VDFF: bandymas suvokti laiką

Šiandien Kaune ir Klaipėdoje prasideda Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. 13-asis renginys pateisino velnio tuzino skaičių: į atidarymo filmą „Kino keliautojai“ dėl biurokratinių/logistinių kliūčių neatvyko režisierius Amit Madheshiya, kažkas susirgo, kažkas susilaužė koją, bet festivalio garlaivis visgi išplaukė.

Kalbant apie dokumentinį kiną, kuris daug kam galbūt atrodo per daug buitiškas ir nuobodus, įsiminė kelių kūrėjų frazės. “Vaidybiniame kine režisierius yra dievas, o dokumentikoje – dievas yra režisierius, ” – kadaise yra pasakęs bauginimo žanro klasikas Alfred Hitchcock. “Visada maniau, kad žmogaus fantazija yra ribota, o realybė – beribė. Aplink tiek daug nepapasakotų tikrų istorijų, kad nematau reikalo kurti naujų,” – prideda Lietuvos dokumentinio kino žymūnas Audrius Stonys, kurio retrospektyvoje pirmą kartą pamatėme restauruotus ankstyvuosius režisieriaus filmus. Kitos programos dalyvė – “laiko rinkimo” metodo puoselėtoja Helena Treštikova iš Čekijos prideda: “Jei nebūtų kino, rašyčiau metraščius, kaip viduramžiais. Kino kūrėjai tarsi šių laikų metraštininkai atlieka tokią pačią užduotį – bando suvokti laiką, kuriame gyvena”.

Egzotišką ir spalvingą keliaujančių kino teatrų kasdienybę Indijoje fiksuoja jau minėtas „Kino keliautojai“ (rež. Shirley Abraham, Amit Madheshiya). Neatlaikę laiko išbandymo juostiniai aparatai vis labiau nyksta, tačiau pažintys su juos bandančiais išsaugoti entuziastais įkvepia. 5 metus režisieriai keliavo po Indijos provincijas ir fiksavo paskutines juostų gyvavimo akimirkas bei pirmuosius skaitmeninių kino projektorių seansus. Prieš 3-4 dešimtmečius tokių keliaujančių kino teatrų buvo keli tūkstančiai, o šiandien liko apie 40. Minkštas kėdes čia vis dar atstoja akmenuota žemė, o kino multipleksus – senos cirko palapinės. Tačiau tenykščiai kino žiūrovai emocijomis toli lenkia persisotinusius vakariečius. Juostoje rodomose žiūrovų nuotraukose telpa viskas. Šių metų Kanų kino festivalio specialus paminėjimas. Specialiojoje festivalio programoje “Kinas – mano meilė”, skirtoje kino entuziastams visame pasaulyje, buvo parodyti dar 4 filmai.

Nepavyko pamatyti visų norimų pagrindinės programos filmų, tačiau pamatytieji papasakojo kelias Dievo režisuotas istorijas. Jauna alternatyvininkė (pati prisipažįsta filme, kad mėgsta hardcore) Zosia Rodkevič, pradėdama filmuoti Rusijos politiką Borisą Nemcovą, jo atžvilgiu buvo nusiteikusi itin skeptiškai ir net neįsivaizdavo, kad viskas baigsis Rusijos opozicijos lyderio nužudymu. Permontavusi visai kitokį turėjusį būti filmą, ji rodo pasauliui “Mano draugą Borisą Nemcovą”. Šiek tiek narciziškas, tačiau neabejotinai charizmatiškas vyras ekrane yra su visomis žmogiškomis silpnybėmis ir buitimi. “Rusijai reikia evoliucijos, o ne revoliucijos,” – sakė jis, o tai nepatiko ir vis dar nepatinka daug kam Rusijoje. Žiūrėjau ir galvojau, apie kurį Lietuvos politiką būtų galima pavadinti “draugu”, kuris išdrįstų parodyti save publikai (beveik) nuogą ir (net) besikeikiantį. Be fotošopo. Nesugalvojau, o seanse dalyvavęs mūsų imported politikas Mark Adam Harold (ex-Mark Splinter) dėkojo režisierei už inspiraciją.

