FM Belfast @ „New York“, Vilnius, spalio 7 d.

Iki smagiausio metų koncerto pritrūko dar bent pusšimčio žmonių, bet jų buvo pakankamai, kad galėtumėte tikėtis panašių avantiūrų ateityje.

Kiek klausytojų FM Belfast Lietuvoje turėjo iki paskelbiant apie jų pasirodymą Vilniuje? 50? 5? Nors grupė ir šiuolaikiška, ir lengvai pamėgstama, ir susikūrusi pakankamai seniai (biografijos startas – 2005 m., debiutinis albumas – 2008 m.) žinia apie šią islandų indie pop kompaniją iki Lietuvos nebuvo atėjusi, nebent iš lūpų į lūpas, iš iPodo į iPodą tarp dviejų užsienio muzikos blogus skaitančių šalies melomanų.

Dėl to organizuoti FM Belfast koncertą Vilniuje buvo mažų mažiausiai rizikinga. Ypač kai bilietų kainos viršija 50 Lt, o tą patį vakarą Lofte atidaromas modernus festivalis TARP su vokiečių electro eksperimentatoriais Planningtorock ir ne tik.

Apšildančios grupės vaidmenį gavę Golden Parazyth būtų surinkę daugiau žmonių jei tai būtų buvęs solinis jų koncertas. Klubas „New York“, beje, tam yra nebloga vieta. Šįkart Giedrius ir Aurimas dviese, be Simo, grojo it šaškių lenta išretėjusiai auditorijai, kurių dauguma geriausiu atveju lingavo galva gurkšnodami alų. Užuomina į apšilimą įvyko tik nuskambant finaliniu buvusiam vasaros himnui Regatta of Happiness. Pirmieji šokių judesiai, bet auditorija vis dar nepadoriai sekli.

FM Belfast pradėjo nespėjus deramai sureaguoti. Árni Plúseinn, vienas iš grupės įkūrėjų, praktiškai individualiai valdantis visą instrumentalą, davė startą su „I Can Feel Love“ ir viskas staiga apsivertė. Žmonės per pusę minutės iš lauko, baro ar WC atsidūrė prie scenos, tūpė sulig žodžiais „let’s go dowwwwn“, šoko į viršų su „You’re in with the rhythm (You’re not alone!)“.

Įžanginė daina nustatė antidepresinę nuotaiką, kuri nesikeitė viso koncerto metu, nebent stiprėjo. Jokių baladžių, jokių ilgų pauzių tarp kūrinių, net ir pertrauka iki biso tetruko pora minučių. Jei grupės įrašai atrodo smagūs, bet pakankamai sintetiški, tai viską girdint ir matant gyvai plastmasė dingsta ir įspūdis sustiprinamas kubu. Tokį efektą garantuoja neįprasta grupės sudėtis, kurioje, kaip minėta, vienintelis Árni P (nemaišykime su Árni V, pagrindiniu vokalistu), deramai užsiima instrumentalu. Visi kiti, o ir pats Árni P rankose turi vienintelį instrumentą – mikrofoną. Jie dainuoja, dainuoja garsiai, pritardami vienas kitam, ne visada pataikydami į toną, kartais prašaudami tyčia, bet visada taip, kad galėtų pašokdinti ir rūpintojėlį.

Publika, atrodo, masiškėjo toliau ir visiškai priėmė grupės siūlomas žaidimo taisykles. Kad ir koks nuobodus būtų žodis išsitaškymas, to, kas dėjosi grojant „I Don’t Want to Go Sleep Either“ ar „Par Avion“ (toji, apie Karibus) taikliau apibūdinti nepavyks. Tikras taškymasis, tikru prakaitu. Tai, kad biso metu skambant „Underwear“, grupės nariams likus tik su apatiniais, prie jų prisijungė dar bent penketas bekelnių vyrukų iš publikos, buvo dėsningas vakaro finišas.

Žinant mūsų apsaugos darbuotojus, matyti vieną jų, nesupratusį reikalo, tempiant bekelnius nuo scenos metodais, balansuojančiais ties smurto riba, irgi buvo dėsninga. Lóa’os „It’s OK, they can dance“ nebuvo išgirstas, galbūt todėl, kad recipientui iškoduoti pranešimą sutrukdė kalbos barjeras.

Mažas incidentas vertas didelio dėmesio, laimė, nesugadinęs bendro pozityvaus įspūdžio. Jei žmonių koncentracija būtų bent 1,5 karto didesnė, FM Belfast galėtume duoti medalį už smagiausią metų koncertą Vilniuje. Galbūt jį galime duoti ir dabar, viskas labai reliatyvu.

Svarbiausia, kad, bent jau žvelgiant iš klausytojo pozicijos (neaišku, ką parodys finansinė ataskaita), koncertas pasiteisino ir sukūrė precedentą panašioms avantiūroms iš organizatorių pusės. Skandinavija pilna puikių vardų, nemažai jų yra ir daug geriau žinomi, nei buvo FM Belfast, kas suponuoja, kad ažiotažas būtų tais 1,5 karto didesnis. Peter Bjorn and John, Ida Maria, Kings of Convenience, Oh Land. Kodėl dabar nepabandžius susitarti su jais, kai tik šie susiruoš į turą?

Foto © Justė Urbonavičiūtė, Edvinas Greičius