Meninės saviveiklos ansamblis Spički egzistuoja jau beveik ketvirtį amžiaus, bet, tikėtina, jų pavadinimą girdi pirmą kartą. Nes paskutinį kartą “degtukus” girdėjome 2009-aisiais, kai jie išleido savo 6-ąjį studijinį albumą “”Poslednyj” (rus. – “Paskutinis”) ir 2011-aisiais, kai sugrojo paskutinį koncertą. Spički niekada nesakė, kad baigia savo karjerą, todėl jų koncertų šį pavasarį neišeina vadinti atsikūrimu ar sugrįžimu. Jie tiesiog pajuto, kad vėl nori groti.
1992-aisiais Vilniuje susikūrę Spički niekada nesistengė tilpti į kokį nors stilių. Jau vien pasirinkta pradinė sudėtis – akordeonas-bosas-būgnai – išskyrė juos iš daugybės „gitaruotų“ grupių. Tiesa, vėliau atsirado ir gitara. Dainuojantis būgnininkas ir tada, ir dabar nėra įprastas muzikos scenoje. Bandant apibūdinti Spički kūryba galima naudoti tokius tag’us: punk, rock, folk, cabaret ir panašiai. Bet geriau pats paklausyk ir nuspręsk. 1993-aisiais jie tapo vienu svarbiausių “Blogiukų”, t.y. Pačių blogiausių grupių festivalio, atradimų ir iškart įsiliejo į alternatyvinę “Geležinio kablio” klubo sceną. Bet dar karščiau juos priėmė to meto pogrindinė pankroko scena.
Dar vienas svarbus grupės akcentas – rusų kalba. Nieko nuostabaus, turint omeny, jog kas 3-čias vilnietis yra dažniausiai slaviškos kilmės. Bet ne tautybės daro blogus ir gerus dalykus, o individai. Kitas dalykas, kad daugelis dabartistų rusų kalbos tiesiog nemoka – jiems Spički kūryba neteks dalies savo žavesio.
Po vidinių ir išorinių klajonių susirinkę vyrai žada vėl uždegti tą ugnį, kuria visada garsėjo jų gyvi pasirodymai:
kovo 12 d. – “Tamsta”, Vilnius
balandžio 9 d. – “Punto Jazz Palėpė”, Kaunas
balandžio 23 d. – “Brodvėjus”, Vilnius
Pagavome juos studijoje berepetuojančius ir susėdome trumpam pokalbiui.
Ar vaikystėje mėgote žaisti su degtukais?
Domėjomės kitais daug svarbesniais daiktais ir kūno dalimis.
Susikūrėte 1992-aisias. Tuo metu aplink tvyrojo šviežia laisvės ir nepriklausomybės atmosfera. Ar sąmoningai priėmėte sprendimą kurti rusų kalba? Juk tam tikra prasme tai tapo savotišku jaunos demokratijos išbandymu.
Jokio specialaus sprendimo nebuvo. Viskas vyko natūraliai,spontaniškai. Tai ir yra tikra laisvė ir nepriklausomybė, kai gali kurti ir išsakyti savo mintis laisvai. Mąstom rusų kalba, todėl ir kuriam rusų kalba. Dabar žmonės pasaulyje protingesni ir laisvesni, todėl kalbos klausimas kūryboje, manome, ne toks aktualus. Tuo metu tai buvo ne demokratijos, o sumaišties dėl pykčio klausimas. Tikroji demokratija – visiška laisvė be pykčio, pavydo, baimės ir agresijos. Kol kas iš visų šalių, kur teko lankytis, “demokratiškiausia” pasirodė JAV. Nors ten labai puoselėjamos materialinės vertybės, bet tai – kita tema..
Nors grojate jau beveik ketvirtį amžiaus, Spički pavadinimas nėra plačiai žinomas. Didžiąją karjeros dalį praleidote pogrindyje. Daug kas nuleistų rankas, nes jaustųsi neįvertinti ir nieko nepasiekę…
Mes dar nesiruošiam mirti, tik pradėjom gyventi. Žinot, kai patinka tai, ką darai, apie tokius dalykus nemąstai. Tiesiog darai, kas tau patinka. Vėlgi, kas yra pasiekimas ir kur, galų gale, yra pogrindis. Gal visas pasaulis su jo beprotiškom idėjomis ir nuolat besikeičiančiomis dekaracijomis yra tas pogrindis, o mes kaip tik atvirkščiai – aiškiausia šviesa? Pasiektas svarbiausias tikslas, kiekvienas mūsų tikrai žino, koks jis. Mes tikrai užaugom ir sustiprėjom. Nėra jokių abejonių ir lūkesčių. Spički, kaip projektas, pavyko 100%. Ar kažkas dar smarkiai pasikeis? Turbūt ne. Dabar galim tiesiog atsipalaiduoti, daryti tai, kas patinka ir turi prasmės. Tobulas negali buti tobulesnis, jis tiesiog toks.
