Kai FB “Post-punk community Lithuania” grupėje atsirado “Intervilnis” radijo laidos, skirtos Lietuvos synth-pop-post punk muzikai, įrašas, kilo natūralus susidomėjimas, kas čia ir kaip. Panaršius giliau, pasidarė dar įdomiau – “Intervilnis” archyve muzikos rinkiniai ne tik iš Europos, bet ir Australijos, Venesuelos, Čilės, buvusių Jugoslavijos, Vokietijos Demokratinės respublikos, Sovietų Sąjungos, taip pat – teminės laidos skirtos elektrai, automobiliams, seksui ar televizijai.
Susisiekėme su šio laidų ciklo autoriumi Stropu Jurka, kuris papasakojo, kaip viskas prasidėjo ir kaip jam pavyksta rasti tokių “iškasenų”.
Labas, visų pirma, prisistatyk…
Mane vadina Stropu Jurka. Man 40 metų. “Radio Naba” vedu dvi laidas, laisvu metu groju grupėse V.S.K.B. ir Konstrukcija.
Kokie paskutiniai atradimai?
Pastaruoju metu atradau Pietų Amerikos new wave/synth judėjimą. Ypač iš Čilės ir Argentinos. Taip pat didelį įspūdį padarė ’80-’90-ųjų pradžios ukrainiečių undergroundo scena. Ten buvo daug labai stiprių ir į nieką nepanašių projektų.
Papasakok, kaip prasidėjo “Intervilnis” laidų serija?
Pirmoji laida nuskambėjo 2012 12 12.
Apie 1987-uosius įsigijau pirmąjį patefoną ir pradėjau pirkti visas “Melodijos” plokšteles, kurioje skambėjo punk, new wave ir metalas. Kaip dabar suprantu, surinkau beveik visą sovietinę “naująją bangą”. Paskui, kaip tikras paauglys, perėjau prie gerokai radikalesnio death metal ir išmečiau visas plokšteles per balkoną kaip skraidančias lėkštes. Radikalusis metalas per 4 metus išgyvendino pats save ir per industrinę sceną, po 20-ies metų, besikapstydamas istorijoje, atradau minimal synth iš Vokietijos. Nuo tada susirgau juo iš naujo.
Beje, keletą metų, dar prieš radijo laidas, su savo draugu Skaida darydavome diskotekas “Interwave”. Baigėme tuomet, kai paskutinį kartą atgrojome tuščiai salei.
Nustebau atradęs “Intervilnis” laidą, skirtą lietuviškai muzikai, vėliau atradau daugybę rinkinių iš skirtingų regionų. Įdomu sužinoti kur ir kaip randi šiuos garsus?
Sunku nupasakoti, kiekvienam regionui paieškos metodai keičiasi. Tai: įvairūs blogai, forumai, vietiniai aktyvistai arba susirandu reikalingus žmones per “Soulseek”. Iki šiol yra kelios šalys, kurioms niekaip nesurenku pakankamai muzikos laidai. Pavyzdžiui, tokias šalis kaip Urugvajus arba Peru, su pertraukomis, tyrinėju jau apie 5 mėnesius.
Kokie muzikos atrankos kriterijai?
Pirmenybę teikiu underground minimal synth arba post-punk su ritmo mašina, tačiau kai kuriose šalyse elektronikos projektus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tuomet tenka kapstytis jau popscenoje, kartais ir ten galima rasti gerų gabalų.
Dauguma “Intervilnis” muzikos – iš praeities. Ar šiuolaikinė muzika nedomina?
Šiuolaikinė irgi domina. Viena laida buvo skirta post-wave – ten buvo vien šiuolaikinės grupės, taip pat kai kuriose teminėse laidose apie robotus, elektrą ar šokius maišosi senieji ir nauji projektai. Vis dėlto laidose pirmenybę teikiu žanro pionieriams.
Lietuviškas miksas, išskyrus kelias atsitiktines grupes, daugiau mažiau atspinti realybę. Ar buvo kokių nors siurprizų, kuriuos atradai rinkdamas jam medžiagą?
Iš ’80-ųjų Lietuvos žinojau tik Antį, Bix, Fojė ir Už Tėvynę. Kelis kartus bandžiau padaryti laidą, bet dėl medžiagos trūkumo pereidavau prie kitų šalių. Neseniai susidūriau su “Baltic underground” bendruomene, kuri padėjo giliau susipažinti su lietuviška scena ir pagaliau užbaigti pradėtą laidą. Man asmeniškai atradimu tapo grupė Sa-Sa. Jų albumo “Paskutinės dainos” klausau labai dažnai.
Ar galėtum palyginti šios muzikos Lietuvos ir Latvijos scenas. Iš pirmo žvilgsnio, latviai atrodo stipriau. Kaip tau atrodo?
Na, pavyzdžiui, dar prieš 6 metus negalėjau rasti daugumos Latvijos synth grupių, nei informacijos, nei įrašų. Dabar situacija žymiai geresnė. Kai kuriuos įrašus radau pats, kitus – per draugus ir pažįstamus. Dabar, jei palyginti visą informaciją, kurią žinau, Latvijos synth / new wave scena daug stipresnė už lietuvišką. Pradedant 1981-aisiais, kai atsirado Dzeltenie Pastnieki ir N.S.R.D., įkvėpę daugelį vietinių projektų ir pastūmėję juos link elektroninės muzikos. Bet, tikėtina, ir pas jus kur nors galima atrasti nežinomų projektų, kurių niekas nežino. Reikia tik ieškoti.
Tokia muzika šiuo metu gana populiari Lietuvoje, ypač Vilniuje. Vyksta “D.O.S.”, “STRC”, “Švytėjimai” ir kiti vakarėliai, taip pat – festivalis “STRCamp”. Kokia situacija Latvijoje?
Šiuo metu Latvijoje blogiau. Yra žmonių, klausančių tokią muziką, tačiau bendros scenos čia nėra. Kartais atrodo, kad visoje teritorijoje tai įdomu tik 20-čiai žmonių…
Kodėl toliau darai tai, kas beveik niekam neįdomu?
Tai įdomu man pačiam. Kai knisiesi šios muzikos istorijoje, sužinai daug įdomių detalių apie įvairias šalis, randi keistas grupes, apie kurias net vietiniai nieko nežino. O svarbiausia, atrandu geros muzikos, pagal kurią kartais šoka mano vaikai.
Papasakok truputį apie “Radio Naba”, kurioje transliuojama tavo laida. Turime panašią universitetinę radijo stotį “StartFM”, tačiau jos signalo stiprumas ribojamas, todėl ji girdima tik Vilniuje. Ar “Radio Naba” girdima ir žinoma už Rygos ribų?
“Radio Naba”taip pat paprastai skamba Rygos ribose. Bet pastaraisiais pusantrų metų kai kurias laidas kita radijo stotis perka savo naktiniam blokui. Šios laidos, tarp jų ir “Intervilnis”, skamba visoje Latvijoje. (neseniai “Radio Naba” tapo 6-uoju Latvijos valstybinio radijo kanalu ir savo statusu pasistūmė arčiau “LRT Opus” – ore.lt past.)
Koks būtų geriausias garso takelis kasdienei Rygai?
Video, kurį pirmą kartą pamačiau per televiziją dar sovietiniais laikais – Dzeltenie Pastnieki “Sliekutēva vaļasprieks”, jei neklystu, 1987 metais – iki šiol odą šiurpsta klausant.
Internete:
Komentarai