WAFT: elektroninės sutartinės

Rūta Virbickaitė, tuomet užimdama kultūros vadybininkės poziciją Robert Bosch fondo finansuojamoje programoje, į šalį pakvietė Fusedmarc bei sutartinių giedotojų grupę Trys keturiose. Šie kolektyvai parengė bendrą programą WAFT, taigi, suderino skirtingus muzikos atlikimo, kūrimo būdus, bei savo projektą pristatė Dresdene, o grupė Fusedmarc surengė pasirodymą Berlyne. Pasirodymais užsienyje projektas, atrodo, nesibaigė. Apie WAFT idėją, sutartinių sampratą, bendradarbiavimą, tolimesnius planus skaitykite interviu su projekto autore R. Virbickaite, Trys keturiose vadove Daiva Vyčinienė bei grupe Fusedmarc.

Papasakok, kaip kilo idėja pradėti projektą “WAFT” bei kas yra “WAFT”?

Rūta Virbickaitė: Idėja kilo kaip tik prieš du metus, kuomet jau gyvenau Berlyne ir dalyvavau konkurse, norėdama laimėti stipendiją kultūros vadybininko pozicijai Robert Bosch fonde. Vienas iš paraiškos reikalavimų buvo parašyti projekto eskizą, kuriuo reikėjo pristatyti savo šalies meno ir kultūros sceną bei jaunus menininkus. Kaip tik tuo metu pati asmeniškai kiek artimiau susipažinau su sutartinėm – su keliais čia gyvenančiais lietuviais ruošėme trumpą programą Berlyno lietuvių bendruomenės organizuojamai Užgavėnių šventei, tad mokėmės giedoti sutartines. Pati domiuosi išties įvairia muzika ir įvairiomis meno sritimis bei jų sąveika. Tad pagalvojau, jog sujungiant senąsias lietuvių giesmes / sutartines su šiuolaikine muzika bei vizualiuoju menu, gautųsi visai įdomus tarpdisciplininis projektas, kuris tuo pačiu atitiktų ir fondo reikalavimus. WAFT, išvertus iš anglų kalbos, reiškia atsklidęs / atplaukęs kvapas / garsas, trumpalaikis pojūtis; veiksmažodinė forma – sklisti, skrieti, plaukti ore. Tai ir norėjosi pasiekti projektu: suorganizuoti skirtingų muzikos stilių bei vizualaus meno dialogą ir pasirodymo metu pabandyti perteikti tą skirtingų laikmečių dvasią, sukurti pojūtį tarp vakar ir šiandien, leisti atsklisti praeities garsui ir įsilieti į dabartį. Pavadinimą brainstorminom jau su projekto dalyviais – Fusedmarc – ir manau radom projekto esmę atspindintį variantą.

Kodėl į projektą pasirinkai suburti būtent šiuos kolektyvus – Fusedmarc bei ¾?

RV: Reikėtų pradžioje pasakyti, kad siūlydama projektą nebuvau numačiusi jokių konkrečių šiuolaikinės muzikos atstovų, mat dar nebuvau tikra, į kurį muzikinį stilių gilinsiuosi. Fondui pasiūlytas projekto eskizas buvo gan abstraktus ir leidau sau fantazuoti apie jį tiek džiazo, tiek šiuolaikinės klasikinės (naujos muzikos), tiek elektroninės muzikos kontekste. Bet kuriuo atveju – norėjau dirbti su savo srities profesionalais ir siekti aukščiausios kokybės rezultato. Gavusi patvirtinimą apie suteiktą stipendiją ėmiausi konkretizuoti idėją. Kolektyvą Trys keturiose atradau sau iškart ir kitų variantų net nesvarsčiau. Be to, nuo pat pradžių puikiai susibendravom su kolektyvo vadove Daiva Vyčiniene ir jai patiko mano idėja. Na, o apsisprendimą dirbti su šiuolaikine elektronine muzika nulėmė smagus atsitiktinumas: kaip tik tuo metu svečiavosi draugai iš Vilniaus, kurie atvežė dovanų mano mėgiamų Fusedmarc oficialų promo CD ir pagalvojau, kad tai būtent ir yra, ko man reikia – talentingi, jauni, alternatyvūs ir giliai kapstantys muzikos prasme. Be to, visuomet darė įspūdį Fusedmarc ritmai, dar ir dar klausydama jų muzikos girdėjau netgi savotiškus panašumus su sutartinėmis, jų konstrukcija… Beliko tik įtikinti mano turima projekto vizija juos pačius…

Kur ir kada “WAFT” buvo įgyvendintas?

