Antrąjį savo albumą “Niagara” išleidusi eksperimentinės poezijos ir muzikos grupė “AVaspo” jau spėjo pristatyti Šiauliuose ir Panevėžyje. Pristatymas Vilniuje vyks penktadienį xi20 ir po kelių savaičių albumas pasieks knygynų ir muzikos parduotuvių lentynas, radijo stoties “Pulsas” laidos “Sunday Bug” vedėjas Tomas Vėjas kalbina “AVaspo”.
Ką tik Panevėžyje, kino centre „Garsas“ įvyko jūsų koncertas. Kai kurie žmonės po renginio liko ne tik gerąja prasme praradę žadą, bet ir ne iki galo susivokę, kur atsidūrė. Taigi gal galėtumėt jiems ir kartu visiems, kurie jumis domisi, šiek tiek papasakoti apie save? Pradėkime nuo to, ką kiekvienas veikiate grupėje.
VLADAS: Esu hibridinis būgnininko ir perkusisto variantas.
GABRIELĖ: Rašau tekstus ir juos atlieku gyvai scenoje.
AIVARAS: Groju noise‘ą, harmą, efektus.
RYTIS: Lūpinė armonikėlė ir sintezatoriai, esantys kompiuteryje.
PAVELAS: Groju gitara.
Iš kur toks grupės pavadinimas?
G: „Avaspo“ reiškia Audiovisual Asp of Poetry – nuodingą audiovizualinės poezijos gyvatę. Kartu tai ir archaiškas žodžių žaismas – tiek anglų, tiek lotynų kalbomis reiškia gyvatę.
O kaip jūs susibūrėte?
G: Iš pradžių nebuvo galvota apie grupę. Tai turėjo būti kaip ir vienkartinis projektas cd-dvd „Nėra okeano“, kuriame buvo išleista poezija ne tik kartu su muzika, bet ir su specialiai jai kurtais vaizdais. Projektas buvo subūręs nemažai skirtingų vaizdo ir garso menininkų. Jiems išdalinau virš dvidešimt savo tekstų ir tie, kurių pasirinkti eilėraščiai sutapo, pradėjo tiems eilėraščiams kurti muziką ir vaizdą kartu. Tokia buvo pradžia, tačiau po to, pasirodžius albumui, pradėjo kviesti įvairiausi festivaliai koncertuoti gyvai.
Kaip apibūdintumėte save, savo muzikinį stilių?
V: Mūsų stilistika yra besikeičianti ir persipynusi tarp daugybės postilių, todėl norėdami vienareikšmiškai pasakyti žmonėms, ką mes grosime, mes tiesiog juos klaidinsime. Jeigu kalbėtume apie anonsą koncertui, organizatoriams geriausia būtų rašyti, kad bus grojama savalaikė free muzika ir po to pavardinti savo mėgstamus stilius.
Kaip tai suprasti? Ar tai todėl, kad esate tokie meistrai, ar dėl to, kad kiekvienas įneša savo srovę į grupės veiklą?
V: Būtent. Visi mūsų muzikantai yra labai skirtingi, atėję iš skirtingų muzikinių sričių ir turintys skirtingas muzikines patirtis.
Pavyzdžiui?
A: Iki “AVaspo” grojau su Gabriele, kūriau jai muziką ir pan. Esu vienintelis grupėje, kuris yra profanas muzikos srityje.
R: Na jau…
A: Aš tikrai niekur to nesimokiau.
V: Galiu papildyti Aivarą. Jis ilgą laiką braidė po down-tempo, minimal electronic ir neoklasikos vandenis. Braidė braidė ir…
G: Atbrido iki “AVaspo” (juokiasi).
R: Aš prieš tai dainavau chore “Ąžuoliukas”, atlikinėjau klasikinius kūrinius, po to nebelankiau “Ąžuoliuko”, klausiau psichodelinės muzikos, tos senosios, vokiečių muzikos, pradėjau hipiuoti. Po to supratau, kad hipiavimas nieko tokio gero neturi, pradėjau pankuoti. Papankavęs supratau, kad ne į gerą tas pankavimas ir nusėdau tais laikais dar buvusiam klube “Virpesys” Vilniuje, kur grodavo eksperimentinę elektroniką. O po to kažkaip ratas apsisuko ir šiuo metu nemanau, kad tai gėda pasakyti, bet klausau space disco 1972-1976 m., tada synthpop 80 – ųjų ir vėliau ir dar velnias žino ko – daug klasikos, džiazo… Ai, dar bliuzo labai daug, kai grojau lūpine armonikėle.
P: Na, ką aš galiu pasakyti. Čia toks pirmas mano tiek eksperimentinis projektas, nes anksčiau grojau pakankamai sunkią muziką – metalą ir t.t.
V: Visos savo gyvenimo dosjė nepasakosiu. Pradžioje grojau pankroką, po to pop roką, pradėjau domėtis džiazu ir psichodelika. Vėliau viską mečiau ir pradėjau groti triphopą, o po to grojau perkusinę muziką ir keistai nusiritau iki elektroninės muzikos, tad dabar bandau reabilituotis.
O kodėl tu, Gabriele, taip nevertini savęs kaip vokalistės?
G: Todėl, kad nesu vokalistė, vadinu save tekstų perteikėja.
Bet vis tiek, vokaline prasme esi vokalistė.
G: Manau, kad šiuo atveju svarbiau yra ne priklijuoti etiketę, bet atrasti sau ir grupei tinkamą muzikos ir žodžio išraiškos nišą.
