Saulėtekis Taline buvo pamirštas, kai “Ore” idėja dar tik sklandė nežinioje, o kai kurie jūsų, matyt, net nebuvote gimę. Anders Melts pirmąją Forgotten Sunrise (toliau – FS) sudėtį surinko 1992-aisiais, Estija buvo ką tik atsiskyrus nuo Sovietų Sąjungos. Tuo metu jie buvo pikti ir agresyvūs metalistai, tačiau netrukus suprato, kad keliauti tarp žanrų ir juos maišyti – daug įdomiau. Ši estų grupė – viena ilgiausiai gyvuojančių Baltijos šalyse, o netrukus ją pamatysime makabriškuose šokiuose Vilniuje.
Šiandien FS – Anders ir Kadri Sammel duetas. Jų kūryba – savotiška Dead Can Dance, David Lynch, Katatonia, Celtic Frost ir Clock DVA mikstūra. Nors, žinoma, patys muzikantai nemėgsta būti rūšiuojami ir mėgsta sakyti, kad groja… deathbeat’ą.
Likus keletui dienų iki pasirodymo Vilniuje, kalbamės su grupės idėjiniu lyderiu, įrašų parduotuvės darbuotoju, renginių organizatoriumi ir kolega žurnalistu Anders’u.
Pradėjot pakankamai laukiniais 1992-aisiais. Kas tuo metu vyko aplink?
Puikūs laikai su savo pakilimais ir nuopoliais, of corpse. FS visada buvo progresyvi grupė ir, tikiuosi, kad nuolatinė sudėties kaita nėra vienintelė to priežastis :D Kai kurie atlikėjai mėgsta dalyvauti daugelyje įvairių projektų, tačiau aš – ne. Man patinka visas savo idėjas atiduoti FS, nesvarbu, ar tai būtų elektro, metalas, ambientas ar kas nors kito – pritapčiau prie koncepto ir tai visvien skambėtų kaip FS. Kažkada vienas zinas parašė, kad kuriame muziką prieš universalius muzikos dėsnius ir aš su tuo sutinku. Mėgstu kurti tokią muziką, kuri man patinka, negalvodamas, ar ji teisinga, ar ne, ar kaip ji turėtų skambėti. Fuck it ;)
Kaip tuomet atrodė Estijos scena? Ar ji visada buvo linkusi į sunkesnę muziką?
Estijos muzikinė scena niekada nebuvo linkusi į sunkesnę ar tamsesnę muziką, todėl jos veidas visada buvo panašus. Na gerai, galbūt prieš tai Estijoje neturėjome tokio vardo kaip Metsatöll ir jie sufokusavo dėmesį į metalą, tačiau jei pažiūrėtume į viską bendrai – viskas tas pat. Kaip ir likusiame pasaulyje, tik mažesnis to modelis. Nors koks nors metalcore ir pramuša, vistiek Avicii yra dvigubai populiaresnis. Kalbant apie tamsą, taip, dabar atėjo geresni laikai, tačiau negalime to vadinti “scena”.
Po kelių metų death metal scenoje, nors ir sulaukę teigiamų atsiliepimų, tarsi išradote save iš naujo, pradėjot naudotis kompiuteriais ir prasidėjo naujo stiliaus FS. Kas įtakojo šiuos pasikeitimus?
Žinai, death metal grojome tik pirmus 3 metus. Tai reiškia, kad jau 20 metų esame taip vadinamo deathbeat grupė. Man tai visada buvo tik ėjimas pirmyn. Buvau 16-kos, kai pradėjau FS, buvau viskam atviras ir pradėjau matyti pasaulį kitaip. Tuo metu atradau daug įdomios muzikos iš skirtingų scenų. Tokio amžiaus augi labai greitai. Sendamas patiri vis mažiau visiškai naujų dalykų. Vis dar esu didžiulis death/black metalo mėgėjas ir tikrai semiuosi įkvėpimo iš metalo, bet mėgstu kurti mutavusią jo versiją.
“Pamirštas saulėtekis” – tinkamas pavadinimas grupei iš Šiaurės. Ar ilgalaikė tamsa ir šaltis veikia kūrybinį procesą?