RV: Visas kūrybinis bei paruošiamasis darbas vyko Lietuvoje, repeticijos – Fusedmarc studijoje. Renginio premjera buvo ruošiama Dresdeno šiuolaikinės muzikos festivaliui „TonLagen“, mat stipendijos gavimo laikotarpiu dirbau Europos menų centre Hellerau (Europäisches Zentrum der Künste, Dresdenas) ir ši institucija norėjo, kad projekto rezultatus būtinai pristatyčiau jų organizuojamo festivalio rėmuose. Tai su jais susitariau dar pačioj pradžioj (2009 m. vasarą), na o projekto premjera įvyko 2010 m. spalio 10-11 d. Pirmą dieną vyko autentiškas sutartinių koncertas, pristatantis senąsias polifonines giesmes, o kitą dieną bendras audiovizualinis pasirodymas. Tiesa, keletą fusedmarcų gerokai prieš tai buvau trumpam atsivežusi į Dresdeną, kad įvertintų Centro patalpas bei turimas technines galimybes ir geriau suvoktų, ką galima jose planuoti ir kiek plačiai su visa kūryba užsimoti.

Kaip sekėsi atlikti projektą Vokietijoje? Kokie komentarai pasiekė jus po koncertų? Ar daug žmonių rodė susidomėjimą?

RV: Iš pradžių nerimavau, kad bus apskritai sunku pritraukti išrankią Vokiečių auditoriją. Renginių jiems gi netrūksta, garsių vardų tame tarpe taipogi. Be to, pats Hellerau Centras yra laikoma elitine institucija, kurie dažnai dirba su nemenkomis naujosios ar šiuolaikinės muzikos „žvaigždėmis“ (pavyzdžiui, prieš metus buvo pristatyta elektro opera su The Knife priešaky). Su WAFT mes gi jiems siūlėme „kažkokias“ ne itin girdėtas sutartines ir jų sintezę su lietuviška alternatyvia elektronika. Galbūt suveikė būtent šis egzotikos elementas, lankytojų buvo daug, o gausūs aplodismentai bei bendra nuotaika po renginio leidžia mums manyti, kad pasirodymas patiko. Pati asmeniškai gavau pora laiškų, kuriuose buvo nuoširdžiai dėkojama už suteiktą gėrį ir teiraujamasi, kur galima įsigyti WAFT įrašų. Tiesa, buvo ir šiek tiek kitokių nuomonių bei kritikos, kad sutartinės tarsi ištirpo visame kame. Bet tai buvo iš žmonių, dieną prieš tai buvusių originalių sutartinių koncerte ir nesančių alternatyvios muzikos mėgėjais. Be to, juk visiem neįtiksi, priimu tai labai natūraliai.

Ar iš tavo aplinkos žmonių, žiniasklaidos pranešimų, panašu, jog domimasi rytų Europos, Baltijos šalių muzika?

RV: Kaip minėjau, mes vis dar esame šiokia tokia egzotika, žmonės ne tiek daug apie mus žino. Sutikau ir specialiai besidominčių Rytų Europa, ir tokių, kurie neturi jokio supratimo, kas ir kaip joje vyksta. Bet aš pati asmeniškai manau, kad geografinės ribos nėra argumentas domėtis ar nesidomėti muzika, o skirstymas į Rytų ir Vakarų Europą kaip tik ir stato sienas, tarytum būtume tikrai itin skirtingi. Sutinku, mūsų galimybės ne visuomet buvo vienodos, bet dabar esam visai kitoje situacijoje, jokie rėžimai nevaržo laisvės kurti ir judėti, tad reikia tiesiog daryti, ką galim geriausia ir judėti į priekį. Jei muzika gera – tautybė nesvarbi.