Paskutinio jūsų sugrįžimo 2009-aisiais priežastis buvo albumas “Poslednyi”. Kas paskatino vėl lipti ant scenos?
Spički yra ne tik muzikos grupė. Tai – savotiška filosofijos ir gyvenimo linija. Jaučiamės atsakingi už tai, ką transliuojame į eterį. Jaučiamės atsakingi savo klausytojams. Ir kai aplink pasidaro “sunkiau”, kuriam ir veikiam intensyviau. Dabar pasaulyje sunkoka. Turim ką pasakyti ir sakom. Niekur nebuvom išėję, todėl nereikia ir sugrižti. Mes tiesiog paimdavom laiko viskam apmąstyti, susikaupti ir judėjom toliau. Norisi pralinksmint visus, kad nereaguotų į viską per rimtai. Spički visada aktualu.
Ką veikėte tuos 5 metus, kai negrojote? Kiek žinau, grupės nariai buvo išvykę gyventi į Rusiją ir Ukrainą. Ar pavyko atkurti Spički dvasią?
Taip, gyveno grupės nariai Kijeve, Minske, Maskvoje, Vilniuje. Kai kas grojo kituose projektuose, kai kas keliavo ir sėmėsi naujų idėjų, patirčių… Labai daug keliavom per tuos 5 metus. Labai daug kas pasikeitė… Spički vėl kitokie, o tai reiškia tokie patys. Jaučiame, kad pasiekėme dar kažką naujo. Grojam dar geriau ir vėl viskas nauja ir prasminga. Labai geras jausmas dabar. Viskas savo laiku ir savo vietoj. Labai reikėjo šitų 5 metų. Jeigu anksčiau dirbom, gyvenom ir kūrėm Vilniuje, Lietuvoje, tai dabar kuriame ir veikiame viso pasaulio mąstu.
Per tuos 5 metus teko keliauti Indijoj, Butane, Nepale, Tailande, Vietname, Izraelyje, visoje Europoje, Amerikoje, Kazachstane, Rusijoje. Ir žinot, kas įdomiausia? Ten gyvena žmonės! Tokie patys kaip ir mes! Dabar pasaulis atrodo tokio dydžio, kaip 1992-aisiais atrodė Vilnius. Jaukus miestelis mažoje, laisvoje valstybėje. Dabar toks atrodo visas civilizuotas pasaulis. Mažas ir jaukus, bet su savo „taboru‘‘, kas be ko.
Anksčiau publika dainuodavo kartu su jumis, šiais laikais tai padaryti bus sunkiau, nes didžioji jos dalis nebesupranta rusiškai. Kaip manote, ar dėl to nesusilpnės emocinis grupės užtaisas?
Daug grojome Europoje. Vokiečiai, lenkai, čekai nesupranta rusiškai, bet buvom ten pakankamai populiarūs ir surinkdavom sales. Žmonės ne visada supranta kalbą, bet muziką supranta visi. Pavyzdžiui, Rusijoje neturim daug gerbėjų, nes Rusijos rusai mūsų nesupranta. Gal dar anksti?
Spički yra ne visiems. Šis projektas gali patikti tik plačiau mąstančiam žmogui, neužsidariusiam savo dėžėje. Tam, kuris nieko nebijo ir kuriam nėra ką prarasti. Užtaisas liko ir dar subrendo.
Siekdami padėti išsaugoti rusų kultūrą Lietuvoje, aktyviai dalyvavote organizuojant Lietuvos rusų roko festivalius. Kaip manote, kodėl ši iniciatyva neišgyveno?