Manau, tai turi didelę įtaką, bet tuo pačiu ir atima daug jėgų ir energijos. Esu priklausomas nuo saulės. Žinau, tikriems gotams ir metalgalviams tai gali skambėti keistai, tačiau mėgstu saulę, jos šviesą ir bent +10 laipsnių šiltesnį orą nei čia. Suknisti 12 mėnesių netinkamo slidinėjimui oro, kaip mėgstama sakyti ir tai yra tiesa. Mėgstu miegoti tamsoje, o vakarais užsidegti žvakę, bet dievinu atsikelti ir pamatyti švarų dangų ir saulę. Tokiu metu žinau, kad turiu daugiau energijos kurti ir aiškiai galvoti.
Kaip manai, kodėl tavo šalta muzika rado atgarsių tokioje karštoje šalyje kaip Italija, kur buvo išleisti du FS albumai?
Jei klausi apie mūsų senąjį leiblą “My Kingdom Music”, Francesco yra puikus bičas ir tiesiog eksperimentinės bei gilesnės muzikos mėgėjas. Mėgstame valgyti picą ir mano tėvas mėgdavo klausyti Italo disco, kai augau. Nieko čia keisto, manau. Visai kas kita, kai atlikėjas groja šiaurietišką black metal kur nors Floridoje ir pardavinėja savo albumus už norvegiškas kronas :D
Prieš kelis metus dalyvavot Orbital “Wonky” remikso konkurse. Ką norėtum remiksuoti rytoj?
Cha, atsimeni tai. Tai buvo tik konkursas. Nelaimėjome, nors aš netgi įrašiau savo katino Befffriod miauksėjimą šiam remiksui. Tačiau buvo smagu tai daryti ir daug kas sakė, kad šis Morbital remiksas buvo žymiai geresnis nei originalas. Būdamas ilgalaikis šių britų broliukų gerbėjas, turiu pripažinti, kad “Wonky” tikrai nėra jų geriausias darbas. Nors video išties spiria į katiną (užpakalį?).
Paskutinį remiksą padarėme savo leiblo draugelių Ost+Front gabalui “Anders” iš jų paskutinio EP “Freundschaft”. Na, o jei klausi, ką labiausiai norėčiau remiksuoti, negaliu pasakyti – aplink tiek daug gerų atlikėjų. O, dabar atsiminiau, kad kažkada remiksavau ir Lietuvos atlikėją. Padariau savo versiją savo draugams iš Kauno Mano Juodoji Sesuo. Tai buvo labai labai seniai. Linkėjimai MJS!
Paprastai dauguma Baltijos atlikėjų išgyvena tik dėka entuziazmo – mūsų rinkos paprasčiausiai per mažos. Ypač alternatyvinei muzikai. Ar esate vieni šių entuziastų ar kažkaip pragyvenate iš savo kūrybos?
Žinoma, viskas tik vardan entuziazmo ir meilės muzikai. 20 metų dirbu įrašų parduotuvėje ir tai yra mano dieninis darbas. Niekada negalvojau apie muzikos darymą dėl pinigų. Norėčiau būti profesionaliu dydžėjumi ir taip uždirbti pinigų, bet man patinka kurti muziką, ateinančią iš vidaus. Jei galvoji apie pinigus, turi daryti per daug kompromisų, kad įtiktum klausytojams. Iš kitos pusės, manau, neesu pakankamai išmanantis, kad galėčiau kurti vidurio kelio tipo muziką.
Galbūt priežastis, minima ankstesniame klausime, pastūmėjo link to, kad grupė neseniai tapo duetu? Ar tai ego ir individualumo klausimas?
Manau, šiuo atveju kalbame apie individualumą, tačiau kiek kitokią jo formą. Buvo keletas mėnesių, kai viską dariau vienas, bet man tai nepatiko. Žinai, buvimas grupėje yra savotiški tarpusavio santykiai. Turi būti bendravimas, chemija ir sinergija. Žinoma, visi galime gyventi vienumoje, tačiau tai būtų nepilnavertiška. Ir jei su kuo nors gyvenime juntama gera chemija, nori su juo/ja dalintis viskuo. Taigi, dabar esame duetas ir ši žiežirba dar tik pradeda įsidegti. Jau dabar laukiu nesulaukiu naujo albumo. Keletas naujų dainų nuskambės ir “Dance Macabre” metu. Ateik ir išgirsi.