Ar įgyvendinus “WAFT” bus vykdomas jo tęstinumas? Ar Fusedmarc bei Trys keturiose vis dar bendradarbiauja? Koks tavo indėlis į projekto tęstinumą?

RV: Taip, projektas savo specifika nėra trumpalaikis ir norime jį pristatyti kuo plačiau tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tai planavau iš anksto ir, sudarinėdama biudžetą bei planuodama konkrečias projekto veiklas, papildomai numačiau renginio filmavimą, garso įrašo darymą, medžiagos apdirbimą ir pan., idant galėtume paruošti ir išsileisti promo DVD. Visam tam gavau finansavimą, ką tik iš leidyklos gavome šviežią DVD, kurį dabar platiname ir po truputį derinam pristatymo detales Lietuvoje, ieškom tinkamų erdvių ir progų svetur. Visai neužilgo viskas bus aišku konkrečiau, bet kolektyvai jau imasi vėl repetuoti ir tobulinti sukurtą programą.

Kaip manai, jau pristačius projektą, ar yra tikslinga, įdomu, prasminga daryti tokio pobūdžio projektus
(apjungiant skirtingus muzikantus) bei jų kūrybą vežti į užsienį? Kodėl?

RV: Manau, viskas yra tikslinga ir prasminga, kas daroma su meile ir entuziazmu, nuoširdžiai gilinantis į muziką ir siekiant geriausio rezultato. Man asmeniškai šis projektas buvo viena įdomiausų patirčių tiek darbine, tiek žmogiškojo faktoriaus prasme. Vežimas į užsienį, suradus tinkamą vietą ir laiką bei gerai padirbėjus pristatant būsimą renginį, manau, visuomet sveikintina. Kaip galimybė pristatyti savo kūrybą, dalintis idėjomis, gauti naujų impulsų, praplėsti asmeninius horizontus.

Atsako Daiva Vyčinienė bei Fusedmarc:

Gal galėtumėt trumpai papasakoti, kaip įsitraukėte į projektą WAFT? Kaip suprantate jo idėją?

Daiva Vyčinienė: Šio projekto idėjos autorė – Rūta Virbickaitė. Susitikus, pirmas mano klausimas buvo toks: ar tai nebus popmuzikos projektas? Nedidelę sutartinių jungties su įvairios stilistikos šokių muzika patirtį jau turėjome (dalyvavome projekte „Sutartinės Party“, specialiai sukurtame Berlyno šiuolaikinės muzikos festivaliui „Maerzmusik 2003″). Mums ta patirtis padėjo suvokti kai kuriuos esminius sutartinių jungimo su kitais menais momentus, toje jungtyje slypinčias pagundas ir pavojus. Toliau sieti Trys keturiose kūrybinę veiklą su populiariąja muzika nesinorėjo… Rūta patikino mane, kad jos vizijoje esantys Fusedmarc – visiškai kitokios pakraipos, ne popsinė“ grupė. Tai tikri savo srities profesionalai, savitai dirbantys elektroninės muzikos srityje. Tiesą sakant, apie konkrečią projekto WAFT idėją tuomet mažai ir tekalbėjome. Vis dėlto prieš išsiskirdamos išgryninom tam tikrą būsimo projekto kredo: sutartinių pagrindu sukurti kažką prasmingo, nesudarkant pačių sutartinių esmės.

Fusedmarc: Prieš metus, šio projekto pagrindinė iniciatorė ir vadybininkė Rūta Virbickaitė, pasiūlė mums sukurti audiovizualinį pasirodymą jungiant šiuolaikinę muziką su sutartinėmis. Mums patiko idėja surasti kalbą tarp lietuviško folkloro ir Fusedmarc estetikos, nutiesti tiltą tarp skirtingų laikmečių, būsenų bei simbolių. Sutartinės – tai ne tik muzikalus, bet ir pakankamai konceptualus reiškinys. Tokie dalykai mus žavi. Bet kuriuo atvieju yra iššūkis ir labai džiugu, kad mums buvo suteikta visiška kūrybinė laisvė rinktis kompozicijų bei pačio pasirodymo formą.

