar manai, jog tai buvo geras žingsnis, o gal svarstai grįžti – kaip..?
Visų pirma aš to neskaitau emigracija. Pas mane tai vadinasi tūsovkė. Iš pradžių Vokietijoje buvo nelengva…dabar, aišku, Kiolnas savas miestas, čia daug draugų. Aš nebėgau iš niekur, aš kaip katinas, kuris eina ir nori pasižiūrėti už kampo, kas ten vyksta. Bet taip gavosi, kad užėjo už kampo, ten ir liko. Jėgų peršokti per tvorą užteko, įšoko į tą kiemą, o išlipti negali. Argi čia emigracija? Taip tik gavosi…Emigracija tada, kai žmogus parduoda karvę, dvarą, pasako visiems: laimingai, išvažiuojam. Keičia tautybę, pasus, ir važiuoja. Pas mane kitaip išėjo.
Patirties yra sunkvežimis, labai daug. Pavyzdžiui, kitų žmonių priėmimas…man atrodo, jog Lietuvoje buvau per daug arogantiškas. Kažkas nepatiko, aš iškarto – „šūdas“. O čia gerai…Aš čia juk ir išaugau. Atvažiavau ne vaikas, 26 metai man buvo, bet vistiek. Kai mažoj šaly gyveni…Vilnius didesnis už Kauną, bet šalis maža. Kai pakliūni į didesnę…nesvarbu, Maskvoj galima tą patį patirt, ar Kijeve, Londone..Nors aš Maskvoj 1990-1992 metais labai dažnai būdavau, ten žmonės sąlyginai savi. O čia pakliūni į kitą košę. Išmoksi iš karto išgyventi. Kaip į džiungles įmestas. O tame irgi slepiasi savotiškas kaifas.
Toks stiprybės išbandymas.
Taip.
Kokia muzika pats domiesi šiandien?
Domiuosi…oi, aš nenoriu sakyti, kad klausau viską. Daugiausiai klausau džiazą, nors tai tokia plati sąvoka. Yra Louis Armstrong ir yra Mark Turner…o tai skiriasi kaip žemė ir mėnulis. Mėgstu ir modernią, ir klasikinę muziką. Ko Lietuvoje aš išvis neklausiau, tai tokios naujos klasikos, zeitgenössische Muzik, kurios vokiškieji tėvai K.Stockhausen, A.Schönberg, Vienos mokykla ir t.t. Mes galime tai pavadinti intelektualiąją muziką, bet aš nežinau… Galiu paklausyti ir techno, ir eksperimentaliosios muzikos. MTV nežiūriu, Vivos irgi. Nors jeigu kažkur pamatau, kodėl gi ne. Galiu labai ramiai paklausyti ir vokiškų maršų – irgi bus gerai.
Vokietijoje tu ir dėstai?
Taip, dirbu keliose mokyklose. Dėstau klarnetą, saksofoną, ir dar privertė išmokti groti fleita. Čia jeigu tu groji akademijoje saksofonu, privalai mokėti groti ir fleita, ir klarnetu.
Ir kaip tu manai, kaip svarbiausia dėstyti, kad įkvėptum jauną žmogų norėti groti? Arba kitaip – nebūtinai groti, o kurti iš savęs?
Na, čia priklausomai nuo mokyklos ir pedagogo…Visi turi skirtingus požiūrius. Man itin pasisekė, kad mano dėstytojas buvo Čekasinas. Jis buvo kūrybingumo kalnas. Jis iš mūsų išspausdavo viską: nuo pat pirmos minutės tave verčia kurti ir daryti kažką savo. Bet ne visiems taip pasiseka.
Vokietijoje yra visai kitoks požiūris į muzikinį auklėjimą (o gal ne auklėjimą – muzikavimą, nėra jokio auklėjimo). Lietuvoje ar Rusijoje menų padėtis panaši ta prasme, jog čia auklėjimas buvo toks… Tu, mažas žmogeliukas, pakliūni į kokią Dvarionkę ar Čiurlionkę, ir viskas – tu jau privalai būti menininku. Privalai, tavęs niekas neklausia. Žinoma, paklausia, ar tau patinka muzika, ar tu nori grot, bet į tave jau žiūri kaip į būsimą atlikėją, tavo likimas yra visiems aiškus. Iš tavęs reikalauja labai daug, viskas vyksta labai koncentruotai. Visur rašomi pažymiai – nuo pat vaikystės (jei eini tą mokyklų kelią, menais juk visaip galima užsiiminėt. Mano kelias buvo per mokyklas) tave visą laiką vertina, tu nuolat turi atsiskaitinėti egzaminus.