Kas šiandien jums daro įtaką?
Tai cliché, bet – gyvenimas, ir mirtis kaip jo dalis. Turiu tiek daug klausimų ir, kai leidi intuicijai tave vesti, anksčiau ar vėliau gauni visus atsakymus. Taip įdomu paleisti idėjas ir klausimus į orą ir žiūrėti, kas nutiks. Vienu momentu tai atrodo atsitiktinė mintis, o kitu – jau dirbi su ja. Mėgstu gyvenimo slėpinius, kuriuose iš tikrųjų nėra jokios mistikos, bet negalime jų paaiškinti, nes turime savo fizines ribas. Nėra prasmės bandyti peršokti savo šešėlį. Ten nėra jokios absoliučios tiesos.
Lietuvoje grojote jau ne kartą. Kada tai buvo? Kokie prisiminimai?
Grojom Lietuvoje gal 5 ar 6 kartus: “Dance Macabre”, Mėnuo Juodaragis”, “Kunigunda Lunaria”, su Dimmu Borgir ir kt. Ugniaus ir Lenos dėka! Daugiausia tik geri prisiminimai. Man atrodo, kad būtent Lietuvoje mūsų koncertuose buvo daugiausia žmonių. Jūsų šalyje tiek daug gerų žmonių, turinčių dideles širdis ir stiprias šaknis. Netgi ’90-aisiais turėjau čia bent 10-15 draugų. Kiekviename mažame miestelyje buvo leidžiami fanzinai ir pan. Tuo metu Estioje buvo tik keli fanzinai, gana absurdiška.
Vis dar prisimenu, mečiau būgnų lazdeles į publiką, kai apšildėme Vilniuje Moonspell. Juokingiausia, kad tuo metu FS neturėjome nei būgnų, nei būgnininko ;)
Grosite “Dance Macabre” vakarėlyje – renginyje, skirtame daugiausia šokių muzikai. Forgotten Sunrise karjeros pradžioje tai būtų skambėję beveik kaip metalo išdavystė. Šiandien šokti jau nebėra nuodėmė?
Cha cha cha, ne, visiškai ne. Žinau milijonus elektronikos atlikėjų, prieš kelis metus grojusių death metalą. Galiu netgi pasakyti, kad būtent šie atlikėjai yra geriausi elektroninėje scenoje, nes, manau, metalo ištakos yra tik privalumas. Žinai, sunki muzika turi kiaušus ir raumenis, kurių paprastai šokių muzikoje pritrūksta. Beje, šiais laikais žmonės klausosi visko, kas jiems patinka. Ribos jau ne tokios aiškios ir tiesios. Netgi 1992-aisiais, kai pradėjome, kai kurie žmonės sakė, kad mes – ne metalas, nes sudėtyje turime klavišinius ir smuiką. Kam rūpi. ’90-aisiais tokį stilių mišinį prastumti buvo sunkiau, dabar kiekviename žanre pilna mash-up’ų. Vieną nuostabiausių apibūdinimų prieš kelis metus radau mūsų įrašo apžvalgoje: Cannibal Corpse sumaišyti su Modern Talking – apžalgininkas buvo nustebintas, kad per mūsų prizmę tai puikiai veikia. Nenorime žmonių šokiruoti ir labai nesistengiame būti unikaliais, tiesiog mėgstame viską daryti truputį kitaip. Nemėgstu būti teisingas. Paskutinį koncertą Taline grojome su šiurkščiais black metalistais Süngehel ir brutalaus death metal grupe Nihilistikrypt – niekam tai neužkliuvo. Taigi, nesvarbu, ką darai FS pasirodyme: šoki, mosh’ini, šokinėji nuo scenos ar šoki breiką kaip robotas – tavo pasirinkimas. Svarbiausia, atverti ausis be išankstinių nusistatymų. Greitai pasimatysime!
Aitäh!
Ačiū!
Internete:
Komentarai