Sutartinės ir elektronika – skirtingi žvilgsniai į muziką. Ar kiekvienam iš jūsų kolektyvų buvo anksčiau bent kiek artimas priešingas muzikos stilius. Ar jūs, Fusedmarc nariai, esate turėję kažką bendro su sutartinėmis ir apskritai, ar jos bent ką nors jums reiškia? Ir atvirkščiai – ką Trys keturiose galvojote apie elektroninę muziką prieš projektą?

DV: Sutartinių muzika – tai grupę “Trys keturiose” vienijantis muzikos stilius arba, galima sakyti, tam tikra bendra estetika ar net pasaulėjauta. Tačiau kiekvienas iš mūsų dar turi ir savų muzikinių patirčių, savų kitų domėjimosi sričių. Pavyzdžiui, aš daug metų esu dalyvavusi Vilniaus naujosios muzikos ansamblio (vad. Šarūnas Nakas) veikloje, atlikusi naujausius (XX a. pabaigos) daugelio lietuvių kompozitorių (Broniaus Kutavičiaus, Algirdo Martinaičio, Osvaldo Balakausko, Ryčio Mažulio ir kt.) kūrinius. O štai Dainai labai patinka sunkusis rokas… Kaip jau minėjau, nesu elektroninės muzikos gerbėja (galbūt ir dėl to, kad nesu su ja pakankamai susipažinusi). Akustinė muzika man visuomet buvo priimtinesnė kaip gyvai pulsuojanti. Nors puikiai suprantu, kad šiandieniniams kompozitoriams ir muzikantams elektronika nepaprastai svarbi – ji atveria visiškai naujas erdves, ypač tembrų paieškose, leidžia išgauti neįtikėtinus akustinius efektus, sukeisti erdvės ir laiko parametrus ir pan. Beje, kaip išaiškėjo, Fusedmarc nėra grynosios elektroninės muzikos atstovai – pastarąją jie derina su alternatyvaus roko stiliumi, video menu. Akustiniais ir elektroniniais instrumentais kuriama nepaprastai ekspresyvi muzika, kurią dar pakylėja įtaigus solistės Vikos balsas, o į vieną visumą suveda meniškai stiprus ir konceptualus Stasio kuriamas vaizdas. Tai, be abejo, negali neveikti klausytojo-žiūrovo…

DV: Atrodytų, tarp šios muzikos ir sutartinių – praraja… Vis dėlto tarp sutartinių giedotojų grupės Trys keturiose ir Fusedmarc esama tam tikrų bendrų giluminių (mąstymo, suvokimo, nuostatų ir kt.) dalykų. Abi grupės žiūri į savo muzikinę-kūrybinę sritį labai atsakingai, nepakenčia chaltūros, vienadienių projektėlių. Abi yra kovojančios prieš vartotojišką muzikos suvokimą, prieš atliekamos muzikos palengvinimą, jos adaptavimą klausytojui, iš esmės – prieš pataikavimą masiniam skoniui. Kažkuriame interviu Fusedmarc sakė, kad „mūsų tikslas toli gražu nėra linksminti tautiečius ar įtikti besitūsančiam jaunimėliui“. Analogiškas ir mūsų tikslas, giedant sutartines. Norisi jomis prikaustyti klausytoją, užkabinti jo mąstymo gelmes.

DV: Aš manau, kad būtent sutartinės, reikalaujančios aukščiausio atlikėjų profesionalumo ir dvasinės brandos, dar gali išgelbėti žmones nuo šiandien vyraujančio supratimo, kad folkloras – tai niekam nebeįdomi muziejinė vertybė arba pramoga. Daugeliui atrodo, kad folkloras – tai lengvo turinio muzikėlė ar dainuškos, pagal kurias smagu linguoti, gurkšnojant alų (tai nacionalinės TV laidoje „Gero ūpo“ nuolatos propaguojama folkloro samprata). Liūdniausia, kad Lietuvoje net ir sutartinės (nepaprastai senos, sakralus paveldas) pamažu imamos suvokti panašiai. Kaip muzikinėms aranžuotėms jos itin tinkamas produktas (sutartinės pasižymi labai aiškia simetriška forma, kvadratiškumu, nuolatos pulsuojančia akcentuota ritmika), įtraukiamos į įvairius popmuzikos projektus.