Kuo skiriasi jūsų antrasis albumas nuo pirmojo? Ar jaučiatės patobulėję?
A: Pirmas nuo antro skiriasi gyvumu. Antrasis albumas yra pats gyviausias, mes jį įrašinėjom gyvai, su klaidom, kaip procesą.
Galų gale, tai – eksperimentas?
G: Bet antra vertus, negali sakyti, jog eksperimentas ta prasme, kaip mes dažnai įsivaizduojam – susibėgo, greitai kažką padarė, paimprovizavo ir baigta. Ties kiekvienu kūriniu yra tikrai nemažai „sėdėta“, galvota, spręsta. Taigi, eksperimentas greičiau yra ta bendrąja prasme, bet ne darbo, laiko ir pastangų „atseikėjimu“ kiekvienam kūriniui.
V: Iš mūsų muzikantų atsakymų galima pajausti, kaip skirtingos srovės neša kompozicijas nežinomybės link. Tačiau šiuo atveju viskas sutekėjo į “Niagarą”.
O kaip dėl gyvų pasirodymų? Ar nėra sunku įsijausti į muziką, kurią, tarkim, atliekate kokį trisdešimt penktą kartą?
G: Na, nesame komercinė grupė ir neatliekam savo kūrinių du tūkstančiai trisdešimt penktą kartą. Taigi tas trisdešimt penktas kartas, sakyčiau, dar yra visai dėkingas įsijautimui.
O ką galvojate apie trečiąjį savo albumą? Nors jūs turbūt visiškai apie jį negalvojate, nes antrasis, kiek žinau, pasirodys jau šiomis dienomis…
V: Mes galvojame apie jį.
G: Atrodo paradoksiška – antras tuoj pasirodys, o jau galvojame apie trečią, tačiau iš tikrųjų viskas labai paprasta. Šį albumą mes įrašinėjome aštuonis mėnesius, taigi, kūriniai jau yra subrandinti, o tuo pačiu visą laiką šalia verda naujos idėjos ir norisi eiti į priekį.
Ar negalvojate žengti žingsnio į užsienio rinką?
G: Apie nenatūralius žingsnius negalvojame. Pavyzdžiui, siūlė groti Londone, bet norėjo, kad savo tekstus atliktume angliškai. Tai kol kas mes to dar nepadarėm ir nežinau, ar padarysim, nes poezija, sakyčiau, yra sunkiai išverčiamas dalykas ir apskritai, norėdamas rašyti angliškai, turi ir mąstyti angliškai, o aš mąstau lietuviškai. Nors, tarkim dramas rašau ir angliškai. Bet tai kas kita, tai jau yra proza. Šiuo atveju, kai koncertuojame užsienyje, kartu su vizualizacijomis yra rodomi subtitrai su vertimu į vietinę kalbą.
Albumas yra vienijantis tikslas grupei, tačiau ar turite dar kokių tikslų be trečiojo albumo?
G: Avaspo turi labai kuklų tikslą – įsirašyti į muzikos ir poezijos istoriją (juokiasi). O jeigu rimtai, tai manau viskas tas pats, kaip ir kiekvienoje grupėje. Įdomu festivaliai, gastrolės, kelionės, sutikti naujus žmones, publiką, juos šokiruoti arba pritraukti.
R: O man tai būtų labai malonu, jeigu po kokių dešimties metų po kokios nors jaunos grupės koncerto išgirsčiau ką nors sakant – „O, žinai, jie panašiai į „Avaspo“ groja“. Čia būtų gerai.
Kas jus įkvepia kurti?
R: Mane įkvepia daug įvairialypių faktorių. Esmė yra atsisėsti ir kurti. Priklausomai nuo nuotaikos viskas virsta… Pirmiau yra nuotaika, o idėja antroj eilėj. Viskas priklauso nuo vidinės būsenos.
P: Kasdienybė, aplinkybės, taip ir gimsta įkvėpimas. Kai susiburi į repeticiją su visais savo draugais, tuo metu jie įkvepia. Kažkas pradeda groti ir iškart kyla daug minčių… Bet kartais nieko negimsta. Kartais neįmanoma tiesiog nieko pagimdyt. Aišku gerai, kad tai rečiau vyksta…
A: Mane įkvepia klaidos ir sienų laužymas. Kai pradedam groti ir kas nors padaro kokį labai netikėtą ėjimą, per klaidą, ar ne per klaidą. Tada visi susižvalgom ir suprantam, kad tokių sprendimų, tokių sąskambių tikrai dar nebuvo. Ir tas naujas atrastas pasaulis… mane tai įkvepia.
R: Kūryba drauge yra puiki tuo, kad kitas padarys taip, kaip tu niekada negalėtum sugalvoti.
Tai esate visiškai susigroję ir dar randate įkvėpimo vienas kitame.
G: Taip, nors mes vakar juokavome, kad anksčiau buvome kaip įsimylėjusi porelė, o dabar jau esame kaip du metus draugaujanti porelė. Ryčio žodžiais tariant – seksas tik po „Panoramos“, šeštadieniais.
Ko palinkėtumėt savo klausytojams ir gerbėjams?
V: Klausyti mūsų toliau, jeigu grosime ką nors įdomaus. Jeigu pradėsime groti ką nors neįdomaus, linkime klausytojams mūsų neklausyti.
Tikėkimės, kad taip nenutiks.
Gruodžio 9, 2010 14:44
jega varykit toliau dar geriau
Gruodžio 19, 2010 20:28
Myliu be galo