Tai buvo seniai, ’93-94 metais. Mes nesiekėm išsaugoti ”rusų” kultūros. Tiesiog tuo metu buvo populiarus rusų rokas : DDT, Kino, Akvarium, Aukcion, Zoopark, Alisa. Kaip bebūtų keista, tuo metu Lietuvoje buvo daug rusiškai dainuojančių grupių, tie patys Biplan, dabartiniai Lemon Joy. Festivalių programoje būdavo po 10-12 grupių. Tačiau tų grupių neliko arba jos persiorentavo į anglų, lietuvių kalbas. Neliko ir tikrojo rusroko. Tema buvo išsemta pasibaigus visoms revoliucijoms ir perestroikoms. Neliko išorinių „priešų‘‘. Liko kolektyvai, kurie buvo priversti ieškoti naujų realizacijos formų. Ir tai jau toli gražu ne rusrokas. Tiesiog nebeliko reiškinio.
Keista Spički padėtis: Rusijoje jus vadina lietuviais, Lietuvoje – rusais. Ar nejaučiat tam tikros įtampos dėl pastarųjų metų politinių įvykių? Juk Rusijos žiniasklaida nuolat praneša, kad rusai Baltijos šalyse gyvena nuoaltinėje įtampoje.
Taip buvo visada. Mes visada buvom Rusijoje lietuviais, o Lietuvoje rusais (iš tikrųjų du grupės nariai – rusakalbiai, o du – lenkai). Niekas nepasikeitė ir mes pripratom. Labai sunku būti ir rusu, ir lietuviu vienu metu!
Viso pasaulio šalių politinių klanų karai, kurie naudojasi gerai organizuotu žiniasklaidos verslu, priverčia žmones, nesvarbu kokia kalba jie mąsto, galvoti savo kalba. Tai – jų transliojama neapykantos ir godumo kalba. Šie veikėjai naudojasi žmonių sėslumu ir tinginyste. Per teliką ir kompo ekranus formuoja tam tikrą nuomonę apie kaimynus ir tolimus ’’priešus ’’. Tas, kas netingi ir skaito tarp eilučių, viską supranta. Įtampą dabar jaučia visi: rusai, lietuviai, ukrainiečiai, vokiečiai – visi. Toks yra šių klanų – veikėjų tikslas. Skaldo ir valdo. Vieni jų daugiau populiarūs, kiti mažiau, kažkas visai pasislėpęs tvarkosi. Visi mirs: ir populiarūs, ir pasislėpę. Mes skaitom tarp eilučių ir matom pasaulį ne kaip Lietuvą arba Rusiją, o kaip visumą. Visų tautų ir įsitikinimų visumą. Nepasiduodam provokacijoms. Blaivus protas, aiškus matymas ir neparduodama tiesa. Turime labai daug draugų visame pasaulyje ir žinome, kas vyksta iš tikrųjų.
Savo laiku atidarėte klubą “Musė”, nes “Vilniuje tiesiog nebuvo erdvės, kur būtų galima paklausyti alternatyvios muzikos ir kur būtų geras garsas.” Ar dabar yra tokių vietų?
Buvo toks klubas. Mes jį pardavėm, nes nieko stebuklingo ten nevyko. Tušti buteliai, girti snukiai, nevisada šviežia muzika ir policija. Viskas, kaip turi būti tikrame klube. Mes, kaip visada, grojame visur, kur tik įmanoma. Greitai bus keletas mūsų koncertų Vilniuje ir Kaune – reiškia, klubai funkcionuoja. Nebus klubų, grosime kitur.
Spički groja “Musės” 1-erių metų gimtadienyje, 2009 m.
„Ir vėl sakai, kad viskas aplink – šūdas, kad paprasčiausiai neduota gyventi, kad visi aplink kažką kapsto, tampo ir laužo, negali rasti užburto lobio / o mano draugas nešiojasi kišenėje saulę ir spjaudosi vaikščiodamas žvaigždėmis, širdyje skamba varpeliai, o mano draugas taip aiškiai ir skambiai juokiasi, viskuo rimtai stebisi“ – iš jūsų kūrinio „Apie draugą“. Ar daug turite tokių draugų?
Mylimos moterys yra geriausi draugai. Jos padaro 80% mūsų darbo ir įkvepia veikti bei tobulėti. Už kiekvieno sėkmingo vyro pečių dažniausiai yra bent viena pasiaukojusi moteris. Senas mūsų tekstas, kažkaip estetiškiau skambantis lietuviškai negu rusiškai… Draugų, kurie stebisi – labai daug. Bet laisvų, kurie supranta, kas išties vyksta, tikrai nedaug.
Internete:
Komentarai