DV: Esama nuomonių, kad tik tapusios jaunimo savastimi, jos išliksiančios gyvosios tradicijos dalimi. Tačiau, kai sutartinės patenka į popmuzikos mėsmalę, į klausytoją jau prabylama tik pop muzikos kalba. Tuo tarpu pačios sutartinės tyli – neveikia klausytojo. Taigi lygiai taip pat, kaip Fusedmarc pasisako esantys alternatyvios muzikos atlikėjai, taip ir Trys keturiose galima laikyti alternatyviomis folkloro (sutartinių) atlikėjomis. Sutartinių jėga, jų esmė, grupės manymu, slypi jose pačiose. Tik reikia tai suvokti, pajusti ir perduoti kitiems. Tai nėra lengva. Lygiai taip pat, kaip kurti visiškai naują muziką, tarsi užbėgant laikui už akių… Giedant sutartines, atvirkščiai, tenka lyg pasukti laiko mašiną atgal – bandyti perprasti jų esmę, atkoduoti pirmines prasmes, tuomet visa tai intelektualiai suvirškinti, emociškai pakrauti ir retransliuoti šiuolaikiniam klausytojui. Nuo sutartinių giedotojų brandos (atlikėjiškos ir dvasinės) priklauso ir galutinis rezultatas.

DV: Sutartinių giedojimas – tai ilgas jų pažinimo, tuo pačiu ir giedotojų dvasinio tobulėjimo kelias… Šiandien sutartines atlieka gana daug folkloro ansamblių grupių, bet daugelis jų tėra dar tik pirmoje pažinimo pakopoje. Tiesa, daug ką ta pirmoji pakopa visiškai tenkina, ties ja dažnai ir apsistojama…

DV: Taigi po viso to, kas pasakyta, belieka pridurti, kad kartais žymiai įdomiau yra imtis kokių nors alternatyvių ieškojimų ir sprendimų, nei koncertuoti tik vienoje terpėje su kitų kategorijų folkloro (ir sutartinių) suvokėjais. Vienas tokių sprendimų – bendradarbiavimas su Fusedmarc.

Fusedmarc: Prieš tai nieko bendro su Sutartinėmis neturėjome, bet world muzika niekada nebuvo mums svetima. Sutartinių harmonijų ypatumai, cikliškumas, daugiasluoksniškumas, tranzo elementai, laiko suvokimas turi daug sueities taškų su mūsų pačių kuriama muzika. Skirtingi tik pavidalai. Todėl buvo malonu stebėti, kaip folklore užkoduotos muzikos ištakos, kartais lengvai susiderina su tuo ką mes darome šiandien.

Kaip sekėsi dirbti kartu? Koks rezultatas, kaip jį apibūdintumėt?

DV: Pradėjom nuo susitikimo ir trumpo pokalbio apie sutartines. Kad Fusedmarc geriau suprastų, kas yra tos sutartinės, padovanojau savo knygą apie jas ir keletą CD su skirtingais laikais įrašytomis. Po kiek laiko susitikome ir Vika parodė pirmuosius kūrybos bandymus.

DV: Kai kurie gabaliukai, kuriuose skambėjo laisvos Vikos improvizacijos (aukštame registre) mūsų – žemabalsių – sutartinių fone, mums iš karto patiko. Susitikimo metu dar pradėjome kalbėti apie visokius papildomus garso efektus (trypimą, plojimą), prisiminėme, kad DVD „Lino laikas“ esame naudojusios įvairius atributus, susijusius su linais ir pan. Vikai visa tai labai patiko, sakė, kad bandys kažkaip panaudoti būsimame projekte… Vėlyvesnių susitikimų metu vis ieškojom naujų sutartinių, kurios dermiškai ir emociškai tiktų prie FUSEDMARC demonstruojamų muzikos atkarpų. Kartais kokios nors sutartinės „vizija“ mums iškildavo iš karto, o kartais tekdavo gerokai pagalvoti ir paeksperimentuoti su keliomis sutartinėmis, kol atrasdavom tam epizodui tinkamą. Prisimenu, kaip Denisas labai nudžiugo, kai padainavau savotišką kintamo metro sutartinę „Kadu buvo, kadujo“. Vėliau ji, mūsų pakrikštyta penkiuke, tapo vienos iš ritmiškai sudėtingiausių dalių pagrindu.