Nuo 6 metų tu gyveni nerealiam strese. Bet tu to nesupranti, nes visi aplinkui suaugusieji sako: Reikia, reikia, davai, vaikeli, spausk gazą! O čia, Vokietijoje, to nėra, to negalima daryti. Jei vaikas atėjo, reikia pašnekėti, truputį pagroti, jokių pažymių ar įvertinimų išvis nėra rašoma. Čia itin žiūrima, kad vaikas nebūtų sutraumuotas. Man, atvykusiam su mūsų supratimu, iš pradžių tai buvo labai keista. O po to aš supratau, kad to „šiknos draskymo“ išvis nereikia. Jei vaikas nenori groti, tai su juo po truputį ir muzikuoji… O yra tokių vaikų, nedaug, bet yra, kurie vietoj negali išsėdėti, jiems reikia groti, jie užduoda tau klausimus, dega tuo. Su tokiais vaikais vyksta jau visai kita kalba.
Jeigu nereikia, jam vistiek aprodai, kad egzistuoja va toks dalykas muzika ir ji daroma taip. Jeigu žmogus susidomi, einam į vieną pusė. Jeigu ne, tai bendraujam kitaip.
Tarybų laikais tave paprasčiausiai būtų išmetę iš mokyklos. Sakytų, jūs netinkat, lauk iš čia. Vėlgi padaroma tokia trauma. Čia viskas be traumos.
Tu pats grįžinėji į Lietuvą, rengi koncertus su lietuviais?
Jo, dabar kokius penkis metus bent vieną kartą per metus tikrai būnu Lietuvoj.
Ir ką darai, ar ryšiai su žmonėmis čia nenutrūkę?
Žinai ką, man taip atrodė, kad nutrūko…bet šią vasarą buvau Vilniuje, ėjau per miestą, ir apakau, supratau, kad aš iš čia. Kiekvieną dieną sutikdavau žmones, kuriuos pažįstu, kurie mane pažįsta, tokioj savo lėkštėj jaučiausi. Tai man buvo labai keista, nes prieš penkis metus, po pauzės Vokietijoje, Vilniuje aš nieko nepažinau, nei vieno žmogaus, viskas užsimarinavo…Nors šie dalykai, kaip ir daugumoje miestų, priklauso nuo metų laiko.
Per šią kelionę vienąkart grojom Vilniuje, vienąkart Palangoje. Radau naujų ryšių, palaikau senus. Visai neseniai į Kiolną, į svečius buvo užsukusi grupė Biplan. Su būgnininku, kuris dabar groja Biplan, daug daug metų grojome trio – Saša Kazakevich, aš ir Barkovskis. Barkovskis dabar gyvena Niujorke, o Šura Biplanuose roką groja.
Grojot visi Lange?
Taip. Ne tik tryse, ten buvo ir Slavinskas (Slyva), gitaristas – dabar gyvena Dalase, Amerikoj, dėstęs tada Kelpšoj, bosu grojo Lioša Melnikov iš Maskvos. Pirma kompanija tokia buvo…Lolo buvo…Būgnininkas Gotesmanas buvo Izraely, laimės ieškojo, bet grįžo, tai prisijungdavo. Juozas Milašius dalyvavo, Redas Markevičius buvo, bet dingo. Čia vieni iš pirmųjų. Bet ten skambėjo ne tik džiazas, bet ir eksperimentalioji muzika, elektronika, rokas. Kas tik nori. „Lange“ viskas buvo labai paprasta, ten nebuvo gražu, „neglamūrinė“ vieta. Gėrimai, labai daug muzikos ir jokių ribų.
O kita tokia vieta, kuri man labai patiko, buvo Šiauliuose, vadinosi „kultūrnamis“. Tas „kultūrnamis“ buvo iš tiesų Kultūros namai, kur patys menininkai darė, ką jie norėjo. Ten mes rūsyje repetuodavome su Bixais, visi kartu ir gyvendavom. Kai kurie turėjo šeimas. Taip mes keliems mėnesiams, kaip vienuoliai ar kareiviai, visi su šeimom suvažiuodavom ir gyvendavom. Taip kuriama geriausiai, žmonės geriau vienas kitą pažįsta. Ten repetuodavo Ir Lygailyja, ir dar kažkas ten. Ten buvo ir du teatrai buvo, vyko kino vakarai. Tai nebuvo komuna, o koncentracijos vieta.
Man atrodo, kad Vilniuj „Stopkė“ skamba panašiai. Apie šią vietą tik vasarą sužinojau.
Kaip pasikeitė džiazo muzikos tendencijos (tavo) aplinkoje per pastaruosius dvidešimt metų? Kokiom kryptim judama?
Kaip šnekėjom, gal intelektualumo, į tą pusę…gal net ne mano aplinkoj, o galvoj..ir ten linkstu į kažkokius minimal dalykus..nežinau, kaip paaiškinti. Mažiau natų yra įpučiama į orą. Pas patį atsirado kitas. Sunku paaiškinti. O pasaulyje – visaip. Viskas susimaišė. Europietiškas džiazas labai sustiprėjęs, amerikietiškas linksta į Europą..
Kada galima bus pamatyti tave Lietuvoje, grojantį?
Dar nieko neplanavau, bet galbūt rudenį. Visa informacija apie koncertus www.gleb.info, ties Aktuelle Termine.
Komentarai