Taip jau sutapo, kad dar vienas matytas pagrindinės programos filmas “Ukrainos šerifai” taip pat pasakoja apie gyvenimą post-sovietinėje erdvėje. Ir jame taip pat kalbama apie žmogiškumą, principus ir santykius. Viename atokiame Pietų Ukrainos kaime seniūnas du vyrus paskiria prižiūrėti tvarką apylinkėje. Užduotis tenka spręsti įvairias: nuo įsivaizduojamos anakondos kaimietės spintoje iki vietinių bomželių auklėjimo. Kaimas mini Pergalės pasauliniame kare metines, tačiau tuo pačiu kaimo vyrai diskutuoja, ką darytų, jei gautų kvietimą į Ukrainos Rytuose šiandien vykstantį karą. Šerifai savo pareigas vykdo be patoso, stengiasi su visais rasti bendrą kalbą, net šiek tiek pergyvena, kad vieną kitą vagį tenka pasodinti už grotų.

Dar buvau pasižymėjęs kelis egzotiškesnius filmus. Vienas jų – apie kasdienybę Kuboje “Mes esame Kuba”. 7-erius metus darbininkas ir savamokslis operatorius filmavo savo aplinką, o filmo režisierė visą medžiagą slapta išgabeno iš šalies ir sumontavo filmą. Taip pat sudomino “Ama-san – jūrų moterys” apie Japonijoje dumblių ir vėžiagyvių jūroje nardančias moteris, nenaudojančias jokios papildomos deguonies įrangos. Ši profesija – nykstanti ir gretai liks tik kino juostoje.

Džiaugiuose, kad teko pamatyti kelis jau minėtos čekų režisierės Helenos Treštikovos retrospektyvos filmus. Ji po keliolika metų filmuoja savo personažus ir kai kurie filmai net ir po tokio laikotarpio nėra baigtiniai. Surinkto laiko metodo praktikė kantriai seka savo personažus. Tiesa, kiek prieštaringai nuskambėjo faktas, kad režisierė moka savo herojams už filmavimąsi. Ypač kalbant apie narkomanę Katką, kuri honorarą išleidžia tikrai ne buto nuomai ar maistui.

“Pasmerktas grožis” skirtas spalvingo gyvenimo aktorei Lidai Baarovai. Būtent šiame filme Dievas režisuoja išsijuosęs, iškeldamas Lidą iki padebesų, o paskui tėkšdamas ją į purvą. Jauna mergina per kelis metus tapo Čekoslovakijos prieškario kino žvaigžde ir, siekdama išplaukti į platesnius vandenis, išvažiavo filmuotis į nacistinę Vokietiją. Čia ji taip pat greitai pateko į ryškiai apšviestą sceną ir tapo… propagandos ministro J.Goebbels meiluže. Jos atsiminimai apie šį vyriškį kontrastuoja su istorine tiesa. Čekoslovakijai paraudonavus, Lida atsidūrė kalėjime kaip nacių kolaborantė. Senos jos kino juostos buvo perlydytos į nagą lakams ir batų tepalą. Išėjus į laisvę Lidai pavyko pabėgti į Austriją, kur ji rado savo paskutinę meilę. Buvusi aktorė apie viską pasakoja prisidegdama vieną cigaretę po kitos ir užgerdama “Beherovka”. Kelis kartu apsiverkia ir susijaudinusi prisidega cigaretės filtrą…

Režisierė pradėjo filmuoti “Katką”, kai pagrindinei herojei buvo 19-ka, o filmas baigiasi, kai jai jau 32-eji. Patraukli jauna mergina mūsų akyse po truputį virsta nuo narkotikų vis labiau priklausoma griuvena. Kelis kartus atrodo, kad meilę atradusi ir kūdikį pagimdžiusi Katka išsikapstys nuvažiavusi į eilinę reabilitacijos kliniką. Tačiau viskas griūna vėl ir vėl. Vėl gyvenimas skvotuose, pinigų prasimanymas ir jau nebevežantis tik jėgas palaikantis kaifas. Atviros narkotikų leidimosi scenos ir gyvenimas gatvėje. Praha čia neatrodo tokia auksinė kaip ją piešia turistiniai lankstinukai. Panašu, net ir rojuje visada atsiras vietos tragedijai. Filmas buvo rodomas kaip prevencinė priemonė Čekijos mokymosi įstaigose. Verta nejaukiai pasimuistyti kėdėje.