DV: Trys keturiose giedotojoms, aišku priimtiniausios buvo tos dalys, kuriose buvo palikta teisė ilgiau (be sustojimų) pagiedoti sutartinę, neskaidant jos dalimis, atskiromis atkarpėlėmis ir pan. Tuomet galėjome labiau įsijausti, įprasminti būtent tos sutartinės dvasią, tuo pačiu sukurti ir tam tikrą atmosferą aplink mus. Manau, kad šiame projekte pavyko įveikti laiką – skirtingų laikmečių muziką ir galvoseną darniai sulieti į vieną konceptualią kompoziciją. Projektas neiškreipė sutartinių esmės, papildė jas naujomis emocijomis, garso ir vaizdo vizijomis. Svarbiausia – paliko erdvės individualiam kiekvieno klausytojo suvokimui ir apmąstymams…

Fusedmarc: Buvo nelengva, nes reikėjo apjungti daug žmonių iš skirtingų muzikinių sričių – klasikos, džiazo, elektroninės muzikos ir folkloro. Plius, toje kūrybinėje laisvėje, kuri mums buvo suteikta, teko spręsti įdomią užduotį – atsiriboti nuo to, ką įprastai daro Fusedmarc ir kaip atliekamos ir suvokiamos sutartinės. Norėjosi sukurti naują formą, nenuslystant į kraštutinumus: neskandinti sutartinių tradicinėje elektroninėje pelkėje, arba tiesiog papuošti jas per daug nuvalkiotomis pop aranžuotėmis.

WAFT premjera įvyko Dresdene (Vokietija) – festivalyje “Tonlagen”. Kaip buvote sutikti? Kokių komentarų sulaukėte?

DV: Manau, kad apie WAFT projekto rezultatus dar ne viską žinome… Iš publikos reakcijos po koncerto buvo matyti, kad projektas pavyko. Tarp pasisakiusiųjų po koncerto buvo tokių, kuriems pasirodė, jog projekte pačioms sutartinėms skirta per mažai vietos. Tačiau plačiau apie tai dar nediskutavome nei su Rūta – projekto iniciatore, nei su Fusedmarc.

Fusedmarc: Likom labai patenkinti festivalio organizacija ir profesionalumu, sugebėjimu greitai ir efektyviai
dirbti. O ilgai nenutylantys plojimai, matyt, reiškia, kad abejingų neliko.

Planuojamas išleisti jūsų projektą pristatysiantis įrašas (DVD). Ar planuojate toliau rengti šio projekto pasirodymus, ar DVD bus dokumentacija apie tai, kas buvo ir ko nebekartosite?

Fusedmarc: Norime patikslinti, kad tai yra promo DVD, kuris jau yra pagamintas ir bus naudojamas tik
reklaminiais tikslams. Šiuo metu deriname galimybę WAFT pristatyti lietuvos publikai šių metų „Jaunos muzikos“ festivalyje, o taip pat svarstomi variantai pasirodyti ir užsienio festivaliuose.

Kur ir kada jus bus galima pamatyti Lietuvoje?

DV: Manyčiau, kad tam tiktų įvairiausi renginiai: elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivaliai bei kai kurie folkloro (neofolkloro) renginiai, ypač dabar, kai sutartinės yra šviežiai (2010 m. pabaigoje) įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Taigi galima būtų sutartines įvairiai aktualizuoti. Pavyzdžiui, projektas galėtų būti parodytas tarptautiniame folkloro festivalyje „Skamba skamba kankliai“, kuriame pirmą kartą šio festivalio istorijoje numatyta vieną dieną skirti tik sutartinių muzikai. WAFT galėtu tapti ir „Suklegų“ – tarptautinio tradicinio ir šiuolaikinio folkloro festivalio – dalimi. Aš dabar kalbu tik „iš folkloro varpinės“. Tačiau Lietuvoje esama daug visokių kitokių – tame tarpe ir alternatyviosios muzikos festivalių.